– Jau beveik dešimt metų gyvenate Prancūzijoje. Ten susilaukėte ir trijų vaikučių. Koks yra požiūris į nėščią moterį ten?
– Nežinau, kaip yra Lietuvoje, bet ten nėščia moteris yra labai gerbiama. Parduotuvės kasose visada praleidžiama į priekį, kad nereikėtų laukti. Net jei yra didelės eilės, būna, kad specialiai atidaro naują kasą. Į dekretą besilaukiančios išleidžiamos panašiai kaip ir Lietuvoje – likus dviem mėnesiams iki gimdymo. Bet iš viso dekretinės atostogos trunka keturis mėnesius: du – iki gimdymo, ir du – po jo. Kūdikiai į darželius priimami nuo 10 savaičių. O nuo 3 metų yra privaloma leisti vaikus į mokyklėlę.
– Ar laisvai leidžiami tokie mažiukai į darželius?
– Taip, ten į tai žiūrima normaliai, nes dauguma moterų nenori prarasti savo darbo vietos ir nori grįžti į tą patį darbą. Juose būna tikrai ne vienas kūdikėlis. Aš pati savo vaikus vedžiau į darželį jau vėliau. Mergaitę nuo metų ir 7 mėnesių, o dvynukus – nuo metų ir poros mėnesių. Kadangi nedirbau, galėjau sau leisti pabūti namie.
– Kaip Prancūzijoje žiūrima į žindymą?
– Nėra taip griežtai kaip Lietuvoje: jei išeina, geriau žindyti, jei ne – tai nieko tokio. Tos, kas atiduoda tokius mažus kūdikėlius į darželį, suprantama, kad nežindys. Bet niekas neteisia tavęs dėl to: neva, jei nežindai, tai kas tu per mama. Supratingiau į tokias situacijas žiūri.
– Ar girdėjote, kokių nors mitų apie tai, kaip prancūzai auklėja vaikus?
– Pati gyvenu Pietų Prancūzijoje, tai pastebėjau, kad jie yra pakankamai griežti. Vaikams leidžiama, bet iki tam tikros ribos. Tėvai griežtai auklėja savo vaikus, todėl jie yra paklusnūs. Jei pasakai, kad negalima, vadinasi, negalima. Nemačiau parduotuvėje tokių atvejų, kaip kad būna Lietuvoje, kai vaikas verkia, rėkia, noriu to ir ano. Prancūzijoje tokių nutikimų nemačiau.
– Teko girdėti, kad prancūzų vaikai nėra išrankūs maistui, tiesa?
– Tiesa, jie nėra išrankūs, nes nuo pat mažens yra pratinami valgyti tai, ką valgo visi prie stalo, nėra ruošiama atskirai. Kas yra pagaminta, tą turėtų ir valgyti. Man tai patiko. Net dabar, kai grįžtu į Lietuvą, dauguma žmonių stebisi, kad maniškiai vaikai beveik viską valgo. Net mokyklose ir darželiuose yra labai įvairus meniu, visko gauna. Net ir pelėsinius sūrius jiems duodavo ragauti, įvairiausius vaisius, daržovių labai didelis pasirinkimas, žuvis būtinai. Mūsų vaikai labai mėgsta žuvį, kas Lietuvoje gal nėra taip populiaru. Be to, vaikai taip pat pratinami valgyti jūrų gėrybes. Net ir mūsų šeimoje austrės yra valgomas dalykas, tiek šviežios tiek apdorotos.
– O kaip pačios mamos, ar turi kokias nors bendruomenes, ar vaikų tema yra ta tema, kuria kalbama draugų rate?
– Yra. Kiek teko susitikti su mamomis, aptariame kiekvienos gyvenimus. Tiesa, nesutikau tokių grupių, kaip „supermamos“ Lietuvoje, kurios labai giliai gvildentų tas temas ar siektų kokių nors tobulų rezultatų. Kalbama apie tai, bet labai draugiškai.
– O koks tėčių vaidmuo yra vaikų gyvenime?
– Darbo savaitę dažniau su vaikais užsiima mamos. Nors būna, kad ir tėčiai paima vaikus iš mokyklų, eina su jais į žaidimų aikšteles. Bet savaitgalius leidžia visos šeimos kratu. Kur nors išvažiuoja, iškylauja prie ežerų ar kalnuose. Stengiamasi kuo daugiau būti kartu.
– Kaip yra dėl bausmių, ar griežtai žiūrima į vaikų nusižengimus?
– Prancūzijoje institucijos nežiūri taip griežtai į bausmes kaip Lietuvoje. Būna, kad prancūzai ir per užpakalį suduoda vaikams, aišku, proto ribose. Bet tai yra normalu. Gali pamatyti, kaip tai daroma ir viešose vietose: parduotuvėse, lauke. Žodžiu, vaikai yra sudrausminami, nėra taip viskas leidžiama. Net ir mokyklose, jei vaikas nusižengia, jį gali pastatyti į kampą. Taip gali nutikti dėl drausmės pažeidimo, nes taisyklės yra svarbus dalykas.
– Jūs pati auginate tris vaikus, ar tiek laikoma daug?
– Prancūzijoje tai yra normalu. Čia normali šeima yra 3-5 vaikai. Sulaukiu klausimų nebent dėl to, kad mano visi vaikai panašaus amžiaus. Paklausia, ar nesunku dvynukus auginti, nors ten dvynukų yra pakankamai daug, daugiau nei Lietuvoje.
– Kaip darbdaviai žiūri į mamas?
– Žiūri gan palankiai. Jie stengiasi sudaryti sąlygas, kad galėtum ir vaikus prižiūrėti, ir dirbti. Pavyzdžiui, vaikai iki 12 metų trečiadieniais neina į mokyklas. Į darželius – taip, bet mokyklose ši diena laisva. Todėl dažniausiai ir mamoms trečiadieniais leidžiama nedirbti. Be to, sudaromos sąlygas, kad galima būtų vėliau ateiti į darbą, anksčiau išeiti, kad spėtum nuvesti vaiką ir pasiimti. Mokykla baigiasi puse penkių, bet yra prailgintos grupės, kur galima vaiką palikti iki 18 ar net 18:30. Prasideda mokykla nuo 8:30, bet galima vaiką atvesti ir nuo 7:30.
– O kaip žiūrima į laiką sau? Ar populiaru palikti vaikus auklei ir išeiti dviese su vyru?
– Pas prancūzus tai yra labai populiaru, jie labai žiūri, kad patys būtų laimingi ir pailsėję. Negaili pinigų, kad pasamdytų auklę, o patys išeitų pailsėti.
– Ar buvo kokių nors dalykų, kas jus nustebintų Prancūzijoje, kalbant apie vaikų auklėjimą?
– Gal didesnė disciplina. Pavyzdžiui, maitinimas yra labai konkrečiomis valandomis. Jie neleidžia užkandžių tarp maitinimų. Yra pusryčiai, paskui, 12 valandą, pietūs. Net ir išvykose visi prancūzai susėdę 12 val. valgo. Apie 16-16:30 yra užkandžių metas. Tada valgoma kokį raguolį, bandelę, vaisių. 18-19 val. Yra vakarienė. Viskas griežtai sustyguota.
– Ar yra griežtas laikas, kai vaikai eina miegoti?
– Taip, siūloma kuo anksčiau, kad organizmas pailsėtų. Mes saviškius esame įpratinę, kad 21-21:30 jau vaikai būtų lovoje.
– Kiek kreipiamas dėmesys į ankstyvą edukaciją?
– Nuo 3 metų vaikai po truputį jau yra lavinami. Pavyzdžiui, mano mergaitei dar nebuvo 5 metų, kai jau pradėjo mokytis skaičiuoti iki 10, rašyti raideles, savo vardą. Jau mokėsi ir mažąsias raideles rašyti, sudėti, atimti iki 5. Mažieji irgi turi savo darbų. Lavina ranką.
– Sakykite, ar brangu auginti vaiką Prancūzijoje?
– Nėra taip brangu, jei turi gerą darbą ir visas socialines garantijas. Nes valstybė šeimoms labai padeda. Kai reikia deklaruoti pajamas, daug kas yra kompensuojama. Pavyzdžiui, vaikų mokykla yra nemokama, maistas mokamas, bet deklaruojant tos išlaidos yra grąžinamos. Vaikų prekės irgi kiek pigesnės, tarkime, tyrelės yra pigesnės. Čia, kiek mačiau, viena porcija kainuoja apie 80 centų ar euras. Prancūzijoje keturios pakuotės kainuoja nuo 1,50 iki 2 eurų. Tos pačios sauskelnės yra pigesnės. Ten dažnai yra akcijos, kai nukainuota būna 80 proc., galima pigiau nusipirkti. Be to, būna, kad tėvai perka panaudotus vaikiškus daiktus. Pavyzdžiui, kiekvieną sekmadienį kiekviename miestelyje būna tokie sendaikčių turgeliai, ten ateina ir mamos, norinčios parduoti įvairius vaikų daiktus. Du kartus per metus vyksta didysis išsivalymas: uždarinėjamos gatvės ir toks būna kaip turgelis per visą gatvę, gali išparduodi savo senus, nenaudojamus daiktus. Tad galimybių auginti vaikus ir džiaugtis gyvenimu Prancūzijoje tikrai yra.
