Vis dėlto, visuomenė keičiasi ir pagaliau po truputį priima tėtį – kaip lygiavertį mamai. Tėčiai eina tėvystės atostogų, užsiima su vaikais ir ne „padeda“ auginti, tačiau augina vaikus.
Išskirtinio interviu Delfi Šeimai metu pašnekovas Paulius papasakojo apie savo paties ypatingą santykį su buvimu tėčiu. Vaikystėje patyręs tėčio išdavystę, jam pasirinkus kitą moterį ir naująją šeimą, jis dabar stengiasi savo sūnui būti viskuo, kuo jo tėvas jam nebuvo. „Nuo pat sūnaus gimimo supratau, kad jo gerovė yra pagrindinis mano gyvenimo tikslas“, – sako Paulius, kuris šeimoje nėra tik retkarčiais prisidedantis šešėlis.
– Ar atsimenate jausmą, pirmąkart sužinojus, kad būsite tėtis? Filmuose, o, ko gero, ir gyvenime, tas momentas labai mistifikuojamas, dažnai – idealizuojamas, moterys dažnai iš vyrų tikisi tam tikros reakcijos, bet ne visada ją gauna. Kaip tą naujieną išgyvenote ir pajautėte jūs?
– Mes su žmona esame normalūs paprasti žmonės, kurie kartu turi buitį, santykius, gerų ir blogų emocijų, todėl į dalykus reaguojame labai nesuvaidintai. Vaikas buvo ilgokai lauktas, pastoti bandėme ilgiau nei metus. Po kurio laiko tiesiog nustojom nėštumą matyti kaip tikslą. Tiesiog gyvenom, dirbom, planavom ir po trumpo pabėgimo iš miesto prie jūros užsimezgė gyvybė. Nieko negalvojom, nebebandėm laikytis kažkokių patarimų ir panašiai, tiesiog gerai praleidome laiką.
Po kurio laiko, man darbe išėjus parūkyti, paskambino žmona ir pasakė, kad būsiu tėtis. Reakcija buvo labai nesuvaidinta. Iš džiaugsmo tiesiog pasakiau „eina na...“. O širdy, atrodo, fontanai, uraganai ir, aišku, džiaugsmo ašaros.
Manau, tai labai intymus momentas. Jis neturi būti idealus pagal kažkokias normas. Tai yra tų žmonių akimirka ir ji turėtų būti tiesiog natūrali, kokia bebūtų.
– Ar galvojote, planavote, kokiu tėčiu būsite? Kodėl?
– Visada žinojau, kad mylėsiu savo vaiką ir jis tuo niekada neabejos. Kasdien apkabinu savo vaiką, ne tik prieš miegą, tiesiog, kai ateina noras. Aš jam pasakau, kad jį myliu, kai stovime prie šviesoforo, pasiimdamas iš mokyklos, šluostydamas jį po dušo. Tam neturi būti konkrečios vietos ar laiko.
Nežinau, kada kas gali nutikti man ar jam, bet noriu, kad jis visada žinotų, jog yra mylimas ir svarbus. Tik tokiu atveju mes galime būti šeima ir geriausi draugai. Net ir pabartas už kokias nors išdaigas jis žino, kad netrukus jį apkabinsiu. Svajoju, kad kai sūnus užaugs, mes vis tiek būsime geri draugai.
– Papasakokite apie savo paties vaikystę ir paauglystę. Koks buvo jūsų santykis su jūsų tėčiu?
– Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo 9 metai. Sesuo liko gyventi su mama Kaune, kurį laiką ir aš gyvenau Kaune su tėvu. Bet vėliau jis susituokė su kita moterimi ir mane pasiėmė į nedidelį miestą netoli Šiaulių.
Nuo mažų dienų labai mylėjau savo tėtį, jis man buvo artimesnis nei mama. Ji anuomet buvo labai isteriška, negaliu jos teisti, mamai tebuvo 17 m., kai aš gimiau. Tėtis buvo metais vyresnis už mamą. Jis tikrai mylėjo mane ir stengėsi, bet buvo silpnas charakteriu.
Pradėjus gyventi su pamote, prasidėjo manipuliacijos. Tėčiui vis skundėsi manimi, o juo – man. Esu paauglystėje ir langą išdaužęs, ir susimušęs, o kas nebuvo? Pamotė tai traktuodavo kaip didžiausius kriminalus. O jei tėtis grįždavo su kvapu, aš klausydavau, koks jis blogas ir t.t.
Taip po truputį mes atitolom. Tėtis buvo tarp dviejų pusių ir šiuo atveju aš tapau pašaliniu. Ypač tada, kai gimė jų bendras vaikas.
Su laiku manipuliavimas tik didėjo, nežinau, kodėl. Nebuvau kažkoks kitoks vaikas nei kiti. Mokiausi vidutiniškai, kažkiek prisidirbdavau, kaip ir visi paaugliai, bet tai būdavo traktuojama ne kaip paaugliškos išdaigos, o kaip polinkis daryti bloga. Matyt, po keleto metų tėtis patikėjo tuo ir aš jau buvau už linijos. Mane bausdavo darbu darže, statybose (tėvas statė namą). Kiemo draugai ateidavo prašyti, kad tėvai mane išleistų į kiemą žaisti krepšinio, nes matydavo, kad raviu ar kasu ir net vienmečiams manęs buvo gaila.
Gal 16 m. susitikau patinkančią merginą. Pradėjau pastovėti už save, nebenuleidau galvos, bet ir akių nedraskiau, nes pamotė vis gąsdindavo, kad neduos maisto ir nepriims į namus, kadangi nebenorėjau būti ujamas.
Taip ir buvo. Pavyzdžiui, jei negrįžtu iki 23 valandos, nuosavo namo durys būdavo užrakinamos ir raktas paliekamas spynoje. Suprask, pavėlavai grįžti – daryk ką nori. Esu miegojęs malkinėje kieme, lauko tualete. Kai atsikeldavo, duris atrakindavo. Tada ryte būdavo galima įeiti.
Po kelių mėnesių susiradau darbą garažuose, kur mašinas iš Vokietijos remontuodavo pardavimui automobilių turguje. Esu miegojęs ir garaže stovinčiame automobilyje. Čia tik dalis potyrių, kai tuose pačiuose namuose gyveno mano tikras biologinis tėvas.
Pamotė kartais užsipuldavo, kad padariau tai, ko tikrai nedariau. Maždaug „man viena pažįstama sakė mačiusi tave rūkantį“. Tada turėdavau įrodyti, kad to tikrai nebuvo, arba už bausmę eiti visą dieną kapoti malkas. Ji tai įvardindavo kaip auklėjamąją priemonę ir pagrindimą, kodėl negaliu leisti laiko kieme su draugais. Iš nevilties ir nervų kartą pasiunčiau ją. Tėvas už tai sumušė, buvau gal 16-os. Po kelių dienų dėl galvos skausmų patekau į ligoninę, kur nustatė smegenų sutrenkimą.
Ligoninėje praleidau savaitę. Kad išvengčiau gėdos, sakiau, kad sumušė gatvėje. Tėvas nematė reikalo nei aplankyti, nei atsiprašyti. Galbūt graužėsi dėl to, bet, matyt, buvo per silpnas, kad atsiprašytų ir pripažintų, kad persistengė bausdamas.
– Ką berniukui reiškia jaustis pusiau svetimu savo tėvui? Mes daug kalbame apie moterų, mergaičių jausmus, bet palyginti mažai žinome, ką jaučia berniukai, vėliau – vyrai.
– Tu tada jautiesi beviltiškai ir bejėgis. Žmogus, kurį tu myli, tikiesi iš jo ramybės ir saugumo jausmo, tampa nenuspėjamas, tu juo nepasitiki, jautiesi vienišas ir užsisklendi savyje. Kai normalūs vaikai bėgdavo iš mokyklos namo, aš mokykloje būdavau kuo ilgiau. Manau, tai daug ką pasako. Aš tiesiog nenorėdavau eiti namo.
– Kaip manote, kodėl tiek daug tėčių, jiems išsiskyrus su vaiko motina, nutolsta nuo savo vaikų? Koks to mechanizmas ir priežastys?
– Ko gero, tai nutinka natūraliai. Iš karto po išsiskyrimo – šokas, tada jie ieško paguodos vaikuose, o kai atsitiesia – vaikus pamiršta. Vaikai tampa nebe tokie svarbūs, nesimatymo periodas ilgėja, nes, pavyzdžiui, tėvas susirado naują simpatiją arba skiria daugiau laiko draugams, o vaikai įdomūs tada, kai nėra kitų žmonių.
Vaikams reikia dėmesio, meilės ir atvirumo. Jie tai jaučia ir jei bandai tai vaidinti – nepavyks. Galbūt nuo to tėvai bėga. Nežinau. Bet visada tokiais atvejais pirmiausia kenčia vaikai, nes jie nesupranta, kodėl viskas taip.
– Kaip jums sekasi būti tėčiu? Daug kas sako „kai būsi mama, suprasi“, ką supratote būdamas tėčiu? Ar ėmėte geriau suprasti savo paties tėtį, o gal – priešingai?
– Aš nesu idealus, nes esu reiklus. Manau, kartais iš savo septynmečio reikalauju per daug disciplinos ar matymo į priekį.
Bet pačiam teko matyti daug gyvenimo, nuo vaikystės ir paauglystės vargų, emigracijos, grįžimo į Tėvynę, iki dabartinio sotaus gyvenimo šeimai ir vaikui. Labai norėčiau, kad mano vaikas nepatirtų daugelio dalykų, kuriuos patyriau aš.
Nuo pat sūnaus gimimo supratau, kad jo gerovė yra pagrindinis mano gyvenimo tikslas. Tai ne fanatizmas, tiesiog žinau, ką reikia suteikti vaikui, kad jis galėtų tapti visaverte asmenybe. Dėmesys, šiluma, meilė, palaikymas ir galimybės siekti tikslų gyvenime.
Savo tėtį aš suprantu. Jis per daug silpna asmenybė ir pasidavė valdingos žmonos įtakai.
Ko aš nesuprantu – kaip galima taip elgtis su savo vaiku, kuris tau ničnieko blogo nepadarė. Nekeikė, neapvogė, nepažemino. Jis nedalyvavo mano šokių kolektyvo pasirodymuose, nebuvo paskutiniame skambutyje, vestuvėse, jis vis dar nematęs savo septynmečio anūko.
– Yra toks stereotipas: kai moterys pasakoja apie šeimyninį gyvenimą, dažnai sako „vyras padeda“. Padeda prižiūrėti vaiką, padeda sutvarkyti namus. Tarsi turėdamos omenyje, kad jos padaro viską, o vyrai šiek tiek padeda. Kaip jūs matote savo vaidmenį tėvystėje ir šeimoje?
– Mūsų šeimoje stereotipai mažai veikia. Abu dalinamės buitimi ir sūnaus auginimu, ugdymu. Esame ne vien šeima, bet ir komanda. Jei aš šeštadienį dirbu, žmona sutvarko namus, veža sūnų į treniruotes. Tada grįžtu vakare ir tiesiog būnam drauge.
Dažnai turiu laisvų dienų darbo dienomis, tada šiuos dalykus darau aš ir tai visiškas malonumas. Sūnus labai apsidžiaugia, kai sužino, kad, pavyzdžiui, ryt ir poryt man laisvadieniai. Pasiimsiu jį tuoj po pamokų, kartu pavedžiosime šunį ar pasivažinėsime dviračiais, vėliau važiuosime į treniruotę.
Mes mokame leisti laiką su sūnumi ir aš tuo labai džiaugiuosi. Galbūt taip kompensuoju savo tuštumą, patirtą vaikystėje, bet niekada neleisiu taip jaustis savo vaikui. Leisdamas laiką su sūnumi esu labai laimingas.
– Kaip matote savo, kaip tėčio, misiją?
– Tėtis, ypač berniukui, yra pagrindinis kelrodis. Tėtis turi būti paguoda, užuovėja, tvirtas ir kartais griežtas žodis. Pagalbininkas, kuris padrąsina, net kai atrodo, kad kažkas nepavyks.
Tėtis turi atiduoti vaikui protą ir širdį. Vaikas yra mažas žmogus, kuris teisingose rankose gali išaugti į didį žmogų arba atvirkščiai. Perspaudus viskas gali nutikti priešingai. Tėtis turi padėti balansuoti gyvenime, palaikyti už rankos, kai reikia, apkabinti, išbarti ir vėl pasakyti, kaip tave myli.
Pirmiausia vaikui reikia duoti meilę ir laisvę rinktis. Privalau suteikti galimybę vaikui siekti to, kas jį labiausiai traukia. Mano sūnaus atveju tai krepšinis. Didžiuojuosi juo, nes lanko krepšinio akademiją, stebi NBA ir Eurolygą, yra vienas geriausių žaidėjų savo akademijos amžiaus grupėje. Tai vaikas, kuris gyvena krepšiniu, ir mano misija jam padėti siekti savo svajonės gyventi krepšiniu ir iš krepšinio. Jei turėčiau rinktis tarp kažko sau ir krepšinio stovyklos vaikui, nedvejočiau nė minutės.
