Patirtys skirtingos
Mama Karolina pasakojo, kad testą vaikui darė birželio mėnesį. „Vaikui spalį sueis 4-eri, tyrimą darėme dėl patekimo į stacionarą. Maždaug keletą dienų prieš kalbėjau apie tai, kas bus daroma mobiliajam punkte, nes pačiai ne kartą jau imtas tepinėlis. Rodžiau maždaug kokį daiktą, kaip ausų krapštuką, kiš į nosytę ir gerklytę. Klausiau, ar nebijosi, sakė, kad nebijos. Bet nuvažiavus į vietą ir pamačius stovinčius žmones su apranga kaip iš kosmoso, vaikas pradėjo rėkti, jog nenori, nusisuko. Buvau pasisodinusi ant kelių, tačiau bėgo nuo manęs, privalėjome per prievartą laikyti ir kuo greičiau viską atlikti. Buvo baisu tiek vaikui, tiek man“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Anot jos, šis įvykis ilgam įsirėžė į vaikučio atmintį. „Dabar nuėjus pas medikus patikrai, jis labai bijo. Pavyzdžiui, kai reikėjo daryti kardiogramą, misija buvo neįmanoma. Vaikas spardėsi, rėkė per visą kliniką, laikėme jį aš ir dvi sesutės, bet vis tiek nieko neišėjo. Pas kardiologę – lygiai taip pat, vien įėjus į kabinetą, pradėjo sakyti, kad nenori. Echoskopą atliko, bet vėl per ašaras ir visas grumtynes. O pas kardiologą lankomės ne pirmus metus, visuomet atsiguldavo, ramiai duodavau žaislų, kad kuo ramiau pagulėtų, šį kartą nesuveikė niekas“, – pasakojo mama.
Kita mama Rugilė, kurios mergaitei 5 metai, pasidalijo kiek kitokia patirtimi. „Prieš pirmą tyrimą pasakojau jai, kad pakutens burnytę ir nosytę, sakiau, kad tikrai nieko neskaudės, tik pakutens. Kadangi, jai darė vienai (nei man, nei tėčiui nedarė), nuvykus truputį supanikavo, tačiau buvo labai malonios moterys, pakalbino, vardu pašaukė ir nebesispyriojo. Po tyrimo sakė, kad jai labai kuteno nosį ir juokėsi, kad nieko baisaus. Kitus du kartus jau darėmės visa šeima, jokios baimės ar streso nebuvo“, – sakė moteris.
Mama Karolina, deja, tokia malonia patirtimi pasidalyti negalėjo. „Iš viso turiu tris vaikučius. Vienam sūnui – beveik šešeri, dukrytei – ketveri ir mažyliui sūnui bus treji lapkričio mėnesį. Tyrimą darėme rugpjūčio 8 d. su dukra. Tyrimo būtinumas buvo grįstas tuo, kad turėjome gultis į stacionarą. Dukrytei su narkoze taisė dantukus, tai prieš viską porą dienų buvo būtinas tyrimas mums abiems. Tai tikrai nėra maloni procedūra. Reikėjo laikyti vaiką per prievartą, ir tai priskirčiau traumavimui... Dukrai iki šiol išliko medikų baimė“, – sakė mama.
Pataria važiuoti dviese
Tyrimą dėl koronaviruso savo vaikams ėmė ir žinoma mama Erika Purauskytė. Jos mergaitėms tada buvo du ir trys metai. „Tai buvo kovo mėnesį, kai pandemija tik prasidėjo. Aš buvau ką tik grįžusi iš Tailando. Iš pradžių susirgo viena dukra, paskui – aš, o tada – ir kita. Visoms pakilo temperatūra iki 41. Atitikome visus koronaviruso simptomus. Tuo metu dar nebuvo mobiliųjų punktų, ir paaiškėjo, kad suaugusiųjų skyrius neturi licencijos tirti vaikų, o vaikų skyrius neturi licencijos tirti suaugusiųjų. Mūsų negalėjo paguldyti į vieną palatą, turėjo atskirti. Bet suprantate, kad vaikai per maži, kad būtų atskirti. Todėl mes laukėme, kol atsidarys mobilieji punktai. Buvau pati pirma tame punkte su mažais vaikais pačią pirmą dieną. Medikė mūsų bijojo labiau nei vaikai – jos“, – pasakojo Erika.
Į mobilųjį punktą ji su mergaitėmis važiavo viena. Pirmiausia mėginys buvo paimtas jai pačiai, paskui – mažesniajai. „Atvažiavus, negalima atidaryti durų, automobilyje lipau per sėdynes, traukiau tą mažąją, kad galėčiau pasisodinti ant kelių, ji, be abejo, verkė. Mėginį ėmė su storais pagaliukais, bet medikė buvo labai empatiška ir jautri. Visa tai matydama didžioji išsigando taip, kad palindo po sėdyne, ir aš jos niekaip negalėjau iškrapštyti. Visa persikreipusi bandžiau ją ištraukti. Laimei, pavyko. Esu dėkinga personalui, kad buvo tokie kantrūs“, – pasakojo moteris. Laimei, mergaitės viską greitai pamiršo ir jokio ilgalaikio poveikio tai neturėjo.
Kitiems tėvams Erika pataria važiuoti dviem suaugusiesiems – kad vienas vairuotų, o kitas būtų su vaiku. „Vienam fiziškai sudėtinga. Nes vaiką reikia laikyti. Jo galvytė turi būti prispausta prie tavo krūtinės, reikia laikyti už kaktos, kad jis nesimuistytų, taip bus lengviau ir jam, ir medicinos personalui“, – patarimais dalijosi žinoma mama.
Mažiausias buvo kūdikis
Nuo pat koronaviruso pandemijos pradžios mėginius imanti slaugytoja Irina teigė, kad pati procedūra tiek suaugusiesiems, tiek vaikams mažai kuo skiriasi. „Be abejo, su vaikais reikia daugiau pasikalbėti, nes jie išsigąsta, pamatę mus su tokiais bauginančiais kostiumais. Aš paklausiu, koks vardas, kiek metų. Nusišypsau, nepaisant to, kad matosi tik mano akys. Stengiuosi viską atlikti per žaidimą. Paprašau, kad parodytų liežuvį, gerklytę. Iš pradžių paimu mėginį iš burnos. Sunkiausia dalis – iš nosies“, – pasakojo moteris.
Anot jos, susikalbėti su pradinukais nėra sunku. Jie labai stengiasi ir dažniausiai nebūna problemų. Tuo tarpu mažesnius vaikučius tėvams reikia palaikyti. „Mažyliai turi sėdėti ant kelių, mama turi padėti man, klausytis nurodymų. Aš tikrai nesiruošiu tų vaikų skriausti, pati turiu keturis, tai žinau, kaip jiems yra. Bet mes per daug ir nekišame tų pagaliukų vaikučiams, jų nosytės mažos, kitokios formos. Per skausmą ir jėgą nieko gero nebus. Kita vertus, matosi, ar tėvai paruošia vaiką. Jam reikia papasakoti, kad tikrai neskaudės, ir tai nėra melas, čia kutens. Tam reikia paruošti vaiką“, – teigė Irina.
Dar vienas svarbus aspektas, kad procedūros nebijotų ir pati mama ar tėtis. „Jei mamai paima, ji pasako, kad kutena, vaikui irgi nebus jokių problemų, jei mama sėdi išsigandusi, tai ir vaikams persiduos. Reikia vaiką nuteikti, kad paskui gaus kokį nors prizą ar pan.“, – sakė pašnekovė.
Ji pamena, kad kartą buvo atvejis, kai galvojo, kad paimti mėginio nepavyks. „Tai buvo išskirtinis atvejis, vaikas buvo su autizmo spektro sutrikimu. Jis buvo labai agresyvus. Mama buvo nusiteikusi, kad nepavyks. Aš ir kalbėjau su juo, bet jis nesuvokė. Bandėme, bandėme ir galiausiai, po 10-15 min., pavyko gražiai paimti. Kantrybės reikėjo daug. Nes įprastai tyrimas paimamas labai greitai, neužtrunka net 30 sekundžių“, – teigė Irina.
Jauniausias vaikas, kuriam jai teko daryti tyrimą, buvo vos 4-6 mėnesių kūdikis. „Tai buvo oro uoste, karantino pradžioje, kai reikėjo visus tikrinti. Jo nosytė buvo tokia maža, galvojau, kad pagaliukas net neįsikiš. Bet nieko, paėmėme“, – šypsojosi moteris.
Ji sutinka, kad kartais su vaikais būna net paprasčiau nei su suaugusiaisiais. „Pastarieji turi labai daug pretenzijų, o vaikai stengiasi, nori pasirodyti, ypač pradinukai. Už tai juos tikrai reikia pagirti“, – sakė Irina.
