Mokytojos įrašas feisbuke verčia griebtis už galvų: masė klaidų tėvams neužkliuvo – klausia kainų ir rikiuojasi į eilę

Nors vieniems mokiniams išmokti rašyti pavyksta be didesnio vargo, kitiems prireikia pagalbos, o jei tėvai neturi tam pakankamai laiko, į pagalbą atskuba korepetitoriai. Vis dėlto, tokiems tėvams turbūt vertėtų iš anksto pasitikrinti, ar rašyti moka ir patys mokytojai. Socialiniuose tinkluose netrūksta skelbimų, kuriuose pradinių klasių mokytojos siūlo padėti vaikams išmokti rašyti, tačiau kai kuriuos jų paskaičius sunku apsispręsti, ar juoktis, ar verkti: vos keliuose sakiniuose priveliama tiek klaidų, jog kalbos ekspertai net nesivargina jų skaičiuoti.

Vieno iš ryškiau klaidomis mirgančių įrašų autorė – pradinių klasių mokytoja Agnė, dalį savo laiko nusprendusi paskirti individualiems užsiėmimams. „Stengiamės skaityti ir rašyti“, – skelbime rašo mokytoja ir siūlo nuo rugsėjo mėnesio pagelbėti pradinių klasių mokiniams, kuriems mokytis sekasi sunkiau.

Nors įraše esančios rašybos, skyrybos ir stiliaus klaidos turėtų atbaidyti tėvus, populiarumo įrašui netrūksta. Komentaruose – ne viena rekomendacija, o papildomų pamokų kainos teiraujasi kone 40 tėvų. Tuo metu įrašą įvertinę kalbos ekspertai negali patikėti, kad tokia situacija apskritai gali būti įmanoma, ir pažymi, kad šių dienų lietuvių kalbos mokytojų raštingumas – tema, kurią jau norėjo gvildenti seniai.

Stebisi, kaip tai išvis įmanoma: deja, susiduriama su mokytojų trūkumu

Lituanistų sambūrio valdybos narė ir lietuvių kalbos mokytoja Irena Baltakienė stebisi, kad viešoje socialinių tinklų erdvėje toks pradinių klasių mokytojos neraštingumo atvejis iš viso įmanomas.

„Tai nėra toleruotina. Mokytoja siūlo savo paslaugas mokyti raštingumo, bet pati yra neraštinga. Nedidelėje skelbimo atkarpoje yra dvi skyrybos, šešios rašybos, ne viena stiliaus klaida, gramatikos, o posakis „esu dekretinėse“ verčia sunerimti. Tarptautinių žodžių žodynas sąvoką dekretas aiškina kaip nutarimą, sprendimą, aukščiausios valdžios potvarkį. Taigi, vietininko vartosena niekaip nepateisinama, o toks mokytojos „atsipalaidavimas“ neramina“, – stebisi I. Baltakienė.

Anot jos, toks bendravimo būdas vertintinas kaip nepagarba kalbai ir auditorijai, su kuria bendraujama. Faktas, kad pradinių klasių mokytoja rašo su klaidomis, bet siūlo savo paslaugas mokyti raštingumo, I. Baltakienę liūdina.

„Deja, mes susiduriame su mokytojų trūkumu. Leisiu sau pajuokauti, kad nežinome, kas kaltas, kad mokytojos skelbime įsivėlė tiek daug klaidų: rašymas perpildytame viešajame transporte mobiliuoju telefonu, ilgų nagų manikiūras? Jokiu būdu nepateisinamas toks bendravimo būdas net jei nesame mokykloje ar pamokoje. Raštingumas yra mūsų išsilavinimo dalis, mąstymo ir požiūrio į pasaulį išraiška. Žodis – ne žvirblis. Tai, kas ištariama, vienaip ar kitaip pasiekia visuomenės ausis. O tai, kas parašoma juodu ant balto, yra ypač svarbu“, – sako ji.

Ypač lietuvių kalbos mokytoją neramina tai, kad kalbama apie pradinių klasių mokytoją – anot jos, juk visi žinome, kokia svarbi yra pirmoji mokytoja, nes ji yra viena svarbiausių kalbos pojūčio formuotojų vaiko gyvenime.

Tačiau socialiniuose tinkluose išplitęs įrašas mokytojai kelia ir daugiau klausimų: kodėl tokie įrašai apskritai sulaukia didelio tėvų dėmesio ir klausimų apie korepetitorės darbo įkainius? Ar visi esame atidūs ir kritiški tam, kas mums brukama?

„Ne bet kas gali mokyti. Reikalaukime kokybės, kompetencijų. Juk ir mūsų, suaugusiųjų, gyvenime tiek visko reikalaujama. Nuolat girdime: mokomės visą gyvenimą. Nuostabus dalykas, bet ir kalbos, net gimtosios, reikia mokytis visą gyvenimą. Kalba nuolat gludinama ir aštrinama. O visuomenės raštingumas, mokinių pasiekimai per egzaminus, būsimų politikų viešosios kalbos, pagaliau bet koks kalbėjimas, raštu ar žodžiu, labai svarbus. Kalbėdami pasisakome, kas esame“, – pabrėžia I. Baltakienė.

Atsipalaidavimą socialiniuose tinkluose vadina atgyvena

Mokytojos įrašą įvertinęs Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka pastebi, kad jame atsispindi tikras neraštingumas. Anot jo, tekste knibžda tiek rašybos ir skyrybos klaidų, kad jų skaičiuoti nė neverta.

„Tai ne šiaip kokios neapdairumo smulkmenėlės, bet tiesiog neraštingumas. Nėra tarpų tarp žodžių, vietoje „ė“ rašoma „e“ ir panašiai“, – sako jis.

Vis dėlto, A. Valotka pastebi, kad įrašo tekstas nėra dalykinis ar kitu požiūriu oficialus. Anot jo, feisbuką tik su tam tikromis išlygomis galima pavadinti viešąja erdve, ir pati Kalbos inspekcija yra nustačiusi, kad tai nėra jos priežiūros sritis. Nors socialiniuose tinkluose kai kurie autoriai atsipalaiduoja ir tingi telefono klaviatūroje ieškoti lietuviškų raidžių su diakritikais, A. Valotka pastebi, kad vis daugiau autorių to netoleruoja.

„Visiško atsipalaidavimo socialiniuose tinkluose laikai, manyčiau, jau praeityje. Štai Aidas Puklevičius savo paskyroje griežtai nutarkavo su gausybe klaidų rašantį Seimo narį, Andrius Užkalnis blokuoja klaidų primalančius komentuotojus. Pasižiūrėkite, kaip rūpestingai savo tekstus rašo Algis Ramanauskas, Rimvydas Valatka bei dauguma filologų. Jiems rašyti su klaidomis – kaip operos dainininkui varyti pustoniu pro šalį ar gaudyti gaidžius“, – ironizuoja A. Valotka.

Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas pabrėžia, kad kalbos taisyklingumas ir geras stilius apibūdina žmogų. Tad įraše knibždančios klaidos mokytojui garbės nedaro ir kenkia jo reputacijai.

„Jeigu vadinamoji „mokytoja“ savo tekste privaro gausybę klaidų, ar galima ja pasikliauti kaip specialiste? Ji turėtų bent jau pagalvoti apie savo reputaciją ir duoti ištaisyti klaidas pensininkei Sofijai iš gretimo buto. O jeigu tėveliai tikisi geros paslaugos, tai tikrai rastų kur išleisti savo pinigus ir naudingiau. Gebėjimas rašyti visiškai taisyklingai šiuo metu gana retas, nors Kalbos komisija reikalavimus vis paprastina. Tai ir bendros švietimo krizės, ir ilgalaikio radikalių liberalų rėkimo apie tai, kad nereikia rūpintis gimtąja kalba, pasekmė“, – sako A. Valotka.

Raštingumas – platesnė sąvoka, nei dažnas įsivaizduoja

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas Mindaugas Grigaitis teigia, kad mokytojų (ne)raštingumas – tai tema, į kurią jis norėjo sureaguoti jau seniai. Jis pastebi, kad socialiniuose tinkluose bendravimas nėra griežtai reglamentuotas, tad ir kabinėtis prie visų vartotojų kalbos klaidų galbūt nereikėtų, tačiau šis atvejis – ne toks.

„Jeigu įrašu kviečiama mokytis raštingumo, tai turbūt logiška tikėtis, kad jis būtų gramatiškai ir stilistiškai tvarkingas. Čia ne tik intelektualumo ir sąmoningumo klausimas. Net verslo logika sako, kad jeigu siūlai paslaugą, tai turi rodyti, kad pats profesionaliai atlieki tai, ką siūlai“, – sako M. Grigaitis.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas atkreipia dėmesį į tai, kad gebėjimas rašyti gramatiškai taisyklingai, be klaidų, vadinamas funkciniu raštingumu, bet platesne prasme raštingumas – tai ir gebėjimas analizuoti, kritiškai mąstyti, rišliai ir argumentuotai dėlioti mintis.

„Būna, kad žmogus rašo diktantus dvejetams, bet iš tiesų yra kūrybingas, turi originalių idėjų, yra puikus istorijų pasakotojas. Tad griežtai teigti, kad rašybos ar skyrybos klaidų darantis žmogus yra neraštingas, neturėtume. Vis dėlto, mano nuomone, funkcinis raštingumas yra intelektualinio-kultūrinio įvaizdžio dalis ir tam tikro statuso žmonėms jis būtinas“, – pabrėžia jis.

Vis dėlto, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas įsitikinęs, jog, dirbant pedagoginį darbą, gebėjimas rašyti gramatiškai taisyklingai, logiškai ir stilistiškai tvarkingai yra būtinybė.

„Sutikčiau, kad neturime teisės reikalauti iš vaikų to, ko patys nemokame. Taisyklinga rašyba ar skyryba negali būti sudievinama taip, kad pradėtų riboti saviraišką ir minties originalumą, bet paprasčiausius pranešimus, informacinius tekstus ar viešus įrašus pedagogas turėtų mokėti parašyti be klaidų“, – teigia jis.