Apie nėštumo nutraukimą Lietuvoje beveik nekalbama. Todėl atrodo, kad jis beveik neegzistuoja. Vis dėlto, paprašiusi skaitytojų, kurie galėtų papasakoti savo istoriją, parašyti žinutę, sulaukiau rekordinio pasiūlymų skaičiaus. Gyvename 2 skirtingose planetose. Vienoje jų – apie nėštumo nutraukimą nekalbama, taigi, tai ir „neegzistuoja. Kitoje – tai vyksta kasdien.
Todėl nusprendžiau, kad ši tema – verta straipsnių serijos. Kad nustotume apsimesti, kad nematome dramblio, sėdinčio kambario viduryje. Kad imtume galvoti apie priežastis. Kad pamatytume, jog moterys, kurios pasakoja šias istorijas – skirtingos. Iš skirtingų šeimų, iš skirtingų santykių, su skirtingomis aplinkybėmis. Kad susikoncentruotumėme į pagalbą, emocinę sveikatą ir rastume empatijos, o ne paikai smerktume. Nes tai – nepadeda.
– Ar galite papasakoti, kokioje šeimoje užaugote?
– Užaugau mylinčioje šeimoje. Buvau jauniausias vaikas.
– Kokios buvo jūsų gyvenimo aplinkybės, kai pastojote ir pasirinkote nėštumo nutraukimą?
– Buvau ištekėjusi, turėjau stabilią, sakyčiau, statistinę šeimą. Jau auginome sūnų. Kaip ir visos mamos, labai mylėjau ir myliu savo vienintelį sūnų. Gulbės pieno neturėjome, bet daugiau tikrai nieko netrūko.
Pirmasis vaikas gimė iš didelio motinystės noro. Sakydavau, kad noriu dirbti mama. Gimdymas buvo sunkus, tačiau džiaugsmas ištrynė visus skausmus.
Antrasis nėštumas buvo netikėtas, žinojo tik vyras.
– Papasakokite, kaip atrodė jūsų sprendimo priėmimas: ar ilgai galvojote, ar turėjote abejonių, o gal nė nesvarstėte kitaip?
– Verkiau, kalbėjau su žmogeliuku viduje, atsiprašinėjau jo. Viskas buvo kaip migloje. Kreipiausi į privačią kliniką, ten patvirtino nėštumą. Kažkas viduje sukuždėjo: „Nereikia vaiko.“
Prisimenu, kaip gydytoja paklausė, ar reikia laiko pagalvoti, pasakiau, kad ne. Taigi, kitai dienai suplanavo nėštumo nutraukimą.
Išėjau iš kabineto, pažiūrėjau į vyrą ir pasakiau jam, kad apsisprendžiau nėštumą nutraukti. Na, o vyras pasakė, kad tai – mano sprendimas. „Kaip tu nuspręsi“, – pasakė jis.
– Papasakokite apie pačią procedūrą. Kaip jautėtės po jos? Ar klinikos darbuotojai jums buvo švelnūs, supratingi, o gal kaip tik – šalti?
– Klinika buvo privati, personalas malonus. Viskas įvyko greitai. Narkozė, o tada pabudau. Apsirengiau ir išėjau neatsisukdama. Po kurio laiko buvau užregistruota patikrinimui, bet į tą kliniką nebegrįžau. Net ir po daug metų ta vieta liko kaip kapinės.
Po nutraukimo dar daug metų skaičiuodavau, kiek dabar būtų antrajam. Dar ir dabar galvoju, kokie būtų gimtadieniai. Jaučiau, kad tai buvo berniukas, galvojau, kaip abu mano sūnūs būtų sutarę.
– Ar kas nors dar žinojo apie jūsų priimtą sprendimą?
– Niekas nežinojo, tik vyras. Niekam apie tai nepasakojau, nes nėra kuo didžiuotis. Po daug metų paatviravau geriausiai draugei. Neatrodė, kad tai tema, kuria reikia dalintis net ir su pačiais artimiausiais. Nemanau, kad mano mama ir tėtis būtų supratę mano sprendimą. Manau, kad nebūtų smerkę, bet tiesiog dėl jų vidinės ramybės nesinorėjo jų skaudinti. Tai buvo tarsi mano pačios problema.
– Kaip susiklostė santykiai su vyru? Neretai pasitaiko viešoji nuomonė, kad po priimto nėštumo nutraukimo sprendimo poros nebegali būti kartu. Kaip buvo jūsų atveju?
– Su tuometiniu vyru pragyvenome dar ilgus metus. Niekada nekalbėjau su juo apie tai, kas įvyko. Užauginome vaiką ir išsiskyrėme.
– Ar vėliau dažnai lankė mintys apie priimtą sprendimą?
– Einant laikui, nežinau, kaip suprasti ar pateisinti mano sprendimą. Tiesiog visi turime savo pasirinkimus. Savo gyvenimą ir savo klaidas. Buvo laikas, kai norėjosi įsivaikinti vaikutį.
Ta kaltė lydi visą gyvenimą. Tik laikui bėgant ji apsišlifuoja ir ne taip skauda.
Gyvenime susidūrusi su nėštumą nutraukti norinčiomis moterimis, visada sakydavau: „Gerai pagalvok, ar galėsi su tuo gyventi. Viskas įmanoma ir vaikutis užaugs.
Aš, pati būdama toje padėtyje, nenorėjau būti atvira, ir niekam nieko nesakiau. Tiesiog tada kitos nuomonės man nereikėjo. Toks buvo mano sprendimas. Tik mano vienos. Ar tai normalu? Galvoju, kad tai – kiekvieno asmeninis apsisprendimas.
– Kaip šiandien žiūrite į nėštumo nutraukimą? Kaip į moters teisę, kraštutinį pasirinkimą, o gal priešingai – klaidą? Kalbu ne tik apie jūsų atvejį, bet apie jūsų bendrąjį požiūrį.
– Vis dėlto, manau, kad tai – moters teisė pasirinkti. Ar tai klaida? Negalima taip sakyti. Tai nepaprastai sunkus pasirinkimas, kuriam įtaką daro begalė priežasčių. Visos jos skirtingos.
Emocinė pagalba būtina. Galbūt reikalingi specialistai, kurie, priėmus šį sprendimą, padės suvokti visko esmę, pasekmes. Bet galutinis sprendimas – vis tiek pačios moters.
