– Papasakokite trumpai apie save: kur gyvenate, kaip fotografija atsirado jūsų gyvenime?

– Dabar daugiau laiko jau praleidžiu Jungtinei Karalystei priklausančioje teritorijoje Šiaurės Airijoje, žodžiu, nei Anglija nei Airija. Ir patys vietiniai gyventojai labai susiskaldę čia į britus ir airius, kalbėdamas su jais pirmiausia turi išsiaiškinti, kuo jis save laiko, kad žinotume temas apie ką kalbėti. Čia ir gyvename dabar su šeima. O jei apie fotografiją, tai jau nuo vaikystės ji prie manęs, nes tėtis buvo fotografas ir nuo to nepabėgsi, nuolatos mūsų namuose buvo ryškalų kvapas. Fotografija kaip hobis visą gyvenimą persekiojo mane. Kartais stipriau, kartais laisviau. Pilna tų nuotraukų yra, tik aš labai savikritiškas, todėl jos guli archyvuose ir greičiausiai nepamatys dienos šviesos. O gal kada nors, nors greičiausiai ne. Užtenka tų nuotraukų ir dabar, nėra kur dėti ir taip.

– Ėmėtės fotografuoti žmones pro langą. Papasakokite daugiau apie projektą „Žinutė pasauliui“? Kas paskatino jo imtis?

– Labai sunku pasakoti apie tai, kas nauja ir daroma pirmą kartą, tai dar tik vystosi ir nežinau, kiek laiko tam yra. Kelios savaitės – tai tikrai. Kai uždarė mus savo pačių namuose ir atšaukė 90 proc. užsakymų supratau, kad reiks išnaudoti likusį laisvą laiką, nes jo bus per daug, todėl galvoje pradėjo suktis mintys, kaip palikti prisiminimą žmonėms iš šio pandemijos laikotarpio. Parodyti blogus dalykus šiuo atveju labai lengva, ir tai puikiai daro dauguma, bet ką lengva padaryti, tą lengva ir prarasti. O jei apie idėją, tai viskas prasidėjo nuo to, kad gavau žinutę nuo pažįstamos, kad ji norėtų fotosesijos per langą, nes turi užsirašiusi užrašą ant lango. Tiesa, čia kas trečias namas turi ant lango ką nors, tai vaivorykštę, tai žinutę arba padėką „keyworkers“. O kiti ir pusę lango apsiklijavę. Tada viskas ir susisuko galvoje. Aš turiu galimybę perduoti šeimos žinutę visam pasauliui. Esu emocijų fotografas, todėl stengiuosi parodyti tikras emocijas, ir nesvarbu, kad etapas liūdnas ir skausmingas gal, bet juk buvimas kartu su šeima yra džiaugsmas, tai ko nori kiekvienas iš mūsų. Tą džiaugsmą ir stengiuosi parodyti fotografijose. Noriu, kad šeimos prisimintų ir gerus dalykus, kai viskas baigsis, be to, taip galiu praskaidrinti jų ir vaikų dieną, padaryti šiek tiek kitokią su fotosesija pro langą.

Projektas "Žinutė pasauliui"/Ryčio Zdanavičiaus nuotr.

– Kokią turėjote jo viziją ir kaip ji kito, kai pradėjote fotografuoti?

– Pirmiausiai buvo noras tik nufotografuoti užrašą pro langą ir šeimą, bet vėliau viskas apsivertė ir svarbiausia pasidarė šeima, kuri yra savo namuose už lango. Svarbu jie ir jų išgyvenimai dabar, kai nėra lengva ir nežinai, kada tai baigsis ir vis tikiesi, kad greitai. Kiekviena šeima turi skirtingas žinutes, nors jos ir labai panašios. O aš labai tikiuosi, kad atsiras ir kitų fotografų, kurie galėtu fotografuoti savo miestuose ir sukurti bendrą didelį projektą „Žinutė pasauliui“. Aš pasiruošęs sukurti ir atskirą svetainę jei tik reikės.

– Kaip žmonės jus sutinka?

– Taip gerai nesijaučiau nei per vieną fotografavimą. Man tai yra labai didelis džiaugsmas. Visi labai draugiški ir linksmi (išskyrus tėčius, nes jie kaip visad nelabai mėgsta fotografuotis). Labai neįprasta būna vaikams, nes kažkoks diedas už lango kažką daro. Bet mes bendraujame telefonu su šeima ir bendrą kalba greit randame.

– Kokią žinią dažniausiai perduoda fotografuojami žmonės?

– Dažniausia perduoda savo šypseną ir džiaugsmą būnant kartu su šeima. Tą, ką užrašo ant lango ir ką nori perduoti, tai turbūt visai kitokios žinutės ir abejas stengiuosi nufotografuoti.

Projektas "Žinutė pasauliui"/Ryčio Zdanavičiaus nuotr.

– Gal nutiko kokių įdomių netikėtumų, fotografuojant žmones pro langus?

– Į baseiną su visa technika nebuvau įkritęs, tai nieko įdomaus ir nenutiko dar. O šiaiap įdomiausia, kad svarbiausia nufotografuoti tėčius, nes jie labai greitai kažkur dingsta. Turbūt turi kokių ūkio darbų.

– Ar daug kreipiasi norinčių nusifotografuoti?

– Norinčių tikrai yra, bet negaliu visų apvažiuoti, Šiaurės Airija yra šiek tiek mažesnė už Lietuvą, todėl važiuoti į kitą galą reikia ir lėšų, ir laiko, o be to, karantinas ir judėjimas čia tai pat yra apribotas. Bet kol kas laiko turiu ir aš, ir šeimos. Kažkaip sudėliosime viską.

– Kas sunkiau, kalbant apie patį fotografavimą: vestuves ar tokį projektą?

– Labai sunku palyginti. Labiausia jie skiriasi tuo, kad vestuvėse yra komercinis fotografavimas, t.y, darbas, o čia yra hobis, tai kas tau patinka. Kai mano mokiniai klausia manęs ar patinka fotografuoti vestuves? Aš atsakau, o jums patinka eiti į darbą? Atsakymas aiškus. Žinoma, gerai kai darbas tampriai susijęs su tavo hobiu, bet tai vis tiek darbas.

Projektas "Žinutė pasauliui"/Ryčio Zdanavičiaus nuotr.

– Kaip pandemija pakeitė jūsų paties gyvenimą?

– Toks geras spyris į užpakalį, kurio reikėjo ne tik man bet ir daugumai, žinoma, tiems kurie norėjo kažką pakeisti gyvenime, dabar turi puikią progą, kai gali skirti laiko sau. Nebeliko fotografavimų, nebeliko mokymų, nes aš esu dar ir „7O‘s Fotomokykla“ įkūrėjas, žodžiu, nebeliko nieko, kur galėčiau panaudoti savo žinias. Teko greitai išmokti, kaip GYVAI eiti į eterį. Turim dabar su kolegomis savaitines nemokamas diskusijas apie fotografiją, nuo gegužės startuojame su LIVE mokymais, tai bus naujiena Lietuvoje. Per vasarą filmuosime mokomąją medžiagą fotografams. Pradėjau studijuoti savarankiškai marketingą. Žmona sukūrė sveikos gyvensenos grupę ir baigiu jau ją prikalbinti filmuotis ir kurti savo video apie sveikesnio maisto gamybą. O svarbiausia, kad atsirado laiko hobiui.

– Kaip atrodo kasdienybė šiandien jūsų gyvenamame mieste?

– Ramu, visiškai ramu. Viskas atrodo kaip sekmadienį 8 ryto. Na ne taip anksti gal, bet panašiai. Uždarė parkus, todėl žmonės išeina pasivaikščioti, pabėgioti su šeimom ar pavedžioti šunis gatvėje. Labai keistai jie žiūrisi. Šiaip žmonės niūrūs, nėra džiaugsmo akyse. Prie parduotuvių – eilės, nors jau seniai bebuvome, viską užsakome internetu. Niekada nepirkome maisto internetu, o dabar tenka. Išmoksime tokių gerų dalykų per tą karantiną. Bet dar mažai laiko praėjo, kad pasikeistumėme kardinaliai. Na jei palaikys mus uždarytus kokius metus laiko, tada tikrai pasikeistų mūsų miestų veidai

– Kokių planų turite, kai pandemija baigsis?

– Planuoju grįžti naujesnis ir šviežesnis. Dabar puiki proga mokytis ir išbandyti save kitaip. Fotografija su nauja patirtimi, fotografijos mokymai gyvai, online konsultacijos. Tai pat atnaujinsime fotografijos kursus didžiuosiuose miestuose.

Daugiau fotografo nuotraukų galite rasti ČIA.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)