aA
Iki šiol dauguma LGBT žmonių ir jų artimųjų apie netradicinę lytinę orientaciją yra linkę nutylėti. Tačiau atviras kalbėjimas yra vienintelis kelias mažinti homofobiją, kuri pastaruoju metu Lietuvoje ypač jaučiama, mano Jolanta Vaitiekūnienė. Apie tai, kad jos sūnus – homoseksualus, moteris garsiai kalba ne tik norėdama užbėgti už akių galimiems išpuoliams prieš jos šeimą, bet ir siekdama padrąsinti kitus LGBT žmonių artimiausius.
Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
© Shutterstock

„Ta neapykanta mane labai jaudina. Žmonės sako – ai, tu nekreipk dėmesio. Bet kaip man nekreipti dėmesio, kai tavo vaiką nori nušauti? Jei tu nekreipsi dėmesio, tai kokia tu mama? – retoriškai klausia J. Vaitiekūnienė. – Žinau viena – aš negaliu nutilti. O ar padėtis dėl to keisis, ar ne – matysim. Žiūrint į kitų šalių patirtį matyti, kad tai yra ilgalaikis procesas. Homofobijos nesumažės ir sprendimas dėl partnerystės įstatymo nebus priimtas per vieną dieną. Dėl to manau, kad yra tik vienas kelias – eiti ir kalbėti atvirai.“

Atvirame interviu Delfi J. Vaitiekūnienė papasakojo, ką tenka patirti ir kaip dėl to jaučiasi LGBT žmonių artimieji ir apie ką turėtų susimąstyti homofobiškais pasisakymais viešai pasidalinti nebijantys tautiečiai.

– Savo sūnų ir visą LGBT bendruomenę jūs palaikote drąsiai ir garsiai apie tai kalbėdama. Ar tokia pasirinkta pozicija jums padeda? Juk tikriausiai daugelis nusprendę su tokia savo šeimos situacija susigyventi tyliai.

– Iš pradžių, kai sužinojau apie savo sūnaus orientaciją, aš bijojau kalbėti, lankiausi pas psichologus, ieškojau pagalbos ir atsakymų, nes man reikėjo sustiprėti. Be to, supratau, kad kalbėti reikia patraukliai, atvirai, tiesiai šviesiai – ne verkšlenant, ne susigūžus ir nebijant.

Patys žmonės specialiai tuo nesidomi, tad švietimas yra labai svarbus. O mano, kaip pilietės, pareiga yra šviesti bent jau savo aplinką. Tikiu, kad kalbėdama galiu mažinti homofobiją – gal ne valdžios žmonių, bet bent kaimynų už tvoros – ir tai bus pasiekimas. Žinau, kad mūsų visuomenėje ne visi žmonės kvaili. Ir jei žmogus mąstantis – jis suklus. Gal iš pradžių ir neigs iš įpročio, bet paskui vis tiek išgirs ir pagalvos, kad jei ir ne sūnus ar dukra, tai gal jo anūkas ar anūkė gali gimti homoseksualiu, translyčiu ar aseksualiu.

– Ar galite papasakoti, kaip į tai reaguoja jūsų artima aplinka? Ypač, kai gyvenate tokiame mieste, kur tikriausiai daugelis jus pažįsta.

– Aš matau, kad aplink mane yra daug padorių žmonių. Galbūt aš ir nežinau, ką jie galvoja iš tikrųjų, bet tai manęs neliečia. Todėl manau, kad mano kalbėjimas apsaugo mane nuo galimos agresijos. Mane Panevėžyje pažįsta daug žmonių, mano vyrą taip pat – jis yra futbolo klubo direktorius, bet mudu niekada nesame sulaukę jokios bjaurasties, išsakytos tiesiai į akis.

Yra žmonių iš mano praeities, kurie papila tų šiukšlių, bet aš neimu į galvą. Žinau, kad jie patys yra vargšai, kad jiems nepasisekė nei su vaikais, nei su šeimomis, todėl kai jie pilą tą tulžį, žinau, kad tą daro tik todėl, kad neturi ką pasakyti apie save ar savo vaikus.

Viena mano giminaitė yra mane užsipuolusi prekybos centre vien dėl to, kad aš žygiavau parade per visą Gedimino prospektą. Sakau – kur noriu, ten vaikštau. Po šio incidento man teko tiesiog nutraukti su ja santykius. Kitas giminaitis – mano dėdė manęs paklausė, gal aš jo anūkus pradėsiu grobti? Ką aš jam turėjau atsakyti? Sakau – eik dabar ir slėpk tuos savo anūkus. Ta homofobija taip išplovusi smegenis, kad jie nebesupranta, kad tai artimi, mylimi jų žmonės. Patyriau, kad kraujo žmonės gali išduoti, o svetimi – nustebinti šiltu palaikymu. Iki šiol dėliojuosi savo aplinką atsirinkdama žmones.

Sužinojusi, kad jos sūnus homoseksualus, pradėjo kovą: teko pakeisti ir kirpėją, ir pažįstamus turgaus pardavėjus
© DELFI / Orestas Gurevičius

Štai perku turguje bulves ir pardavėja sverdama jas man kalba apie tai, kad reikia žudyti gėjus. Aš sumoku už tas bulves, sakau „ačiū“ ir paklausiu jos – o ką darytumėte, jei vienas iš jūsų sūnų būtų gėjus? Ji man atsako – aš šito savo vaikui nedovanočiau. Tokios buitinės situacijos iš pradžių mane labai gniuždė. O paskui aš pakeičiau tą pardavėją, pakeičiau kirpėją, masažistę. Principas man svarbiau už asmenybę, nusprendžiau, kad savo pinigų homofobams nebemokėsiu.

Kai mano sūnus atsivėrė, pasidarė paprasčiau. Garsus kalbėjimas pakeitė visą mano aplinką. Nutraukiau santykius su dalimi giminaičių, kurie pasipiktino ir sakė, kad darau jiems gėdą. Kita dalis palaiko, bet tyliai, viešai jie bijo pasisakyti, kad mes giminaičiai.

Stengiuosi aplink save susikurti burbulą, kuriame galėčiau gyventi visavertį gyvenimą. Man labai padeda mūsų palaikymo grupė – LGBT+ žmonių artimieji. Joje gali rinktis nebūtinai tik tėvai, bet ir seneliai, broliai, sesės. Mus moderuoja psichologas. Su šia grupe nuotoliniuose susitikimuose susitinkame ne vieną kartą per savaitę. Tai mums yra tikras išsigelbėjimas, nebesijaučiam vieniši ir palikti. Pasikalbi su kitais – taip pasistiprini. Mes ir tarpusavyje bendraujame, ypač dabar, per tą bjaurasties piką. Mes, mamos, vis susiskambinam ir palaikom viena kitą.

– Ar šiuo metu jaučiamas homofobijos suaktyvėjimas?

– Taip, labai stipriai. Tokių potyrių aš pati niekada nesu turėjusi. Į homofobų pusę labai susikoncentravo ir socialiniai tinklai, ir kai kurie žiniasklaidos kanalai.

Bet aš vėlgi suprantu – vieną dieną tai turėjo išlįsti. Juk mūsų visuomenė yra tokia posovietinė. Vilniuje gal kiek kitaip, o čia, pakraštyje, pavyzdžiui, Panevėžyje, kur aš gyvenu, nesulauksi jokios tolerancijos. Didžioji dalis gyventojų yra vyresnio amžiaus, jie nesinaudoja internetu, skaito nevykusią žiniasklaidą. Pasikeisti tokiems žmonėms dažniausiai nebepavyksta.

Ir aš negaliu jų kaltinti, juk pati to nesupratau, kol taip neatsitiko mano šeimoje. Aš tiesiog nežinojau, kad yra tokių žmonių, kad yra LGBT bendruomenė, ir nė nepagalvodavau, kad mano sūnus gali būti toks. Man buvo toks smūgis, kai sūnus pasakė: mama, aš nesu heteroseksualus. Kai nieko nežinai, tada labai bijai. Todėl dėl jo turėjau pradėti ieškoti informacijos, kad suprasčiau, jog čia nieko tokio nėra, kad tiesiog taip gyvenime būna, žmonės paprasčiausiai tokie gimsta ir ne jie atsakingi už tokią lytinę orientaciją. Mūsų šeimoje gimė toks vaikas, todėl pirmiausia mes turim ieškoti prieglobsčio.

– Ar įsivaizduojate, kad Lietuvoje išvis galėtų nebelikti homofobijos?

– Įsivaizduoju tokią Lietuvą, bet kada tai galėtų įvykti – sunku pasakyti. Pirmiausia tikriausiai tai priklausys nuo mūsų – kiek mes apie tai kalbėsime, nes homofobija mažėja vieninteliu keliu – atvirumu. Šią tiesą man pasakė viso pasaulio mamos. Ypač svarbus tėvų atsivėrimas.

Kiek domėjausi provincinėmis Lietuvos vietomis, tokiomis kaip Anykščiai, Biržai, Pasvalys, – iš tokių vietovių LGBT žmonės tiesiog išvažiuoja matydami, kad čia jie negalės nei kaip atsiverti, nei kaip apskritai gyventi. Tyli jie patys, tyli tėvai ir giminaičiai. Tada atrodo, kad ten tokių dalykų ir nėra. O kai žmonės nemato, jie nieko nežino, negali suprasti, todėl ir bijo.

Situacija labai sudėtinga. Daugelis LGBT žmonių renkasi emigraciją. Išvykti savo vaikams rekomenduoja ir padeda patys tėvai, nes jie bijo tos neapykantos. Gal emigracija – ir geras kelias. Bet aš noriu, kad mano vaikas gyventų Lietuvoje. Nes aš gyvenu Lietuvoje, čia aš sukūriau šeimą ir čia iš meilės gimė mano sūnus. Aš užauginau gerą pilietį ir puikų žmogų. Tai kodėl aš turėčiau jį grūsti lauk? Aš kaip tik skatinu jį atsiverti ir kalbėti, o ne tylėti.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
© Shutterstock

Man, mano vyrui ir mano sūnui Lietuva yra visa gyvenimo esmė. Todėl, kai mane pasiekia visa ta neapykanta, jaučiu didžiulę neteisybę ir pažeminimą. Juk mes esame dori piliečiai, tai mes renkame valdžią, mes esame mokesčių mokėtojai. O valdžia nori pašalinti tokį tradicinės šeimos vaiką, gimusį iš vyro ir moters meilės. Ką kalba Bažnyčia, man nesvarbu – aš esu ateistė, tegul jie moko savo bendruomenę ir gyvena pagal savo dogmas. Bet aš esu teisinės valstybės pilietė – kaip turėčiau jaustis, kai pati valdžia drabstosi homofobiškais pasisakymais tiesiai iš tribūnų? Aš negaliu to nutylėti.

– Kada ir kaip sužinojote apie savo sūnaus lytinę orientaciją? Tikriausiai mamos širdis tai nujautė gerokai seniau, nei sūnus apie tai prisipažino?

– Ką galima nujausti, kai esi grynas sovietinis produktas? Aš tikrai nieko nesupratau. Mano sūnus man niekada nebuvo padaręs jokios gėdos, jis gerai mokėsi, visada buvo aktyvistas ir jį visi besąlygiškai mylėjo – ne tik mokykloje, visas miestas. Jis turėjo krūvą draugų, organizuodavo renginius, savanoriaudavo įvairiose akcijose. Aš apie nieką net pagalvoti negalėjau, tik tyliai sau džiaugiausi, kad auginu tokį puikų žmogų.

Jokių išskirtinių simpatijų irgi nemačiau, pas mus nuolat būdavo daugybė jo draugų – pareinu iš darbo, o ten pusė klasės susirinkę, pyragų prikepę. Studijų metais vėlgi visi draugai nuolat būdavo krūvoje. Kada ir kaip man reikėjo įtarinėti? Aš nė nekreipiau dėmesio, juo labiau dabar jauni žmonės renkasi profesijas, o ne šeimą. Gal aš kartais net ir džiaugiausi, kad šalia nėra kokios nors meilės-seilės, juk tai kartais ir sutrukdo, o jam puikiai sekėsi, baigė magistrą.

Taigi mano sūnus jau gyveno savarankišką gyvenimą, kai nusprendė mums atsiskleisti. Vieną dieną jis paskambino man ir sako: mama, aš atvažiuosiu į Panevėžį, man reikia su jumis pasikalbėti, tik nesijaudinkit, nieko su manimi neatsitiko. Man iškart mintis – ar tik nepasakys mums apie savo orientaciją. Juk mokslai jau baigti, tačiau jokios merginos iki šiol mums nepristatė, o dabar atvažiuos kažką papasakoti, apie ką negali pasakyti telefonu. Bijojau to pokalbio, ruošiausi tam. Kai atvažiavo, viską ir išsipasakojo.

– Kodėl jūsų sūnus nusprendė pasisakyti po šitiek laiko?

– Manau, kad mano sūnus neskubėjo man pasisakyti žinodamas, kokioje terpėje aš augau ir kokioje gyvenu. Juk tikrai buvo girdėjęs ir kažkokių pasisakymų, ir homofobiškų juokelių – mes to ir patys neišvengėm. Jis bijojo.

Aš klausiau sūnaus, kodėl jis taip ilgai tylėjo, juk mes tokie artimi, mėgstam paplepėti apie viską. Sūnus pasakė, kad jam pačiam prireikė daug laiko, kol įsitikino ir save priėmė. Tai didžiulė kančia. Kiek esu kalbėjusi su homoseksualiais žmonėmis, nė vienas iš jų to nenorėjo, visiems buvo baisu supratus, kad esi kažkoks „iškrypėlis“. Tai yra tiesiog tragedija, o šie žmonės negauna jokios pagalbos. Kokių būna depresijų, desperacinių žingsnių, nes jiems labai sunku. Todėl aš tik dėkoju, kad mano vaikui viskas gerai.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
© Shutterstock

Kai sužinojau, kelias paras išgyvenau didžiulį šoką, jaučiau nepakeliamą skausmą. Bet ne dėl to, kad mano vaikas toks. O dėl to, kaip mano vaikui teks gyventi tokioje aplinkoje. Man griuvo visas pasaulis. Manau, kad šokas tokioje situacijoje ištinka visus tėvus. Pirmiausia aplanko baimė dėl tvyrančio homofobinio fono. Jie išsigąsta, kad yra nesaugūs, nes reaguoja į kaimynų, bendradarbių pasisakymus, mieste kažkur išgirsta. Man taip pat taip buvo. Dėl to aš ir stojau kalbėti.

– O kaip sureagavo jūsų vyras?

– Mano vyras sūnų apkabino ir pasakė: tu esi mūsų vaikas ir jokių klausimų čia negali būti.
Žinoma, tai vis tiek buvo emocinė trauma, bet jis nesudvejojo – iškart pasakė, kad palaikys, ir taškas.

Po to tarp mūsų buvo visko – ir tylėjimo, ir priekaištų. Jam nepatiko, kad aš noriu kalbėti, nes jis mieliau būtų pasirinkęs klasikinį kelią – niekam nesakyti. Bet aš pasakiau, kad negaliu meluoti, kad nekursiu kažkokių istorijų sėdėdama su draugėmis, jog mano sūnus su kokia nors panele išvažiavo į kelionę...

– Kaip po to viskas pasikeitė?

– Iškart ėmiau ieškoti informacijos. Jau nuo pat pirmos dienos – paverkiu, pažiūriu filmą, vėl paverkiu, o tada žiūriu kitą filmą. Paprašiau sūnaus, kad atvežtų man kokios nors medžiagos, ir jis atvežė. Taip pat klausiau sūnaus, o ką daro kitų jo draugų, kurie yra LGBT žmonės, mamos. Jis pasakė, kad jie savo tėvams neatsiskleidžia. Mano sūnus nutarė pasisakyti, nes nenorėjo meluoti, nes mus myli ir gerbia, todėl suprato, kad privalo tai padaryti.

– Apie kokią savo sūnaus ateitį svajojate? Ar norėtumėte iš jo sulaukti anūkų?

– Aš svajoju apie ramią savo vaiko ateitį, kad nei jo, nei manęs neliestų jokie homofobiški išsišokimai ir ta baisi neapykanta.

O apie anūkus aš niekada nesvajojau. Yra LGBT žmonių mamų, kurioms šis klausimas labai skaudus, bet tik ne man. Aš žaviuosi kad ir savo amžiaus žmonėmis, kurie nuo jaunystės darė karjerą ir taip ir nesukūrė šeimų, – kad jie išmoko savarankiškai tvarkytis, nesiramstyti į partnerį. Tokie žmonės irgi nesulauks anūkų. Arba yra šeimų, kurie heteroseksualūs, susituokę, bet tiesiog negali turėti vaikų. Man šis klausimas tikrai nėra skaudus. Apie anūkus aš mažiausiai galvoju. Kai man žmonės sako – oi kokia tau nelaimė, kad neturėsi anūkų, aš jiems nusišypsau ir atsakau – kokia čia nelaimė turėti laisvą senatvę? Aš noriu netrukdoma skaityti, keliauti ir man tikrai užtenka mano draugų anūkų. Juo labiau, kad tiems vaikams seneliai reikalingi tik iki tol, kol nepradeda lankyti mokyklos.

– Ko norėtumėte palinkėti žmonėms, kurie vis tik ir toliau pils purvą ant LGBT žmonių ir jų artimųjų?

– Nenoriu judinti tų bjaurių purslų, todėl nesikreipsiu į vyresnius žmones, juk žinau, kaip mano karta gyvena. Mes nemokame anglų kalbos, mes iki šiol žiūrime rusiškus filmus, kur net užuominos tokios nėra. Tai apie kokią toleranciją galime kalbėti?

Tuo metu vyresni LGBT žmonės tyli iki šiol ir jie niekam nepasisakys iki mirties. Kol sūnus neatsiskleidė, aš irgi gyvenau galvodama, kad nė vieno tokio žmogaus nepažinojau ir nemačiau. Paskui pradėjusi galvoti supratau, kad ir mano laikais buvo tokių žmonių, o kaip jie su tuo tvarkėsi, aš nenumanau. Jie taip ir liko paribiuose, kas sukūrė fiktyvias šeimas, kas prasigėrė. Tie žmonės tiesiog būdavo priversti slėptis.

Tiems, kurie jau suformuoti tokios homofobiškos visuomenės, aš neturiu ką pasakyti, nes naivu tikėtis, kad jie atsibustų. Nors aš garantuoju, kad tų visų tulžį liejančių komentatorių šeimose ar giminėje, artimoje aplinkoje taip pat yra LGBT žmonių, tik jie to gali net nežinoti. Vis dėlto aš tikiu, kad Lietuvoje tikrai dar yra mąstančių piliečių. Todėl dabar noriu kreiptis į jaunus žmones, kurie dar tik ruošiasi sukurti šeimą, svajoja turėti savo vaikų. Tokiems žmonėms noriu pasakyti, kad ir jums gali gimti LGBT žmogus. Ruoškitės tokiems dalykams.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(196 žmonės įvertino)
3.5918

Paauglę į savo šeimą priėmę jaunieji globėjai: tėvų susirinkimuose vis dar atrodom keistai (3)

„Dalis draugų ir bendraamžių nesuprato, kodėl mes norime globoti vaiką. Girdėdavau, kaip...

Rami pensija – ne Rolandui: užuot ilsėjęsis, konstruoja lėktuvus ir bando juos ore

Pastarąjį mėnesį daug mąsčiau apie laiko atsargas ir kaip skirtingai jas išnaudojame. Vieniems...

Karantino laikotarpiu atsiradusį laisvą laiką mokytojas Saulius užpildo šamaniškų būgnų gaminimo terapija (2)

„Balandis – žiauriausias mėnuo, skleidžiąs alyvas virš dykynės“ – ši T. S. Elioto...

Pigiai auklę susiradusi vilnietė netruko pasigailėti: įsiveržusi į susirinkimą numetė rėkiantį vaiką man ir pasakė – daugiau nebegaliu! (12)

Susirasti auklę, kuria būtų galima pasikliauti visu 100 proc., – nelengvas, o kartu ir jautrus...

Statybose nugarą lenkiantis Albertas turi vieną svajonę – tapyti (1)

Gyvenime nustebau du kartus. Pamatęs pirmykščius Altamiros urvo piešinius ir pamatęs savo...

Top naujienos

Raminta Rakauskė | D+

Šeimos paskaičiavo išlaidas maistui: per mėnesį susidaro nemenka suma, įspėjama – kainos kils

Lietuviai maistui prekybos centruose per mėnesį išleidžia gana apvalias sumas. „Luminor“...

Naujausia apklausa parodė Nausėdos vertinimą: klojasi kelią antrajai kadencijai, tačiau kokia to kaina (25)

Nepaisydamas kritikos ir politinio karo su valdančiaisiais konservatoriais prezidentas Gitanas...

Orai: Joninių naktį prireiks skėčių (11)

Šiandien šalies orus lems mažo gradiento, žemesnio slėgio laukas. Ryte švies saulė, šiek...

Roma Macijauskaitė | D+

26-ių Karolina jau turi 3 mažus vaikus ir vysto 5 verslus: „multitaskinimas“ yra mano kraujyje (3)

Ką reiškia gyventi „labai kukliai“, Karolina Izabelė Brusokienė (26 m.) žinojo nuo mažens...

Mobingo darbe apraiškos įgauna pagreitį: daugėja bylų, garsiau kalba ir aukos (1)

Dirbančių ir patiriančių mobingą iš savo darbdavių ar kolegų šalyje nemažai. Vieni tokio...

Tėčio netektį išgyvenanti Vaida Genytė – apie lemtingus jo žodžius ir norą gyventi: jis mirė dar šviesaus proto

Vaida Genytė išgyvena netektį – Anapilin iškeliavo jos tėtis šviesaus atminimo visuomenės...

Lemiamu metu spindėjęs Modričius išgelbėjo pasaulio vicečempionų mundurą (24)

Pasaulio vicečempionai vaikščiojo labai plonu ledu, tačiau reikiamu momentu apie save priminė...

Kraustytis iš Seimo viešbučio nori ne visi: netiki, kad butą Vilniuje išsinuomos už 300 eurų (210)

Seime kelią skinasi įstatymo projektas, pagal kurį be kita ko būtų atsisakoma ir Seimo...

Gydytoja pasakė, kas gali rimtai pažeisti plauko struktūrą: gresia ir labiau pražilti

Puikiai žinome, kad saulė gali ne tik lepinti, bet ir žaloti odą, todėl tepame odą...

„Globalios Lietuvos“ laureatai atsisako priimti apdovanojimą iš Nausėdos papildyta 20.50 (1584)

„Globalios Lietuvos“ apdovanojimų laureatai atsisako priimti šį apdovanojimą iš prezidento...