aA
Gimdymas turėtų būti vienas gražiausių momentų tiek moters, tiek vyro gyvenime. Ilgainiui fizinis skausmas pasimiršta ir lieka tik ta šiluma, kuri užplūsta kiekvieną gimdyvę, priglaudus savo vaikelį prie krūtinės. Deja, kai kurioms moterims ilgam išlieka ne tik teigiamos emocijos, bet ir iš medicinos personalo išgirsti pažeminimo žodžiai bei užgauliojimai. Neseniai gimdžiusi ir vardo nepanorusi atskleisti jauna mama nusprendė netylėti ir pasidalinti savo patirtimi.
Gimdymas
Gimdymas
© Shutterstock

„Ko čia staugi, taigi tau ne sąrėmis? Nerėk, vaiką išgąsdinsi. Kur tau skauda? Negali tau skaudėti. Ko čia klyki, taigi per čia vaikas išlįs. Tai čia pagulėti atvažiavote, mamyte?“, – tokias frazes atsimenu, kai manęs klausia, kaip praėjo gimdymas. Ketvirtas mėnesis jau eina po jo, o tos frazės manęs vis dar neapleidžia, atrodo, persekioja lyg būtų mano pačios šešėlis...

Labai jau intymus tas dalykas – gimdymas. O intymius dalykus norisi pasilikti sau. Bet šiuo atveju supratau, kad, jei nesidalinsiu, niekas niekada nesikeis. Jei mes nesidalinsim savo patirtimis garsiai, o tik savam uždaram ratelyje paverkšlensime apie tai, kaip viskas pas mus supeliję, tie pelėsiai niekada ir neišnyks, jie dauginsis kaip parazitai, palikdami mumyse savo nuodus. Taigi šis tekstas gal pasaulio ir neapvers aukštyn kojom, parazitams sąžinės nepabudins. Užteks to, jei jis apšvies mus realistiškomis spalvomos, o ne Instagram‘e išlaižytomis gimdymo istorijomis.

„Ko čia staugi, taigi tau ne sąrėmis? Nerėk, vaiką išgąsdinsi. Kur tau skauda? Negali tau skaudėti. Ko čia klyki, taigi per čia vaikas išlįs. Tai čia pagulėti atvažiavote, mamyte?“

Taigi gimdžiau aš šių metų rugpjūčio dešimtą dieną. Kauno klinikinėje ligoninėje. Atvažiavau su gana silpnais sąrėmiais, tačiau šiek tiek pakraujuodama. Paguldė mane tiesiai į gimdyklą, vyrą išsiuntė namo miegoti. Jis grįžo, paryčiais. Su šypsena, muzika ir palaikymu prasidėjo mūsų dukters atėjimas į šį pasaulį. Tik su kiekviena valanda, kiekviena minute viskas temo, pilkėjo ir dažėsi juoda spalva. Kadangi pirmi penki gimdos kaklelio centimetrai vėrėsi gana neblogai, su vyru nudžiugome ir nusprendėme gimdyti be nuskausminamųjų. Galvojome, jei tiek pakėlėme, pakelsime ir daugiau. Gaila, nežinojome, kas iš tiesų tuo metu dedasi mano viduje.

Skausmai, žinoma, tik didėjo. Aptarnaujančio personalo pamaina pasikeitė. NELAIMEI, ji pasikeitė.

Valandos slinko, man tik blogėjo. Vyras prašo gydytojų kažką daryti, nes skausmai tampa nebepakeliami, gimdos kaklelio prasivėrimas strigo ties aštuoniais-devyniais centimetrais ir jau kuris laikas nė iš vietos daugiau. Įeina gydytoja ginekologė ir rodo mums diagramą. Sako, pagal viską, jau turėtumėte būti pagimdę, dėl mano nuovargio greičiausiai sustojo gimdos kaklelio vėrimasis. Pasiūlė skatinti gimdos kaklelio vėrimąsi (berods, oksitocinu). Mes, žinoma, iškart sutikome, jau norime susitikti su savo mažąją, o ir man jau akyse žalia darėsi. Gydytoja išėjo, tikimės, kad grįš su skatinamaisiais. Įėjusi sako, vis dėlto gal prisileiskite vonią, dar kokią valandą pagulėkite. Ką?? Ar ne ji ką tik mums sakė, kad turėtume būti pagimdę ir jau būtina skatinti? Gerai, mes nenusimanome, leidžiame vonią. Ištvėriau joje penkiolika minučių. Silpau, atrodė, tuoj sąmonę prarasiu… Vyras vėl kviečia gydytojus, prašo imtis priemonių. Pagaliau prasideda skatinimas. Klausia, ar nenoriu stangintis. Ne, nenoriu. Gerai, laukiam toliau, kol neatsiras noras, gimdymas neprasidės.

Man pradėjo tirpti kojos, rankos ir galiausiai galva, veidas… Nuo tada tik pamenu, kad spėjau tai pasakyti vyrui, o įėjusi gydytoja sušuko: „Negalima taip juokauti su oksitocinu!“ Iki dabar nežinau, ką ji tiksliai turėjo omenyje.

Ir tada baltas lapas. Iki kažkur kosmose klaidžiojančių žodžių „Grįžk pas mus“.

Nėščioji
Nėščioji
© Shutterstock

Grįžau. Jau guliu ant gimdymo stalo-lovos, vaikelis pakeliui, nors stangintis noras niekada taip ir nebuvo atėjęs. Ir net šią sunkiausią mano gyvenimo akimirką, kai taip reikėjo padrąsinančio ir palaikančio žodžio, ant manęs rėkė... Svetimos moterys, nuo kurių buvau priklausoma. Prieš kurias negalėjau pastovėti už save, nes buvau per silpna. Ir vyrui to neleidau, bijojau. Juk jų rankose mano ir mano dukrytės gyvybės, tikrai nenoriu, kad iš savo pagiežos mums pakenktų. Jos rėkė „Ko čia staugi, taigi dar neatėjo sąrėmis“, „Nešauk, vaiką išgąsdinsi“. O man be proto skaudėjo. Tokio skausmo su niekuo nesulyginčiau. Ir ne tik sąrėmio metu, man nuolat skaudėjo... Dabar, kai jau žinau, kas tuo metu greičiausiai vyko, suvokiu, kad ne be reikalo.

Visgi išgirdusi, kad liko nedaug, sukaupiau visas jėgas ir po lygiai septyniolikos su puse valandų nuo atsiradimo ligoninėje išgirdau verksmą. Mūsų Stebuklo, mūsų dukrytės pirmąjį verksmą. Pamenu, spengė ausyse, akyse viskas tarsi išblukę. Dangus su žeme susimaišę... Už vienintelį dalyką esu dėkinga gydytojai ginekologei – ji pasiūlė įsiamžinti, nes tokios akimirkos nebepakartosi.

Praėjus porai valandų, laikas grįžti į palatą. Aišku, sunkiai atsikeliu nuo lovos. Tikriausiai normalu, visgi neseniai gimdžiau. Paeiti nepaeinu. Normalu, važiuosime neįgaliojo vežimėliu.

Grįžus į palatą – tiesiai į lovą. Eina viena, kita valanda, o man nė kiek negerėja... Bandau sėstis iš gulimos padėties, niekaip. Pilvo srityje nepakeliamas skausmas, paralyžiuodamas mane nuo pusės. Su vyro pagalba šiaip ne taip atsisėdu. Bandau stotis – niekaip. Vėlgi su vyro pagalba šiaip ne taip. Paeiti? Be šansų. O jau praėjusios, berods, devynios valandos po gimdymo, šiuo metu berods lygiai trys valandos nakties. Įtarimas, kad kažkas ne taip. Vaikas pirmas, mes juk nežinom, o gal ir normalu. Bet liežuvio juk niekas nenupjaus, jei paklausi specialistų nuomonės. Taigi vyras pakvietė gydytojus. Atėjo dvi, viena jų – gimdymą priėmusi ginekologė.

– Tai kas gi nutiko?
– Labai skauda, negaliu pajudėti...
– Kur jums skauda? Negali būti, viskas gi gerai jums ten buvo.
– Pilvo srityje, ten, giliai, žemai skauda...
– Jums gal gimdą skauda? Maitinant vaiką skauda? Normalu, susitraukinėja gimda.
– Ne, ne maitinant. Judant, bandant elementariausią judesį padaryti..
– Stokit, apžiūrėsiu gimdą.
– Kad aš atsistoti nelabai galiu, skauda...
– Stokit greičiau, kaip kitaip aš jus apžiūrėsiu?
– Per skausmus atsistoju. Apžiūri. Skauda.
– Na, su gimda viskas gerai. Gulkit, toliau apžiūrėsim.
– O tikrai būtina? Man ne išorėje skauda, o ten giliai, kažkur viduje... Aš vos atsikėliau iš gulimos padėties.
– Gulkit tik, kaip aš jus kitaip apžiūrėsiu. Ant nugaros.
– O gal išeitų ne ant nugaros? Prieš tai vos pakilau.
– Ne, kitaip neapžiūrėsiu.
– Vos atsigulu. Apžiūri.
– Nieko net nėra, viskas gerai.
– Tai aš ir sakiau, kad ne išorėje skauda...
– Nieko dabar negalime padaryti, laukiam ryto.

Jos išėjo. Likom visiškoje nežinioje. Lygtais tą naktį bent jau suleido nuo skausmo vaistų...

Kitą rytą – nauja pamaina. Laimei, malonesnė. Man padarė rentgeno nuotrauką ir pagaliau paaiškėjo tikroji priežastis. Ji vadinasi simfiziolizė. Kai pirmą kartą šį žodį išgirdau, neturėjau suvokimo, ką tai reiškia. Ir nežinojau, „kiek rimtas“ tas mano taip vadinamas simfizitas. Paklausiau gydytojos, sakė, kad pakankamai rimta.

Gimdymas.
Gimdymas.
© Shutterstock

Pasirodo, kad simfiziolizė – tai dubens kaulų atsiskyrimas, suminkštėjus gaktinei sąvaržai dėl hormono relaksino. Mano organizmas tam, kad pagimdyčiau dukrytę, jo pagamino per daug. Ir dėl to kaulas prasiskyrė dvidešimt devyniais milimetrais. Norma – šeši. ŠEŠI. Apie tai sužinojau vėliau, kai pareikalavome tiksliai įvardinti mano būklę. Buvo akivaizdu – personalas nedaug susidūręs su panašiomis situacijomis.

Ėjo dienos, keitėsi pamainos. Vieni sakė kuo daugiau judėti, kitaip neatsistatysi. Kiti sakė – griežtas poilsio rėžimas. Vieni sakė kuo daugiau nešioti specialų diržą klubų srityje, kiti – ne daugiau kaip keturias valandas per dieną. Ir dar kalbama, kad reikia pasitikėti gydytojais, negooglinti šiais laikais, susidūrus su vienu ar kitu negalavimu. Aha.

Taip ir likau su savo diagnoze ligoninėje dar kelioms dienoms. Vaistas – tik nuskausminamieji, kurie ir tai ne pašalindavo, o kiek apramindavo skausmus. Iš palatos neišėjau penkias dienas. Pasakojo vyras, kaip jam pačiam keista matyti kitas mamas, koridoriuj vaikščiojančias.

Man liepė praustis po kiekvieno pasišlapinimo. Bet aš net atsisėsti nesugebėjau. Apiprausė tik vieną kartą. Kitus kartus – pūk?

Po kelių dienų, milimetrų atstumais pradėjau judėti. Vaikštynės niekas nedavė, todėl naudojausi lovytės rėmu, kuris buvo ant ratukų.

Visko buvo per tas dienas...

– Ar dažnai šlapinasi vaikas?
– Na, negalime tiksliai pasakyti... Tuštinasi dažnai, bet nemokam atskirti, ar su šlapimu.
– O, jaunimas. Devynis mėnesius atostogauja ir tik po gimdymo pradeda domėtis, kaip vaiką prižiūrėti. Kaip iš medžio iškritę. Net nesugeba instrukcijų ant pampersų pakelio paskaityti, taigi ten yra indikatorius, kuris parodo, ar pasišlapinta...

Ar nebuvo įmanoma apsieiti be užgauliojimų?

Ateina į palatą vaikų gydytoja su sesute. Vyro tuo metu nėra šalia. Prieina prie dukrytės, sesutė pradeda ją nurenginėti. Šneku su gydytoja, gulėdama lovoje. Sesutė (skaitydami pridėkime aštrų sarkazmo prieskonį):

– O jūs taip ir gulėsite, mamyte?

Ne, atskrisiu su savo paralyžiuotom kojom. Aš guliu prikaustyta prie lovos, grauždama save, kad nesugebu vaiku pasirūpinti ir šiai dienai pati kaip vaikas esu savo vyrui. Nuostabiam vyrui, didžiąją seselių ir slaugytojų darbo dalį atlikusį.

Užgauliojimas po užgauliojimo, o mes vis dar ligoninėj. Tai dėl manęs, tai dėl vaiko.

Atėjo savaitgalis, norisi, žinoma, namo. Visgi pasilikome ir savaitgaliui. Mažą ką. Be to, reikia pasiruošti namus per atstumą. Reikia išsinuomoti vaikštynę, kad galėčiau juose judėti, nusipirkti kėdutę voniai, kad galėčiau grįžus apsiprausti, ir t.t. Aišku, visa tai patys sugalvojom, nes sveikatos sistemai dzin, kaip mamai, nepaeinančiai, reiks vaiku grįžus rūpintis.

Šeštadienis. Žinau, kad pirmadienį jau bandysime grįžti namo, o aš vis dar neišėjusi iš palatos. Kaip aš tuomet iki automobilio nuklebenkščiuosiu. Taigi išeinu „pasitreniruoti“ į koridorių. Su lovytės vaikštyne, žinoma. Einu susilenkusi, veidas į kojas, kad tik jos nesusipintų. Deja, nepastebiu iškabos, kad priešais – gimdymo palatos. Pirmą kartą po gimdymo koridoriuje pamatau mano gimdymą priėmusią akušerę. Per savaitę laiko nei ji, nei gydytoja ginekologė neatėjo pas mane į palatą paklausti, kaip jaučiuosi. Pamačiusi mane, apibara, kad vaikštinėju, kur man nepriklauso. Kūną nusmelkė baimė, susimaišiusi su skausmu ir patirtais išgyvenimais. Nuskuodžiau, kiek man buvo įmanoma greičiau, atgal į palatą. Nenorėjau jos šalto ir pagiežingo veido daugiau matyti.
Deja, neapsiėjau be jo. Tą patį vakarą ji įžengia į palatą... Arbatos įpilti, vakarienės metas. Ir tada, net nepasižiūrėdama į akis, pildama arbatą savo sarkastišku, iki paširdžių žeidžiančiu balso tonu ištaria:

Matau, užsibuvote pas mus. TIKRIAUSIAI LABAI PATIKO?

Tikriausiai ir komentuoti nereikia, kokie jausmai užplūdo.

Tą patį vakarą susirinkome daiktus ir išvykome namo.

Meldžiu Dievo, kad ten grįžti nebetektų.

Apmaudžiausia man yra tai, kad vis dar jaučiuosi be galo pažeidžiama. Užplūdus prisiminimams kaip ugnikalnis išsiveržia emocijos, kurios įprastu metu saugiai užrakintos guli kažkur giliai mano viduje. Apie pirmas savaites po gimdymo net nekalbu... Tuomet klausiau vyro, kam išvis esu šiame pasaulyje, nejaučiau prasmės gyventi. Laimei, laikausi gana tvirtai. Suprantančios ir palaikančios aplinkos dėka. O prisiminimai tai ne apie skausmą, patirtą gimdymo metu. Ir ne apie sukaustymą ar paralyžių, ištikusį po gimdymo. Prisiminimuose tas veidas, kuris šaipėsi iš to, kad man skauda. Tas šaltis, kuris sklido, man atliekant svarbiausią gyvenimo misiją. Ta grubi reakcija dėl bet ko pasiteiravus... Į „Labai ačiū jums“ sulaukdavome „Labai prašom“, į „Atleiskit, mes tik paklausėme... “ atsakydavo „Tai aš tik atsakau“. Sarkazmas ir ironija mano prisiminimuose. O surakina mane paskutinę dieną ištarti žodžiai. Pirmą kartą tapusiai mamai, kuri be to, jog šiaip natūraliai pasimetusi, yra sukaustyta ir priversta gulėti lovoje. Manęs klausė, ar man patiko. Patiko taip, kad šiurpas krečia pagalvojus apie antrą nėštumą. Aš žinau, kad gimdymas ne saldainiukai, kitaip ir nesitikėjau, buvau tam pasiruošusi. Deja, nepasiruošiau neapykantai, su kuria galiu susidurti, skubėjimu ir atlaidumu, empatijos nebuvimu ir kaltės jausmui, kad išvis ten atvažiavau. Pogimdyvinės depresijos priežastys visuomenėje analizuojamos? Gal pradžioje paieškokime jos šaknų gimdymą prižiūrinčių specialistų elgesyje?

Niekam nelinkiu tokios patirties.

P.S. Dar keletas svarbių pastebėjimų šioje istorijoje, kurių negaliu nepaminėti, bet ir nesutalpinu tekste:

1. Atvykusi į ligoninę, pasirašiau, kad nei prie manęs, nei prie dukters nesutinku, kad būtų prileidžiami studentai. Pirmomis dienomis po gimdymo daugiausiai juos ir mačiau. Tai anketėlę užpildyti atnešė savo moksliniam darbui, tai man vaistus jie leido, tai dukrytei kraujuką iš kulniuko ėmė tyrimui.. Neiškentusi mandagiai paklausiau, ar joms galima tai daryti, jei aš pasirašiau nesutikimą. Atsakė, kad galima, tik negalima prieiti prie dokumentų ir informacijos. Nežinau, ar tai tiesa, bet po šio klausimo daugiau jų nebemačiau.

2. Iškart po gimdymo ta pati moteris, kuri išvadino mus atostogautojais nėštumo metu, man davė pasirašyti, kad esu supažindinta, kaip prižiūrėti naujagimį ir galybę kitų punktų. IŠKART PO GIMDYMO. Rimtai? Jau nekalbant apie tai, kad manęs nesupažindino! Nei pasirašant, nei po to. Patys, klausinėdami gydytojų įvairių dalykų, po truputį susidarėme bendrą vaizdą, kaip gi jį geriau prižiūrėti.

3. Šeštadienį, išeinant iš ligoninės, gavau du išrašus. Išsamų dukros ir lakonišką mano. Su keliomis varnelėmis, kad pagimdžiau pati, be nuskausminamųjų ir pan. Jokio įrašo apie simfiziolizę, jokio. Paprašėme, kad įrašytų. Gana nemaloniu veidu tai padarė, įrašydami koduką į lapą, matyt, reiškiantį diagnozę. Kokio dydžio prasiskyrimas, koks taikytas gydymas, kokios rekomendacijos toliau – nieko. Nei popierinio, nei elektroninio. O aš juk nepaeinu... Mane su neįgaliojo vežimėliu turėjo nuvežti, kitaip nebūčiau pasiekusi durų ir jokio išrašo? Visgi pareikalavau jo jau praėjus geram mėnesiui po išėjimo. Laimei, gavau. Ne sklandžiai, bet gavau.

4. Mes niekam ligoninėje nedavėme nė cento. Nemeluosiu, buvo minčių. Esame girdėję, kad tai iš esmės gali pakeisti situaciją. Tačiau su vyru niekada nesame to darę ir, laimei, susilaikėme iki paskutinės minutės.

5. Tai, kaip atsivėręs gimdos kaklelis, mane tikrino trys skirtingos gydytojos. VISOS jos be jokio įspėjimo grūdo savo grubias rankas į mano jautriausią kūno dalį. Dvi iš jų, man suklikus iš skausmo, pakomentavo tą patį „Ko čia staugi, taiga per čia vaikas išlįst turės“. Ar tikrai gimdyklose tokie „zavalai“, kad nėra akimirkos žmogiškumui?

5. Dauguma skaudulių adresuoti gimdymą priėmusiai gydytojai ginekologei, o gimdymą, kaip košmarą, prisimenu gimdyme dalyvavusios akušerės „dėka“. Įstaiga su pavardėmis supažindinta bus.

6. Šį tekstą rašau praėjus daugiau nei trims mėnesiams dėl dviejų priežasčių: 1) tik dabar sugebėjau susikaupti ir apie tai prabilti, kadangi iki šiol emocijos imdavo viršų; 2) nenoriu, kad mano reakcija į minėtą situaciją būtų „pateisinama“ dėl po gimdymo šokinėjančių hormonų, kaip buvo bandoma padaryti, man išeinant iš ligoninės (neva į paskutinį akušerės komentarą sureagavau per jautriai dėl hormonų savo organizme).

Gimdymas
Gimdymas
© Shutterstock

7. Minėtoje įstaigoje buvo ir nuostabaus, supratingo personalo. Prisiminimuose šmėžčioja vyr. akušerės supratingas veidas, naktį mane priėmusios jaunos šviesiaplaukės akušerės padrąsinantys žodžiai, nepamenu vardo, bet buvo ypatingo profesionalumo vaikų gydytoja su, berods, kiek rusišku akcentu, buvo ginekologas vyras, kuris išsamiai ir kantriai atsakinėjo į klausimus, ir tądien kartu su juo dirbusi moteris, slaugutė, kuri tą vienintelį kartą švelniai mane apiprausė ir globėjiškai elgėsi, veždama į kitą ligoninės galą padaryti rentgeno nuotrauką. Esu be galo jiems dėkinga. Kuo daugiau bus tokių kaip jūs, tuo daugiau vilties mūsų šalyje, kad pelėsių sveikatos sistemoje galiausiai nebeliks.

Aiškinsis aplinkybes

Delfi dar penktadienį kreipėsi į Kauno klinikinės ligoninės atsakingus asmenis, kad jie pakomentuotų situaciją. Šiandien redakcija sulaukė atsakymo. „Labai apgailestaujame dėl šio apmaudaus nesusipratimo. Paprastai LSMU Kauno ligoninės Akušerijos ginekologijos skyrius sulaukia daug padėkų ir šiltų atsiliepimų apie mūsų darbuotojus ir jaukią aplinką, kuri yra artima namams. Todėl ypač gaila, kad pacientė nesikreipė į skyriaus vadovus iškart, o išsinešė nuoskaudą. Tada būtų daug lengviau objektyviai vertinti situaciją, priimti atitinkamus sprendimus. Mums labai svarbi kiekviena pacienčių pastaba, tuo labiau, kad tokie nusiskundimai nėra įprasti", – rašoma LSMU Kauno ligoninės vyr. komunikacijos specialisto Sauliaus Tvirbuto atsiųstame atsakyme.

Anot jo, pandemijos metu dėl didelės psichologinės įtampos visuomenėje tiek pacientai, tiek medikai įvairias situacijas gali įvertinti ne visai objektyviai, bet jų įstaiga kiek įmanoma maksimaliai bandys išsiaiškinti šios situacijos aplinkybes.

Trauma gali likti ilgam

Kaip anksčiau Delfi sakė psichologė Sigita Valevičienė, gimdymo metu patirta psichologinė trauma gali tapti skaudžių sprendimų ateityje priežastimi. „Gimdymo metu keičiasi moters smegenys. Sąrėmiai yra ne tik tam, kad atsidarytų gimdos kaklelis, bet ir tam, kad išsiskirtų moters smegenyse hormonai, kurie įjungia motinystės instinktus. O jie išsiskiria, priklausomai nuo to, kaip moteris jaučiasi. Medicinoje nėra jokio kito proceso, kur šitaip būtų susiję žmogaus emocinė būsena su tuo, kas vyksta fiziologiškai. Hormonas oksitocinas labai reaguoja į aplinką. Jis yra orgazmo hormonas, tarkime, besimylinti moteris yra daug jautresnės, ji kitaip reaguoja į įvairius komentarus, jai reikia jaustis saugiai, atsipalaiduoti. Tas hormonas yra pagrindinis ir gimdymo metu. Todėl tai, kas vyksta aplinkoje, labai veikia moterį“, – pasakojo psichologė.

Kitas svarbus dalykas, anot jos, yra tai, kad oksitocinas tam tikra prasme sunaikina žmogaus gynybos mechanizmą. „Mes nebegalime gintis nuo aplinkos. Jei dienos metu mums kažkas kažką pasako nemalonaus, mes galime numoti ranka. Gimdymo metu visas šitas mechanizmas yra išsijungęs. Moteris yra atvira į bet ką, kas yra jos aplinkoje. Šitas hormonas nulems, kaip moteris reaguos į vaikelį ir kaip ji sukurs santykį su vaiku. Dėl to, kai gimdymo metu yra nesaugumas, patyčios, psichologinis smurtas, gąsdinimai, mama būna palikta viena, kas per karantiną ir po jo yra daugeliui, visa tai gali turėti liūdnų pasekmių“, – teigė specialistė.

Anot jos, tyrimai rodo didžiulius skirtumus tarp tų moterų, kurios gimdė su palaikymu, ir be jo. „Tos, kurios turėjo palaikymą, net 4 kartus daugiau sako, kad joms yra lengviau būti mama, rečiau vežioja vaiką pas gydytojus, nes joms ramiau, jos tris kartus daugiau pasitiki savo gebėjimas. Jeigu gimdymo metu moteris turi paramą, tik 10 proc. jų suserga depresija po gimdymo, jei negauna palaikymo – 23 proc. Depresija po gimdymo veikia ir vaiko raidą, ir mamos visą gyvenimą. Jeigu moteris jos neišsigydo, o didžioji jų dalis Lietuvoje yra net nefiksuojamos, ji visą gyvenimą bus linkusi reaguoti į situacijas depresyviai. Prasčiau vystosi ir jų vaikų kognityviniai gebėjimai, jie patys yra labiau depresyvūs. Kitas dalykas, apie ką mes Lietuvoje visai nešnekame, yra potrauminis streso sutrikimas, kuris įvyksta gimdymo metu, ir ne visada jis susijęs su fiziologiniais dalykais. Potrauminis streso sutrikimas yra 1 moteriai iš 10. Aš turiu krūvas moterų, kurios negali paimti vaiko į rankas. Jos jį myli, nori su juo būti, bet negali paimti, nes buvo labai sunkus gimdymas ir jų psichika taip ginasi. O visa aplinka sako, kad jos yra blogos mamos, nes tam neturi instinkto“, – pasakojo psichologė.

Ji pabrėžė, kad patirta trauma gali būti ir priežastimi daugiau neturėti vaikų. „Turiu moterų, kurios pasakė, kad daugiau niekada negimdys, yra tokių, kurios po to gimdo tik namuose, nors Lietuvoje vis dar nėra padaryta sistema, kad jos gautų kvalifikuotą pagalbą, ir yra moterų, kurios renkasi Cezario operaciją, o tai irgi yra pavojinga“, – sakė pašnekovė. Kita sritis, kuri nukenčia nuo patirtos psichologinės traumos – santykiai su vyru. „Depresija po gimdymo lemia, kad santykis su sutuoktiniu tampa sutrikęs. Mes turime didžiulį skyrybų skaičių, kai vaikui sukanka metai. Kai gimdymo metu įvyksta komplikacijos, moterys išgyvena ir paliktumo jausmą, kad vyrai jų tarsi neapgina, nors jie patys nelabai supranta, ką daryti. Vyrai turi ruoštis tam, kad būtų iš tiesų tas ramstis, nes jei jie nuvažiuoja tik ranką palaikyti, kas iš to“, – sakė psichologė.

Ji pabrėžė, kad nors vis dažniau apie tokius įvykius kalbama garsiai, problemos tai nesprendžia. „Mūsų medicinos sistema ruošia specialistus tam, kad žmogui padėtų fiziologiškai. Čia ir yra didžiulė spraga. Akušerės nėra mokamos emocinių dalykų, todėl viskas priklauso nuo individualaus žmogaus. Kai moteris važiuoja gimdyti, visada yra tam tikra loterija, pas kokį žmogų papulsi. Ir dabar tikrai daug daroma, kad santykis būtų, bet vis tiek dar daug turime to „sovietmečio“, yra didžiuliai kartų skirtumai, tai, kas buvo normalu vyresnio amžiaus žmonėms, jaunesniems yra visiškai netoleruotina. Psichologija yra palikta antroje ar trečioje vietoje. Ir niekas dėl to nėra kaltas. Tai yra sisteminiai dalykai, nes jei tu turi krūvas gimdymų vienu metu, nebūsi nei mielais, nei išklausantis. Nereikia ieškoti kaltų, o reikia kalbėtis ir ieškoti būdų, kaip spręsti šią problemą“, – teigė psichologė.

Kviečia atlikti apklausą

Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga sukūrė gimdyvių apklausą, kuri, tikimasi, padės skleisti žinią apie gimdyvių teises ir jų svarbą, o gimdymo priežiūros specialistai gaus gerą atgalinį ryšį. Iniciatoriai kviečia visas Lietuvoje 2019 arba 2020 metais gimdžiusias moteris užpildyti anketą ir šitaip pasidalinti savo patirtimi.

Apklausą galima užpildyti ČIA.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(195 žmonės įvertino)
4.3128

Kolumbietis Hugo į Lietuvą atvyko vedinas meilės, bet jausmai netrukus baigėsi: šiandien dirba vaikų darželyje ir turi ką patarti tėvams (109)

Sutikite, kad vaikų daržel yje mums įprasta matyti auklėtojas moteris. Bet toks stereotipas...

Martynas Levickis – apie nelengvą pradžią ir juoką keliančias keliones į konkursus: pasiimdavome duonos, dešros ir važiuodavome autobusu (20)

Visame pasaulyje žinomas akordeonistas Martynas Levickis sako, kad visko pasiekti gyvenime galima,...

Tinklaraštininkė Berta Garuckė hobį pavertė į vieną iš pagrindinių darbų: „Cukrinis avinėlis" tapo antrais mano namais (7)

Daugelis tėvų šį tinklarašt į gerai žino. „Cukrinis avinėlis“ daugeliui jau tapo ta...

Mama susidūrė su širdį draskančia dilema: teko pasirinkti, kuriam iš dviejų sergančių vaikų atiduoti savo inkstą (15)

Du vaikus , kuriems būtina inksto transplantacija, auginanti moteris sako norinti padėti abiem, bet...

30-metės trenerės Brigitos istorija: gali pasigirti ne tik tobulu kūnu, dviem vaikais, bet ir jau 17 metų trunkančiais santykiais (246)

Daugeliui sveiko gyvenimo būdo propaguotojų Brigita Petrulė (30) yra gerai žinoma. Asmeninė...

Top naujienos

Ministerija pasiūlė datas, kada būtų galima atnaujinti grožio paslaugas, slidinėjimą ir atverti parduotuves (108)

Ekonomikos ir inovacijų ministerija Vyriausybei pateikė siūlymą jau vasario 8 dieną leisti...

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas įvertino Verygos siūlymus švelninti karantiną: galbūt turėtume į juos atsižvelgti (4)

Opozicinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir...

Rusų policininko smūgio sulaukusi moteris apie jo „atsiprašymą“: mane apgavo (28)

Protesto akcijos Sankt Peterburge metu policijos pareigūno smūgio į pilvą sulaukusi Margarita...

Mokytojos papasakojo, kaip iš tiesų atrodo nuotolinis ugdymas: krūvis lenkia sveiko proto ribas (203)

Nuotolinis mokymas Lietuvos mokykloms jau ne naujiena, tačiau pedagogams vis dar lieka iššūkiu....

Po „AstraZeneca“ žinių – skubi ES vadovų reakcija: ar įmanoma prispausti vakcinų gamintojus (79)

Vakcinos nuo koronaviruso gamintojai „AstraZeneca“ paskelbus apie drastiškai mažinamus ES...

Gydymo įstaigas užplūdo kritę ir susižaloję – skaičiuoja net atvirus kaulų lūžius (6)

Po permainingų orų, gatves padengus ledui – gydymo įstaigas užplūdo kritę ir susižaloję....

Paviešintas pandeminės žalos Trumpo verslo imperijai mastas: slegia daugiau nei 1 mlrd. dolerių skola (5)

Donaldo Trumpo imperiją smarkiai paveikė uždarymai dėl koronaviruso, o pajamos iš jo...

Dėl COVID-19 Vokietija svarsto drastiškas priemones (140)

Vokietijos vyriausybė svarsto praktiškai visiškai sustabdyti skrydžius į Vokietiją, kad...

Domanto Sabonio sužadėtinė jau matuojasi vestuvinę suknelę, būsimą nuotaką sujaudino mylimojo staigmena (26)

Už Atlanto Lietuvą garsinantis krepšininkas Domantas Sabonis ir jo sužadėtinė Shashana Rosen...

Tokio sniego dar nematėme: yra rajonų, kur medžiai griūva ant kelio kas 10 minučių (201)

Kone parą laiko sniego išbandymą kenčia dalis Lietuvos, o viena sudėtingiausių situacijų –...