Dalis vaikų nori grįžti į mokyklą, kita dalis – nenori. Kodėl? Anot Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centro psichologės dr. Jurgitos Smiltės Jasiulionės, svarbiau supratimas, dėl ko vaikas nori ar nenori į mokyklą.

„Kai vaikai nori grįžti, niekam dėl to rūpesčių nekyla, visi jaučiasi ramiai ir saugiai. Kai vaikas sako, kad nenori grįžti į mokyklą, tai pirmas dalykas, ką turi suprasti tėvai, kas už to slypi. Galbūt reikės anksti keltis, ruošti namų darbus, patiko atostogauti – bus vienokia situacija. Tai reikia priimti ir suprasti.

Kita situacija, kai vaikas sako, kad jam mokykloje negera, patiria patyčių, bus konfliktinių situacijų ar emocinių sunkumų su klasiokais ar mokytojais. Tuomet pagal tą priežastį galėsime suprasti, kaip galime padėti. Jei vaikas mokykloje skriaudžiamas, nesijaučia saugus, neužmezga santykių, reikia ieškoti papildomos pagalbos, kalbėti su mokytojais, ieškoti vaikui galimybių už mokyklos ribų“, – kalbėjo ji.

Mokykla – iššūkių treniruočių vieta

Psichologė pastebėjo, kad pandeminis laikotarpis ir mokymasis iš namų daliai vaikų atvėrė neregėtą galimybę: „Tie, kurie buvo intravertiškesni, drovesni, turi sunkumų užmezgant santykius su bendraamžiais, atsigavo, pasijuto geriau ir saugiau. Nukrito dalis iššūkių, kuriuos jie spręsdavo mokykloje. Galbūt jiems gali būti pasiūlyta mokytis namie ir dalį laiko – mokykloje.“

Kita vertus, ji teigė sunkiai įsivaizduojanti, kad vaikas galėtų saugiai ir sveikai augti visiškai neturėdamas ryšių su bendraamžiais. Mokykla, be ugdymo, suteikia santykių erdvę ir svarbu, kad jei ne mokykloje, tai kur nors kitur tuos santykius vaikas galėtų megzti.

„Kad vaikas sveikai augtų, jis turi turėti tam tikrų socialinių iššūkių aplinkoje. Mokykla – gera treniruočių vieta tai daryti: mokytis, kaip spręsti konfliktus, atrasti savo vietą, kalbėtis su atsitiktiniais žmonėmis. Jei vis dėlto vaikas nori likti ir mokytis namie, svarbu pagalvoti, kur jis gautų ir ugdytų socialinius įgūdžius. Galbūt tai bus neformali veikla, galbūt kažkiek laiko mokykloje“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.

J. Jasiulionė teigė, kad vertinant, kokią ugdymo formą rinktis (mokykloje, per nuotolį ar namuose), reikėtų atsižvelgti į kiekvieno vaiko ir šeimos poreikį. Tokiose situacijose ji rekomenduotų konsultuotis ir su mokyklos atstovais, ir su specialistais.

Jurgita Smiltė Jasiulionė

„Kartais mokykla gali būti suinteresuota, kad vaikui būtų paskirtas namų mokymas, nes jis mokykloje kelia tam tikrų iššūkių, bet specialistai vertindami gali aiškiai matyti, jog vaikui bus padaryta didžiulė žala, jei jis bus „išimtas“ iš mokyklinės sistemos ir neturės galimybės socializuotis. Reikia ieškoti variantų tarp mokyklos, šeimos, vaiko individualių poreikių ir specialistų rekomendacijų. Ir numatyti saugiklius – kas, „jeigu“, į ką kreiptis.

Kalbant apie švietimo sistemą yra daug diskusijų. Kartais būna ir taip, kad mokydamasis namie vaikas labiau išsaugo smalsumą, nei lankydamas mokyklą. Mano supratimu, reikia pabandyti matyti visumą ir nesigriebti kraštutinių variantų remiantis savo stipriomis nuostatomis; svarbu vertinti visumą, kuri veikia vaiko raidą“, – rekomendavo psichologė.

Tendencijas diktuoja tėvų darbai

Kalbėdama apie vaikų ugdymo galimybes socialinių mokslų daktarė, edukologė ir Vilniaus privačios gimnazijos veiklų vadovė Agnė Liubertaitė-Amšiejė pirmiausia pasiūlė pažvelgti ne iš mokinio, o iš tėvų perspektyvos.

Anot jos, pernai JAV atliktas tyrimas dėl darbo perspektyvų atskleidė, kad net 98 proc. darbuotojų nori dirbti hibridiniu būdu – ir iš namų, ir iš darbo įstaigos.

„Prasidėjus karantinui patys darbdaviai pasidarė lankstesni – pamatė, kad galima dirbti iš namų, po truputį atsiranda ir keturių darbo dienų savaitė. Tai reiškia, kad jei auginate mokyklinio amžiaus vaikus ir esate „nepririšti“ prie darbo vietos, galite rinktis – dirbti iš sodybos ar pajūrio, galbūt galvojate, kad būtų šaunu, jei drauge tuo mėgautis galėtų ir jūsų vaikai, – kalbėjo A. Liubertaitė-Amšiejė. – Visas pasaulis pasikeitė, ir tai labai matome iš mūsų klientų, tėvų, perspektyvos.

Darbuotojams leidžiama daug daugiau nei prieš karantiną, todėl šeimos, kurios gali, laiką leidžia, pavyzdžiui, Tenerifėje. Jie apskaičiuoja, kad taip pigiau: nereikia vitaminų, antibiotikų, kombinezonų, žieminių batų ir dar už šildymą mokėti. Sakau juoko forma, bet taip yra. Pas mus mokosi vaikų, kurie išvyko į Singapūrą, Kanadą, Pakistaną, Kazachstaną, Estiją, Tenerifę, Italiją. Keičiasi požiūris į „darbas – mokymasis“ principą. Natūralu, kad atsiranda poreikis atliepti besikeičiančias tėvų galimybes.“

Vilniaus privati gimnazija yra nevalstybinė akredituota nuotolinio ugdymo mokykla, kuri turi vaikų nuo priešmokyklinukų iki 12-os klasės. Pašnekovė pabrėžė, kad gimnazija atlieka daug tyrimų vykstant nuotoliniam mokymui.

„Vienas psichologinis tyrimas parodė, kad intravertų vaikų mokymasis pagerėjo netgi iki 2 balų. Žinoma, čia eliminuojame tas šeimas, kurios už vaikus daro namų darbus, būna ir tokių. Kodėl pagerėjo rezultatai? Pats vaikas galėjo susidėlioti dienos struktūrą, eigą pagal savo ritmą ir planą. Vaikai, kuriems išties reikalingas sociumas, bendravimas, nuotolinis ugdymas yra sudėtingas. Sakome, kad šalia nuotolinio mokymosi turėtų būti socializacija, jog vaikas bendrautų ir bendradarbiautų. Būsimųjų darbų kompetencijos atspindi tokias savybes kaip gebėjimą spręsti konfliktus, kritiškai mąstyti, planuoti laiką. Visa tai įgyjama bendraujant“, – mintimis dalinosi A. Liubertaitė-Amšiejė.

Namų darbus už vaikus daro tėvai? Mato!

Edukologė teigė, kad bendra situacija, kalbant apie nuotolinį ugdymą, šalyje skirtinga: vienur gali būti geriau, kitur – blogiau.

„Pradėti reikėtų nuo ugdymo įstaigos, kuri žino, ką ir kaip daro. Čia kaip ir apie mediciną – reikia eiti pas chirurgą, kuris žino, kaip operuoti. Antra – reikia žiūrėti pagal mokinį. Šiuo metu turime nemažai mokinių, kurie ugdomi nuotoliniu būdu. Yra tokių, kurie prisijungia kiekvieną dieną. Jiems taip geriau. Mokosi planuoti savo laiką, tvarkaraštį, mokosi mokytis.

Kai kurie vaikai gauna mokymosi turinį – jiems reikalinga tik medžiaga. Kitiems reikalingos konsultacijos, tretiems – socializacija, tad jie vyksta į stovyklas, konferencijas. Turime įvairiausių galimybių, vertiname pagal kiekvieną vaiką ir šeimą“, – pasakojo A. Liubertaitė-Amšiejė.

Agnė Liubertaitė

Anot jos, Lietuvoje situacija dėl ugdymo galimybių sparčiai keičiasi, o ją, kaip ir visame pasaulyje, paskatino koronoviruso pandemija. Labiausiai tai pastebima dėl atsiradusio darbo mobilumo.

„Būna, šeimos išvažiuoja kur nors nuo ketvirtadienio iki sekmadienio ar tiesiog išvyksta žiemoti į kitą šalį – tai natūrali praktika. Pas mus atsirado lankstumas. Bet vėl sakau – ne kiekvienam vaikui tai tinka. Prieš renkantis nuotolinį ar namų mokymą labai ilgai kalbamės su šeimomis ir vaiku. Žiūrime, kodėl jie tai daro. Pavyzdžiui, mūsų mokyklą renkasi vaikai iš kitų regionų ar rajonų, nes negali atvykti į sostinę, yra su įvairiomis negaliomis, negali vaikščioti. Nuotolinis mokymas – neįgyvendinta svajonė. Jie svajoja mokytis, bet fiziškai negali atvykti. Dabar turime galimybę patenkinti ir šių šeimų poreikius“, – kalbėjo pašnekovė.

A. Liubertaitės-Amšiejės nuomone, didžiausias iššūkis – išsiaiškinti su tėvais, ar jiems reikalingas pažymys, ar žinios: „Kai vaikas mokosi nuotoliniu būdu, svarbu, kad tėvai neatlikinėtų už jį namų darbų. Tai jaučiame ir matome. Iššūkis mums yra ir suspėti, gebėti susieti skirtingus norus ir galimybes.“

Iššūkis namie – viską suderinti

Prieš dvejus metus Vyriausybė pritarė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos projektui, pagal kurį vaikus galima mokyti ir namuose (angl. homeschooling) pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo bendrąsias programas. Šeimoje suteiktas išsilavinimas prilygintas įgytam mokykloje ar darželyje.

Ne vienas psichologas kalba, kad vaikai tolsta nuo tėvų ir atvirkščiai. Tokiu tempu gyventi sudėtinga. O mes turime prabangą 24 val. per parą būti su savo vaiku. Čia – ryšys, pasitikėjimas, visiškai kitoks vaiko pažinimas. Labai džiaugiamės pasirinkę tokią ugdymo formą.
Būsimos trečiokės mama Greta

Vis dėlto ugdymas šeimoje privalo būti vykdomas pagal tam tikrus reikalavimus ir sudarius sutartis su atrinktomis ugdymo įstaigomis, kurios padeda tėvams organizuoti vaikų mokymą. Taip pat galima pasitelkti ateinančius mokytojus bei korepetitorius.

Būtent tokią – mokymo namie – galimybę su savo dukra pasirinko vidurio Lietuvos kaime gyvenanti šeima. 8-erių Moniką jau dvejus metus nuo pirmos klasės namie mokanti Greta su vyru sakė, kad didesniuose miestuose yra daugiau pasirinkimo galimybių, o prieš priimdami sprendimą jie tiesiog ieškojo kokybės.

„Pats mokymosi procesas priklauso nuo šeimos. Galiu kalbėti už save. Nedarome pamokų po 45 minutes kaip mokykloje. Tai vienas didžiausių privalumų. Orientuojamės į vaiko nuotaiką. Monika kartais pati pasiūlo temą – kimbame ir pamatome, kad nemažai dalykų apėmėme. Pavyzdžiui, sužinoti daugiau apie kukutį, kuris patraukė dukros dėmesį. Tai – medžiagos paieška, žinios apie paukštį, galima duoti užduotį nurašyti, atpasakoti, susisteminti informaciją. Mokymasis išeina gilesnis“, – pasakojo Greta.

Namie besimokanti Monika dukart per metus vyksta į savo mokyklą, kur tikrinimas žinių lygis. Jos tėvai kiekvieną mėnesį pildo dienyną, ten matyti, kas nuveikta matematikos, muzikos, lietuvių kalboje, kūno kultūros ir kitų dalykų srityse, – nuotoliniu būdu įkeliami užduočių, įvairių darbų ir pratybų pavyzdžiai.

„Tokia prievolė labai reikalinga ir mums – įsivertiname, ar viską tinkamai darome. Gerai yra užfiksuoti, ką nuveikėme ir ko mokomės“, – pasakojo būsimos trečiokės mama. Anot jos, pagrindinis iššūkis patiems mokant vaiką namie yra laikas ir suderinti daugybę veiklų.

„Iš šventosios dvasios ir gryno oro neišgyvensi netgi kaime. Vienokiomis ar kitokiomis veiklomis tenka užsiimti. Kai vaikas eina į mokyklą, juo pasirūpina mokykla, tad galima ramiai dirbti savo darbus. Kai vaikas lieka namuose, viskas kitaip. Iššūkis – kaip viską suderinti, spėti savo veiklas ir vaiko nenuskriausti, programas atitikti ir kad vaikas gautų kuo įvairiapusiškesnį išsilavinimą. Nesame pedagogai, nebūtinai viską gerai suprantame. Daug laiko pirmoje klasėje atėmė įrašai į dienynus.

Kita vertus, matome didelį privalumą žvelgdami į šiuolaikinį tempą – ne vienas psichologas kalba, kad vaikai tolsta nuo tėvų ir atvirkščiai. Tokiu tempu gyventi sudėtinga. O mes turime prabangą 24 val. per parą būti su savo vaiku. Čia – ryšys, pasitikėjimas, visiškai kitoks vaiko pažinimas. Labai džiaugiamės pasirinkę tokią ugdymo formą, kad ir su netobulu įstatymu, su pertekliniais reikalavimais ir vaiko teisių apsauga, kuri tikrina, ar tinkamos sąlygos mokytis namie“, – kalbėjo Greta.

Džiaugiasi ir vardina daugybę privalumų

Paklausta apie trūkumus, kuriuos galbūt įžvelgė ugdydama vaiką namuose, Monikos mama truktelėjo pečiais: „Veikiausiai kaip trūkumą įvardinčiau pačią švietimo sistemą. Mokėdami mokesčius neturime iš ko rinktis, kaip vaiką ugdyti, tad ir ryžomės mokyti namuose, galbūt ką nors samdyti, naudotis e. platformomis. Čia reikėtų žiūrėti plačiau. Pati minusų neįžvelgiu.“

Kalbėdama Greta vėl sugrįžo prie privalumų, kuriuos patyrė savo kailiu.

„Vienas didžiausių privalumų – galime gyventi savo ritmu. Monika yra „pelėda“, nesikelia anksti, o man nereikia jos traukti iš lovos 6 ar 7 val., skubinti, sodinti į autobusiuką ar vežti mašina į mokyklą (to reikėtų, nes gyvename kaime). Galime ramiai pradėti savo dieną. Kol ji atsikelia, aš turiu laiko užsiimti savo veiklomis. Kitas privalumas – vaikas nėra paslaugos gavėjas: atėjau į klasę, atsisėdau ir laukiu, ką jūs čia man papasakosite. Vaikas pats dalyvauja procese – turi sąrašus, vadovėlius, žino, ką nori padaryti, pati inicijuoja temas. Ji gali atsiversti pratybas ir spręsti, kas jai tą dieną patinka. Mokykloje viską darytų priverstiniu būdu, taip, kaip mokytojas diktuoja. Aišku, gal kartais ir pasimėtome, tačiau ji gali rinktis. Per pirmąsias dvi klases aiškiai pajutau, kad ji yra ir jaučiasi atsakinga. Ir atsakomybė tik auga“, – dalinosi mintimis pašnekovė.

Pasak jos, būna ir tokių dienų, kai Monika nieko nenori, ir kartą toks nenorėjimo laikas tęsėsi porą savaičių. Greta nedarė spaudimo, žiūrėjo, kas bus, ir tokia taktika pasiteisino.

„Po pertraukos ji ne tik pasiveja, bet ir į priekį pažengia. Jos „nenoriu“ ar „tingiu“ paprastai netrunka ilgai ir tuoj pat atsiranda veiklų. Galbūt ji sugalvos megzti, nerti, drožinėti, pasiims skaityti knygą. Tai irgi mokymasis. Taikau metodą, kurio mokykloje nepritaikysi. Ugdymas šeimoje turi daugybę formų. Nesame pririšti prie vietos ir laiko. Galime matematiką atlikti kelionėje, pavyzdžiui, skaičiavimo mintinai pratybas, galime važinėti, kiek ir kada norime, neprisirišti prie pamokų laiko“, – pasakojo ji.

Trečiokės mama pripažino, kad dažniausiai sulaukianti klausimų apie dukros socializaciją: „Šeimoje ji bendrauja gal ne su tokiu gausiu žmonių būriu, tačiau jie įvairūs. Monika drąsi, geba prisitaikyti, bet ir išlaikyti savo nuomonę. Vyksta gyvenimiškos, nevadovėlinės pratybos. Stengiamės žiūrėti į vaiko ugdymą ne kaip į baigtinį procesą, o formuoti įgūdį, kad mokomės visada. Ir kur kas efektyviau išnaudojame laiką. Pavyzdžiui, matematikos kursą baigėme per pirmąjį pusmetį, o vėliau tik grįžome pasikartoti.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt