– Ką jums reiškia mylėti save?

– Gebėjimas rūpintis savimi ir mylėti save formuojasi dar vaikystėje, kai patiriame rūpestį iš kitų žmonių. Žodžių darinys „Mylėti save“ galbūt kai kuriems yra neįprastas, bet į jį galime sutalpinti gebėjimą gerai sutarti su savimi. Dažnai, kai jaučiamės blogai, tampame sau priešiški, dėl to labai svarbu ugdyti gebėjimą mylėti save net tada, kai mums nepasiseka.

– O nuo ko pradėti?

– Tai, kaip mes patys elgiamės su savimi, priklauso nuo to, kaip vaikystėje elgėsi su mumis, kaip mumis rūpinosi. Ilgą laiką vyravo auklėjamasis požiūris, kuris teigė, kad skatinti reikia gerą elgesį. Toks auklėjimas duoda rezultatų, žmonės tampa motyvuoti siekti kažko, būti sėkmingi, bet jis neparodo, kaip elgtis, ištikus nesėkmei. Dėl to daugelis šiandienių suaugusiųjų sunkiai toleruoja nesėkmes, jie ieško specialistų pagalbos, eina pas draugus pasiguosti, bet negeba padėti patys sau. Pradėti reikia pauzės: sustokime ir pažiūrėkime, ką turime sau pasakyti tokioje situacijoje. Ar tuos pačius žodžius sakytume savo draugui? Abejoju. Daugeliu atveju, jie gerokai skirsis. Kai nepasiseka draugui, jį palaikome, paskatiname, paguodžiame, bet jei nepasiseka mums, save kaltiname ir baudžiame. Todėl vienas iš pratimų – pažiūrėti į situaciją gero draugo akimis. Tyrimai rodo, kad atjaučiantis santykis su savimi stiprina motyvaciją ir gebėjimą siekti daugiau. Prisiminkite vaikystę. Kai jūs nukrisdavote, eidavote pas mamą, kad ji paguostų. Toks artimo žmogaus elgesys duodavo jėgų. Suaugus tomis mamomis reikia tapti sau patiems.

– Norint bet kokius principus taikyti su vaikais, reikia pradėti nuo savęs, tiesa?

– Be abejo. Vaikai, ypač ikimokyklinio amžiaus, mokosi ne iš to, ką sakome, o iš to, kaip elgiamės, jie mėgdžioja. Kita vertus, šiais laikais yra labai daug rekomendacijų ir patarimų, kaip auginti vaikus. Pasimesti tarp jų – vieni juokai. Bet vaikui svarbiausias dalykas tėra vienas – tai ramiai su juo praleistas laikas. Vaikui geriausia būti su tėvais tada, kada tėvai patys yra patenkinti tuo, kas jie yra, kokie jie yra ir ką jie veikia.

– Kaip kurti šeimoje tą harmoningą atmosferą, kur visi būtų savimi patenkinti?

– Darniam santykiui su kitu labai svarbus vidinės darnos momentas. Negalima būti darnoje, jei nesame patenkinti tuo, kas esame, ką darome. Nepasitenkinimas nėra tobulėjimo variklis. Bet labai svarbu susitaikyti su savo trūkumais ir gebėti pamatyti, ką dar norėčiau pataisyti. Tai suteikia darnos jausmą. Nes būtent tada, kai esame nepatenkinti savo viduje, ieškome prie ko prikibti išorėje. Tuomet pradedame kaltinti, kad vaikai kaip nors ne taip elgiasi, vyras ne toks, namai ne tokie. Dėl to kyla daug šeimyninių konfliktų. Reikia suprasti, kad šeimos gyvenimas yra nuolat besikeičiantis, jis negali būti tobulas ir idealus.

– Teoriškai aišku. Bet kaip tą padaryti praktiškai? Kaip žengti pirmą žingsnį?

– Labai gerai savo dienoje atrasti bent kelias minutes, kai galime ramiai atsisėsti, padaryti pauzę, pabūti, eiti pasivaikščioti. Tą laiką reikėtų skirti ne sprendimų ieškojimui, bet savęs tyrinėjimui. Reikėtų paklausti savęs, kas man dabar yra, kaip aš jaučiuosi, gal jaučiu diskomfortą, gal aš kažko labai noriu ir tam neskiriu laiko, kas padarytų mano gyvenimą nors per nago juodymą smagesnį? Tai galėtų būti atspirties taškas. Suprantama, kad ilgiems meditatyvams mes galime neturėti laiko, bet kasdien atrasti vos penkias minutes, kurias skirtume savęs pažinimui, įmanoma.

– Čia jau pradedame kalbėti apie dėmesingą įsisąmoninimą, kurio jūs ir mokote tėvus. Kas tai yra?

– Tai naujas psichoterapinis judėjimas, kuris gali būti naudojamas saviterapijai. Jis moko su atjauta žvelgti į tam tikrus savo vidinius išgyvenimus, priimti tikrovę tokią, kokia ji yra, nepaisant to, ar ji mums patinka, ar ne. Augindami vaikus, labai dažnai esame linkę koncentruotis į problemą, bet su vaikais būna ir labai daug džiugių akimirkų. Grįžkime į tokias akimirkas, šitaip prisipildysime jėgų toliau rūpintis visais savo šeimos nariais. Kitas svarbus dalykas – tyrinėkite nemalonias situacijas: kas atsitiko, kaip aš tuo metu jaučiausi, kas mane privertė pasielgti taip, kaip aš nenorėjau. Svarbiausia ne tik tyrinėti, bet ir teisingai priimti tikrovę.

Mama ir vaikas

– Viso to pagrindas bet kokiu atveju turi būti empatija ir atjauta, tiesa?

– Taip, bet atjauta skiriasi nuo atleidimo. Jei negali sau atleisti, dar nereiškia, kad negali savęs atjausti. Atjauta – tai supratimas, kad padarei klaidą. Tuomet reikia pasiaiškinti, kodėl taip nutiko: galbūt buvau pavargusi, galvojau apie kažkokią naštą, galvojau apie ateities situacijas, dėl kurių jaučiu įtampą.

– Tam išties reikia sustoti. Bet kai toks tempas, kaip tą padaryti?

– Tėvystėje yra tokių situacijų, kurias reikia spręsti čia ir dabar, bet tokių situacijų nėra daug. Labai dažnai skubame ne dėl to, kad gyvenimas mums meta neatidėliotinus iššūkius, bet dėl to, kad patys susikuriame gyvenimo planą, kurio neva žūtbūt turime laikytis. Susigalvojame, kad per dieną turime padaryti daugybę dalykų, o jei jų nepadarome, būname nepatenkinti. Tai yra spąstai. Šioje situacijoje svarbu savęs paklausti, ar iš tiesų man taip gyvybiškai svarbu padaryti tuos dalykus, o gal galiu savo reikalavimų kartelę nuleisti? Jei galvojame apie šeimos gyvenimą ir buvimą su vaikais, kartais iš savęs reikalaujame daugiau nei būtina. Vaikams didžiausia dovana – tėvų buvimas su jais, o ne tėvų uždirbti pinigai, žaislai ar įmantrūs patiekalai. Labai svarbu nuolat priminti sau šį prioritetą.

– Gal turite patarimų, kaip mamoms nusibrėžti savo asmenines ribas?

– Visų pirma tam turime pripažinti, kad mes jas apskritai turime. Turime kūną, kuris turi konkrečias ribas, turime fiziologines ribas ir turime emocines ribas. Mums, mamoms, irgi reikia ir draugų, ir švelnumo, ir pagalbos. Tik pajusdamos savo ribas, pajuntame ir santykį su kitu žmogumi. Reikia pripažinti, kad kiekviename suaugusiame žmoguje gyvena mažas vaikas. Kai esame nelaimingi, jis pradeda verkti, jei nieko nedarysime, prarasime su juo ryšį. Tada bus sunku sužinoti, kokie mūsų emociniai poreikiai.

– Dabar ypač pabrėžiama kokybiškas laikas su vaikais. Kaip būti su vaiku? Ką reiškia būti su vaiku?

– Svarbu, kad turėtume tikro ir nedalomos dėmesio, kurį skirtume savo vaikui. Yra darbai, kuriuos darant, galime būti su vaiku, ir darbai, kuriuos darant, sunku būti su vaiku. Lengviau su vaiku būti, tvarkant namus, pjaustant obuolius, tepant sumuštinį. Bet įsivaizduokite situaciją, kai jūs atėjote pas savo draugę, o ji bendrauja su jumis, atsakinėdama el. laiškus. Matyt, nesijausite labai gerai. Tas pats galioja ir vaikui. Kadangi dabar gyvename uždarose bendruomenėse, sunku rasti laiko, bet tai nereiškia, kad su vaiku nuolat turime žaisti ir pramogauti, kartais galime pasikviesti vaiką kartu kažką daryti. Be abejo, gyvenimas yra sudėtingas ir ne visada taip išeina, bet pabandyti verta. Jei atrasime tokią veiklą, kurią darydami, džiaugsimės visi, bus išties puiku.

Daugiau pokalbių su specialistais iš konferencijos „Tėvai ryšyje“ galite rasti ČIA.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (25)