– Papasakokite, kokia Evelina buvo vaikystėje?

– Be galo išmintinga, kaip juokauju, ji jau gimė užaugusi. Evelina turi puikų humoro jausmą, moka pradžiuginti ne tik artimuosius, bet ir kitus. Visada turėjo gyvenime kryptį, žinojo, ko nori, aiškiai ėjo pasirinktu gyvenimo keliu ir juo eina iki šiol. Juokauju, kad ilgai mes su ja turėjome tris statusus: mamos ir dukters, draugių bei atlikėjos ir vadybininkės. Kartais tie statusai persipindavo, bet kaskart pavykdavo juos išlaikyti labai teisingus. Mūsų draugystė buvo prioritetinis statusas, tas padėjo įvairiose situacijose.

Jurga Anusauskienė
Iki šiol vadovaujuosi principu, kad, nepriklausomai nuo amžiaus ar statuso, žmogus, su kuriuo tu bendrauji, turi tave suprasti ir tavimi pasitikėti

– Kaip išlaikėte tą ribą tarp griežtos mamos ir draugės?

– Reikėtų gal užduoti klausimą, ar aš esu griežta mama. Nors kažkada Evelinos vaikinai buvo man davę iš pradžių „pitbulio“, paskui „pinočeto“ pravardes. Bet iki šiol vadovaujuosi principu, kad, nepriklausomai nuo amžiaus ar statuso, žmogus, su kuriuo tu bendrauji, turi tave suprasti ir tavimi pasitikėti. Manau, kad su vaikais reikia elgtis kaip su lygiavertėmis asmenybėmis. Visada į juos žiūrėjau kaip į sau lygius.

Jurga Anusauskienė su šeima

– Ar išvengdavote auklėjime bausmių?

– Bausmėmis ir draudimais nieko nepasieksi. Tai mano vidinis įsitikinimas. Be to, Evelina nebuvo tas vaikas, kuriam reikėjo ką nors drausti. Buvo tiek veiklos, kad vos spėdavome suktis. Ji buvo panirusi į muziką, ir labai gerai pamenu, kad net savo mokyklos išleistuvėse nedalyvavo, nes važiavome į konkursą. Balsas yra labai jautrus instrumentas, todėl, kai pusę metų ruošiesi kokiam nors pasirodymui, paskui pačiam nebekyla noras neatsakingai su savimi elgtis.

– Nepajutote prieštaravimo bangų ir paauglystėje?

– Prieštaravimas yra normalus dalykas, bet mūsų namuose tai būdavo diskusija, o ne maištas ar konfliktai. Aš tiesiog nemėgstu gyvenime stereotipų ir pati jais nesivadovauju, tai tokios stereotipinės paauglystės nepatyrėme. Aš manau, kad vaikai gimsta tobuli. Jų nereikia auklėti. Jų reikia nesugadinti.

– Užauginote tris vaikus, ar skirtingai juos auklėjote?

– Evelina su Mindaugu yra pametinukai. Jie visada buvo chebrytė. Evelina – idėjų generatorius, Mindaugas – vykdytojas. Aš su visais vaikais turėjau elgtis skirtingai, nes visi yra individai. Ir šiandien esu labai laiminga, kad iki šiol mokausi trijuose universitetuose, kurių pavadinimai yra Evelina, Mindaugas ir Haroldas. Gaunu labai didelę edukaciją ir grąžą.

Jurgos Anusauskienės sūnus Haroldas

– Ar šiandien tariasi su jumis dėl svarbių sprendimų?

– Ar mes bendraujame – taip, nes jei yra ryšys tarp žmonių, nei atstumas, nei skirtingi kontinentai, nei laiko juostos neturės tam įtakos. Gali būti vienoje patalpoje ir jausti labai didelį atstumą, o gali jus skirti kontinentai, tačiau artumo jausmas bus labai stiprus. Su Evelina mes per skypą ir kavą kartu geriame, ir margučius marginame, niekas nepasikeitė. O su vaikinais palaikau ,,gyvą”, nuolatinį ryšį.

– Šiandien mamos jaučia spaudimą būti tobulomis, ar jūs anuomet jautėte jį?

– Priklausomai nuo to, ką vadiname spaudimu. Jei pati sau keli reikalavimus ir bandai kažko siekti, nėra nieko blogo. Tai tavo pasirinkimas būti geresne nei esi. Ar verta? Manau, kad taip. Svarbu suvokti, kad ta „evoliucija” vyksta, nes to reikia ir to nori tu pati, o ne tiesiog bandai kažkam įtikti. Man nelabai kas gali padaryti spaudimą, išskyrus mane pačią. Tokį tvirtą stuburą bandžiau formuoti ir savo vaikuose.

– Evelina gyvena Los Andžele. Kaip dažnai lankotės pas dukrą?

– Los Andželas – ne Kaunas, nenulėksi per laisvą popietę. Bet aš manau, kad svarbu ne kiek tu to laiko praleidi, bet ar jis kokybiškas. Tai yra didelė vertybė.

Jurgos Anusauskienės sūnus Mindaugas
Jurga Anusauskienė
Santykiai yra labai gyvas kūrinys, tai nuolatinė kūryba. Nėra taip, kad kažką padarei ir jau dabar gali atsikvėpti

– Bet to kokybiško laiko šaknys, matyt, slypi vaikystėje ir ten praleisto laiko su vaikais, ar ne?

– Manau, kad kiekvieną žmogų formuoja pirmi šešeri metai. Santykiai yra labai gyvas kūrinys, tai nuolatinė kūryba. Nėra taip, kad kažką padarei ir jau dabar gali atsikvėpti. Poros nesiskirtų, jei užtektų tik vienadienio įdirbio. Santykiams dėmesio reikia nuolatos. Be to, labai svarbu teisingai subalansuoti du dalykus: dėmesingumą ir visišką laisvę. Čia kaip geras kokteilis – jei kokio ingrediento įdėsi per daug, kokteilis bus neskanus. Jei per daug užgoži ir „suvartoji“ žmogų, ilgainiui tavęs ims šalintis. Turi leisti jausti, kad jis tau svarbus, bet ir duoti visišką laisvę. Tai yra pamatiniai dalykai. Su jaunėliu Haroldu, kuris gyvena kartu su manimi turim tokią tradiciją: stengiuosi būti namie, kai jis grįžta iš mokyklos. Tada susėdam ir kalbam įvairiausiomis temomis. Apie kompiuterinius žaidimus, apie ekonomiką ir politiką, jo pamokas, žmonių santykius, rūkymą ir narkotikus ir t.t. Kalbamės labai atvirai, be jokių nutylėjimų. Tai mūsų laikas diskusijoms ir buvimui kartu.

– Iš kur sėmėtės visų šių auklėjimo paslapčių?

– Mano mamytė yra nuostabus žmogus, kuri užaugo didelėje septynių vaikų šeimoje. Ji yra antroji, tad užaugino penkis savo brolius ir seseris. Ji ilgametė pedagogė, visą gyvenimą dirbo su vaikais, todėl aš turėjau ir turiu galimybę tų žinių semtis iš jos.

Jurga Anusauskienė su vaikais

– Ką įvardytumėte kaip pagrindinę pamoką, kurią suteikėte savo vaikams?

– Manau, kad nėra vienos pamokos. Svarbiausias dalykas gyvenime yra mokėti mylėti ir būtent mokėti, nes kartais mes šiuo žodžiu įvardijame kitą jausmą. Tarkime, savininkiškumą. Išvykus Evelinai, sulaukdavau klausimų: ar man negaila, nepikta, neskaudu. Bet jei tu myli kitą žmogų, tai kaip tu gali liūdėti, jei jam gera? Meilė yra svarbus elementas, ir dažnai sutinku žmones, kurie atrodo, kad nemoka mylėti. Aš iki dabar savo vaikams sakau, kad juos myliu. Tai, kad jie jau dideli, nereiškia, kad to nebereikia. Džiaugiuosi, kad tokios pačios meilės išraiškas matau ir jų kuriamuose asmeniniuose santykiuose su jų antrosiomis pusėmis.

– Gal pamenate kokių nors vaikystės išdaigų?

– Tokių buvo labai daug, nes visi trys vaikai buvo ir yra labai kūrybiški. Vienas tokių buvo Evelinos ir Mindaugo „nuotykis“. Kol vaikai buvo maži, mes su vyru daug dirbome ir turėjome puikią moterį, kuri ateidavo padėti juos prižiūrėti. Ji buvo nuostabus žmogus. Labai mylėjo vaikus. Tuo metu mes turėjome butą Fabijoniškėse 11 aukšte. Evelina su Mindaugu sugalvojo tokį pokštą: 11 aukšte atidarė langą, pakabino ant palangės Mindaugo kojines, o patį Mindaugą paslėpė spintelėje. Pakvietė Danutę ir šaukia: „Žiūrėkite, Mindaugas krenta pro langą“. Be abejo, kad greitai apgaulė buvo išaiškinta, bet tos kelios sekundės, matyt, gerokai jai sutrumpino gyvenimą. Tai tokių pokštų buvo. Aktyviausias paauglystėje buvo vidurinėlis Mindaugas, nes jis yra labai energingas žmogus. Augant išbandė, begalę ekstremalių nuotykių. Tokių įvykių, kai širdis nukrisdavo į kulnus, buvo ir jie pareikalavo daug ištvermės bei kantrybės. Bet vulkano negali uždaryti į trilitrinį stiklainį, nes bus sprogimas!

Jurga Anusauskienė su vaikais
Jurga Anusauskienė
Aš suprantu, kad sudėtinga susirasti savo žmogų iš pirmo karto, nes mes dar ir patys nelabai žinome, ko mums reikia. Todėl ta partnerių rotacija yra beveik neišvengiamas dalykas

– Minėjote, kad Evelinos draugai jums davė „pitbulio“ pravardę. Ar daug tekdavo aiškinti apie širdies reikalus?

– Negali čia nieko paaiškinti. Šiandien, matyt, jie man gali apie širdies reikalus daugiau papasakoti nei aš jiems vaikystėje. Niekada neturėjau nuostatos, jog jie su kažkuo negali draugauti. Visada buvau tolerantiška antrosioms pusėms, visada buvau už tai, kad tuos žmones jie pasikviestų namo, nes draudimai skatintų, nežinia kur būti ir nežinia ką veikti. Aš suprantu, kad sudėtinga susirasti savo žmogų iš pirmo karto, nes mes dar ir patys nelabai žinome, ko mums reikia. Todėl ta partnerių rotacija yra beveik neišvengiamas dalykas. Svarbu leisti vaikams bendrauti, bandyti, ieškoti, suprasti. Bet tą pravardę, matyt, turėjau ne veltui. Užsitarnavau. (Šypsosi.)

– Ar juntate šiandien, kad užauginote žinomą dukrą?

– Žinomumas nieko nekeičia. Gal šiek tiek daugiau įpareigoja. Man daug svarbiau, kad žmonės jaustųsi laimingi, o ne ar jie yra žinomi. Tai nėra kriterijus.

– Kokių patarimų turėjote Evelinai dėl pasirinktos karjeros?

– Pamenu, kaip dar vaikystėje, mokindavomės duoti interviu. Turėjome įvairiausių darbo metodikų. Filmuodavome ir fotografuodavome daugumą jos repeticijų. Gal kitiems atrodydavo, kad esame susidievinę tėveliai, bet mes tą naudodavome kaip edukacinę medžiagą. Būdavo daug aštrių kūrybinių diskusijų, bet mokėmės rasti sutarimus.

Jurga Anusauskienė su vaikais

– Ar pati Evelina iškart buvo pasirinkusi savo kelią, ar turėjo ir kitų svajonių?

– Jos talentą pirmiausia įžvelgėme mes su vyru. Jai buvo 10 metų, kai supratome, kad dainuoja išskirtinai ne dėl to, jog yra mūsų vaikas, o dėl to, kad iš tikrųjų talentinga. Buvo tokia linksma istorija, kai vasarą ją nuvedžiau į grožio konkursą, nes manau, kad kiekvienai mergaitei naudinga bent kartą tokiame sudalyvauti, jog išmoktų tam tikrų dalykų. Viena iš užduočių buvo padainuoti pagal koverį kokią nors dainą, tai reiškia, tiesiog pažiobčioti. Evelina pasirinko Celine Dion dainą iš filmo „Titanikas“ ir ji ją atliko gyvai. Komisija tik per trečią posmelį suprato, kad dainuoja ne Celine Dion, o mes supratome, kad kažką su tuo reikia daryti. Bet visas tolesnis jos kelias buvo jos iniciatyva. Ji kilo į viršų, o mes tebuvome pakilimo takas.