Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas ir Meilės Lukšienės premijos laureatas Alius Avčininkas teigė, kad įvardyti, koks turėtų būti šiuolaikinis mokytojas, kai aplinka nuolat keičiasi, yra labai sunku. Viena vertus, pedagogas turėtų neatsilikti nuo šių dienų aktualijų, tačiau kita vertus, ne ką mažiau svarbu, kad mokymas vyktų tikslingai.
„Manau, yra asmenybės ar profesinė bazė ir tada eina gebėjimas orientuotis nestabilioje aplinkoje. Vis dėlto svarbiausia – pajėgti išlikti stabiliam. Kadangi mes sutinkame mokinius intensyviu jų kaitos laikotarpiu, negalime patys nuolat verstis išvirkšti. Rizikuojama, kad mokykla bus tiesiog klampus smėlis. Reikia suprasti viena – mokytojas, negebantis atpažinti mokinio kismo ir tinkamai reaguoti, kai reikia, pasijuokti, kai reikia, pakelti, kartu patylėti, prisipažinti, prasilenkia su mokiniu. Mokinys lieka vienas. Tai, mano manymu, yra viena iš didžiausių bėdų, kada kalbama apie mokytojų rengimą“, – įžvalgomis dalinosi A. Avčininkas.
Drąsus, empatiškas, bet laisvas
Pedagogas aiškino, kad būsimas mokytojas pirmiausia turėtų suprasti, koks yra šiuolaikinis pasaulis, kokie yra iššūkiai ir galimybės, kaip pasikeitęs žmogaus santykis su pasauliu ir socialine prasme, ir žvelgiant iš medicinos perspektyvos. Mat tik tada, anot jo, galima kalbėti apie didaktiką, laiko vadybą ir kitus profesinius niuansus.
„Kismas mokykloje yra nuolatinė provokacija; ir ši provokacija gali išplėšti mokytojo tapatybę, bet gali ir sutvirtinti. Visa priklauso nuo asmenybės turinio. Mokykloje šiandien turėtų būti mokytojai, gebantys likti stabilūs“, – įsitikinęs mokytojas apdovanotas už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą.
Vis dėlto, V. Avčininkas aiškino, kad šiais laikais geras mokytojas turi būti ne tik užsispyręs ir teisingas, tačiau ir drąsus, turintis humoro jausmą, empatiškas ir laisvas. Pedagogas teigė, kad mokytojas turėtų nepamiršti, kas jis yra, ir suprasti, jog jo asmeninės nuostatos ne visada turėtų būti kaip nors artikuliuotos. Dėl šios priežasties, anot mokytojo, pedagogai turėtų vengti neapdairių komentarų, o priešingai – padėti jaunam žmogui surasti save ir savo kelią.
„Baisu, kad ugdydami žmogų, žiūrime į jį kaip į statistinį vienetą. Ir bandome jį įauginti į sistemą, į kultūrą ar dar kur nors. Jaunas žmogus dar savęs iki galo nesuvokia, dar tik ieško orientyrų, prasmės, kuria savo vertę ir mokosi gyventi bendruomenėje. Visiškai sutinku, kad mokymasis yra darbas. Bet svarbesnis darbas yra asmenybės ugdymas. Padėti žmogui augti atsiremiant į jo esmę yra daug svarbiau nei jį indoktrinuoti“, – aiškino premijos laureatas.
A. Avčininkas teigė, kad humoras mokytojui padeda tada, kai tenka išlaikyti darnius santykius be įtampos, ar tais atvejais, kai nepavyksta išvengti dramos. Anot jo, mokytojui ne ką mažiau svarbus užsispyrimas, kuris reikalingas kokybiškam darbui, stabilumo, savigarbos ir kantrybės išlaikymui bei nuolatiniam tobulėjimui.
„Drąsa ir laisvė eina greta – be drąsos nebūsi laisvas. Drąsos vadovautis savo protu, drąsos išlaikyti laisvą mintį, ją ginti, neatsisakyti idealų. Šios savybės kartais ir smaugia. Bet, kaip sakau, kenčiantiems – dangus. Pirma pamoka, kurią gavau, – būti teisingam. Stengiuosi. Žinau, kad ne visada pavyksta. Bet negali būti jokio išskaičiavimo. Skaitydami A. Kulviečio laišką kalbame apie sąžinę. Jeigu ji rami, tada tikriausiai teisingumas neapeitas. Tuo ir reikėtų vadovautis“, – patarė A. Avčininkas.
Vyresnis draugas
Tiesa, tai, koks pedagogas stengiasi būti, ir ko iš jo tikisi mokiniai bei jų tėvai, kartais išsiskiria. Mat mokytojas aiškino, kad sėdintys mokyklos suoluose pirmiausia tikisi empatijos ir supratimo. A. Avčininkas dėstė, kad mokiniams svarbu, jog mokytojas būtų objektyvus.
„Svarbu, kad būtų darbinė tvarka, vadinasi, griežtokas mokytojas imponuoja labiau. Griežtas, bet ne autoritaras, ne isterikas. Nuoseklus ar sistemingas – kuo mažiau chaoso visose srityse, tuo paveikiau. Gero humoro jausmo – jis labiausiai tinka kuriant darnius santykius, sprendžiant konfliktus ar siekiant jų išvengti, patraukliai pateikiant pamokos medžiagą ar tiesiog neformaliai bendraujant.
Besilaikantis duoto žodžio – dažnai tenka susidurti su įvairiomis situacijomis, kada žodis yra svarbiau už bet kokį raštą, bet kokį skambutį tėvams ar mokyklos administracijai. Ir tarp mokinių garbės žodis dar egzistuoja. Neabsoliutinu. Mokytojas turi būti pagarbus – jauną žmogų užgauti lengva. Ir visa griūva. Abipusės pagarbos reikia ir verta tikėtis. Ir svarbu apie lūkesčius kalbėtis. Tad ir komunikuojančio mokytojo tikisi: ir ieškančio dialogo, ir išklausančio, girdinčio“, – įžvalgomis dalinosi A. Avčininkas.
Pagalba ir tarpininkavimas
Tiesa, pedagogas atkreipė dėmesį, kad vaikų ir jų tėvų lūkesčiai išsiskiria, mat pastarieji iš mokytojų tikisi kur kas daugiau. Lietuvių kalbos mokytojas vardijo, kad tėvų pagrindiniai lūkesčiai yra individuali atida, empatija, motyvacija, saviraiškos galimybės, pažangos iniciacija ar bent jau stebėsena, akademiniai pasiekimai, emocinė pagalba, darnūs santykiai klasėje, žalingų įpročių prevencija ir konstruktyvus ateities planas.
A. Avčininkas teigė, kad be viso to tėvai iš mokytojų tikisi savotiškos kompensacijos, kad mokykloje jų atžalos gaus tai, ko tėvai nesuteikė namuose, kad būtent mokymo įstaigoje jiems bus sudarytos palankios sąlygos skleistis. Pedagogas tvirtino, kad kartais tėvai iš mokytojų tikisi pagalbos, kai vaikas išslysta iš rankų, kai tampa sunku suprasti, kaip dorotis su susidariusia vienokia ar kitokia situacija. Mokytojas aiškino, kad daugeliu atvejų tėvai tikisi, kad mokykloje bus surastos visos sėkmingos ateities sąlygos, todėl vieni tikisi, kad mokytojas užtikrins, jog vaikai gautų aukščiausius įvertinimus, kiti – kad nepaisant įvertinimų mokiniai pasisems didžiausią kiekį naudingų žinių.
Pagalba ne tik mokiniams
Mokinių tėvai, paklausti, kokio mokytojo tikisi jie, pritarė A. Avčininkui ir teigė, kad daugeliu atvejų tikisi ne tik kvalifikuotų specialistų, kurie padėtų vaikams įsisavinti žinias, tačiau ir tarpininkų tarp vaikų ir tėvų, ypač, paauglystės laikotarpiu.
„Tėvams tiesiog trūksta žinių, kad suprastų, kas vyksta vaiko pasaulyje, todėl mokytojai padeda ne tik į tai įsigilinti, bet ir pataria, kaip tėvai turėtų elgtis, kad santykiai išliktų darnūs“, – aiškino paauglio tėvas.
Suaugusieji tvirtino, kad ne ką mažiau svarbu, jog mokytojas taptų vyresniu mokinio draugu ir taip jiems padėtų tada, kai mokyklos aplinka vaikui tampa nedraugiška, ar jis susiduria su sunkumais mokantis.
Dėmesingas ir galinti suprasti
Paauglys Dominykas Palkevičius teigė, kad šiuolaikinis mokytojas turėtų mokėti rasti bendrą kalbą su mokiniais. Anot jo, mokytojas turėtų mokėti sutramdyti mokinius nešaukdamas ant jų, o bandydamas susitarti bei su mokiniais bendraudamas, kaip su draugais: laisvai, atvirai, be jokio baimės jausmo.
„Mokiniai iš mokytojo dažniausiai tikisi supratingumo, kad mokytojas galėtų suprasti, kodėl jam nesiseka vienas ar kitas dalykas, ir padėti išsiaiškinti, nugalėti sunkumus. Negalima palikti mokinio vieno situacijoje, kai vieną kartą paaiškinus jis nesupranta ir mokytojas tiesiog neskiria jam dėmesio bei užsiima su kitais, gabiais mokiniais. Taip pat mokiniai labai tikisi gero humoro jausmo“, – aiškino D. Palkevičius, pridurdamas, kad pedagogui būti geru mokytoju padeda išradingumas.
