– Jūsų istorija ne eilinė. Papasakokite apie save.
– Man šiuo metu yra 31-eri metai, mano vyrui – taip pat. Jis yra italas. Po mokslų baigimo Belgijoje, atsikraustėme į Lietuvą. Čia pradėjome kurtis. Mums buvo gerai, turėjome gerus darbus, ruošėmės vestuvėms. Pagal protokolą laukėme, kad vaikutis turėtų ateiti pas mus per kokius vienerius metus. Bet neišėjo. Iškart ėjome tirtis. Pas vyrą rado problemą. Prasidėjo išlaidos už vizitus pas gydytojus, vaistus. Urologas nevyniojo žodžių į vatą ir pasakė, kad su tokiais rezultatais be pagalbinio apvaisinimo, vaikų nesusilauksime. Tai buvo labai didelis smūgis, nes norėjosi, kad duotų bent mažą viltį. Deja, kažką padaryti buvo beveik neįmanoma. Mūsų gyvenimas buvo tvarkingas, neturėjome jokių žalingų įpročių, stengėmės kuo daugiau sportuoti, vartojome visokius vitaminus, bet niekas nepadėjo. Vėl ėjome tikrintis, šiek tiek pagerėjimas buvo, bet vilties nesuteikė. Visas gyvenimas pradėjo suktis aplink tai, kad negali susilaukti vaikų, kad baisu ir kad skauda, kad reikia pradėti pinigus taupyti visoms toms procedūroms. Bet norėjosi įsigyti nuosavus namus. Reikėjo išsidėlioti prioritetus: procedūroms ar butui. Tuo metu Lietuvoje nebuvo niekas kompensuojama. Dabar procedūros kažkiek kompensuojamos, bet jos ir taip mažiausiai kainuoja. Brangiausi yra vaistai, neskaičiuojant vizitų pas gydytoją. Mes supratome, kad laikas kažką keisti. Vyras greitai gavo darbo pasiūlymą Nyderlanduose. Pasidomėjau, kokia ten situacija dėl pagalbinio apvaisinimo. Visos procedūros, vaistai ten yra kompensuojami. Žinoma, nebuvo paprasta apsispręsti. Mums buvo gera Lietuvoje, turėjome čia ir darbus, ir šeimas, ir draugus... Bet mūsų prioritetas buvo vaikai ir reikėjo galvoti, kaip jų susilaukti. Taigi išvykome. Kita vertus, gal dar pinigų ir susitaupytume, bet visuomenės požiūris Lietuvoje...
– Koks jis? Dažnai sulaukdavote klausimų: kada gi vaikai?
– Tipinis klausimas. Jis labai viską apsunkina. Pasakoti niekam negali. Aš savo aplinkoje turiu daug draugų katalikų, visi siūlė vienintelį dalyką – NaPro technologijomis (Natūrali prokreacinė technologija) paremtą gydymą. Buvome pasiruošę viską išbandyti, deja, šis gydymo būdas mums netiko. Apskritai lietuviai yra tokia uždara ir konservatyvi tauta. Viskas turi būti gerai. Instagraminis gyvenimas ir, neduok Dieve, pasipasakosi, kad tau kažkas nesiseka. Kokie komentarai pasipila po tokiomis istorijomis. Kokios kalbos... Mes apie savo bėdas pasakėme tik tėvams ir keliems artimiausiems draugams. Visi suprato, kodėl išvykstame.
– O Nyderlanduose koks požiūris?
– Kai atvažiavome, aš greitai radau darbą, įsiliejome į vietinių gyvenimą. Nuėjome pas šeimos gydytoją. Jau ėjo treti metai bandymų. Jis išsiuntė į ligoninę, kur yra atskiras vaisingumo skyrius. Pats sveikatos draudimas Nyderlanduose yra privatus, kas mėnesį pats moki sumą pinigų – 90-110 eurų. Bet ligoninės yra valstybinės ir visos išlaidos, įskaitant gydytojo paskirtus vaistus, būna padengtos. Pagalbinis apvaisinimas – taip pat. Kompensuojamos yra 6 inseminacijos procedūros (vyro spermos sušvirkštimas tiesiai į gimdą) ir 3 pagalbiniai apvaisinimai. Prasidėjo mūsų kelionė.
Iš pradžių vėl padarė visus tyrimus. Mūsų didžiam džiaugsmui vyro reikalai buvo gerokai pagerėję. Sakė, kad galėtų išleisti ir duoti pusę metų bandyti patiems, bet kadangi atsikraustėme į Nyderlandus specialiai dėl to, pradėjome procedūras. Turėjome didžiulę viltį, kad viskas greitai turėtų pavykti. Kadangi sveikatos rezultatai abiejų geri, mums paskyrė mažiausiai invazyvią procedūrą, t. y., inseminaciją (IUI).
– Nuo ko prasideda visas tas kelias?
– Pradėjau leistis hormonus. Mano tikslas buvo užauginti lygiai du folikulus. Vienas yra per mažai, trys – per daug. Olandai yra konservatyvūs, kalbant apie gydymą. Moters sveikata jiems yra prioritetas. Hormonus turi leistis griežtai nustatytą valandą. Kasdien tuo pačiu metu. Tai reiškia, kad tą valandą turi būti namuose, vaistai turi būti laikomi šaldytuve. Kitus vaistus reikėdavo susileisti 22 val. vakare, tai yra tekę juos leistis restorano ar klubo tualete. Gyvenimas tampa pririštas prie procedūrų. Šventės, savaitgaliai, atostogos, nieko negali planuoti, viskas turi būti dedikuota gydymui, nes čia laikas yra labai svarbus. Vieną procedūrą teko atlikti Šv. Velykų rytą. Ilgainiui viskas tapo rutina. Deja, pirmoji inseminacija nepavyko. Kitas kartas – iš karto kitą mėnesį. Jau trečią mėnesinių dieną vėl pradedi naują gydymo ciklą. Viską labai palengvina tai, kad tau nereikia galvoti bent jau apie pinigus – ar turėsi šį mėnesį lėšų vaistams, ar ne. Gydytojas išrašo receptą, nueini į vaistinę, gauni vaistų ir net nežinai, kiek jie kainuoja.
– Kaip pavyko kitos procedūros?
– Pirmoji baigėsi nesėkmingai. Po antrosios nemalonus siurprizas – cista. Negerai. Šis mėnuo jau atšaukiamas. Vėl laukimas. Kitą mėnesį vėl lauki, vėl pradedi leistis vaistus. Tada nueini tikrintis – trys folikulai užaugę. O mums reikia dviejų. Visa tai tęsėsi mėnesiais. Kiekvieną mėnesį tekdavo vykti bent 3-4 vizitams, jie būdavo lydimi jaudulio ir baimes, kaip bus šį kartą. Atėjau penktai procedūrai. Jau kaip kokia profesionalė žinojau, kas ką reiškia ekrane. Net nenorėjau žiūrėti, apsiverkiau. Gydytojas pasiūlė kreiptis psichologinės pagalbos. Man to labai reikėjo. Bet kur ir bet kada galėjau apsiverkti. Niekas iš artimųjų net nebeklausdavo, kaip sekasi. O Nyderlanduose ir šiaip žmonės pakankamai vėlai šeimas kuria, gal dėl to ir tų problemų daugiau. Niekas neklausia tavęs, kada vaikai. Priešingai sakydavo, kad mes tokie jauni, o jau susituokę. Ten daug šeimų, kurios nusprendžia apskritai neturėti vaikų, niekas per daug to ir neklausinėja. Kita vertus jie kartu ir labai šilti, jei kažkam pasakai, kad bandai, tai visada atranda kokią istoriją, kaip sesuo tai darė, kaip pusseserė ir pan. Visi supranta. Niekas to nepriima kaip nenatūralaus, prieš Dievo valią. Kaip mano vyras sako, po 20 metų tik taip vaikus ir darysime. Gyvenimo būdas, užterštumas, vėlyvas šeimos planavimas – vaisingumui nėra draugas. Bet vis tiek kankina klausimai, kodėl aš nenormali, kodėl visiems, kas nenori, pavyksta. Kodėl alkoholikai pastoja, o aš ne? Po penktos nepavykusios procedūros buvo pasiūlyta pereiti prie labiau invazyvios – pagalbinio apvaisinimo.
– Apie įsivaikinimą negalvojote?
– Kas su tuo nesusidūrę, sako, kam naujus vaikus dirbtinai gaminti, jei tiek daug vaikų, kuriuos galima įvaikinti. Tai buvo ir mūsų mintyse, tačiau tam, kad priimtum šį svarbų sprendimą, turi sau pripažinti, kad esi nevaisingas ir niekada negalėsi susilaukti savų vaikų. Tai yra pats skaudžiausias momentas, nes atrodo visada turi viltį, ir mums iki to pripažinimo dar tikrai toli buvo, nepaisant visų nesėkmių.
– Išgyvenimai išties sunkūs. Ar visa tai nepakeitė santykių su vyru?
– Paveikė teigiamai. Mus ši problema suvienijo. Jis labai mane palaikė, buvo be galo kantrus per visas mano nuotaikų kaitas. Imi galvoti, kad geriau jau su šituo vyru ir be vaikų, o ne su kitu, bet su vaikais. Vyrų nevaisingumas yra didžiulis tabu tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Daug kas nenori eiti tikrintis, bijo išgirsti verdiktą, mano, kad nevaisingumas susijęs su vyriškumu. Vyrai, kurie siaučia nuo jaunystės, negalvoja apie vaikus. Mes, moterys, daugiau planuojame ateitį. O vyrai nesirūpina sveikata, ateina metas galvoti apie šeimos pagausėjimą ir dėl jų kaltės neišeina. Moteris tampa įrankiu toms problemoms gydyti. Ji turi leisti vaistus, ištverti skausmus, svorio pokyčius... Mano vyras niekada nebuvo tas, kuris uliavoja, gal jis užaugo labai užterštame mieste. Gal tai buvo problema?
– Kokius fizinius kūno pokyčius pajutote nuo tų visų procedūrų?
– Priaugau kokius 3 kilogramus. Pradžioje gal buvo kūnui sunkiau, bet paskui priprato. Tapau savotiška nevaisingumo profesionale.
– Vis dėl to jūsų istorija baigėsi gerai?
– Galiausiai ėjome daryti pagalbinį apvaisinimą. Pirmiausia reikia moters kūne užauginti kuo daugiau folikulų. Juos išoperuoti. Sudėti į mėgintuvėlį, apvaisinti, laukti, kad užaugtų embrionai, ir juos įsodinti. Pirmą kartą užauginau tik du folikulus, o tai yra labai mažai. Tarkime, amerikietės po didžiulių hormonų dozių užaugina po 20. Iš jų atrenka kokius 15 sveikų, iš jų apvaisina, tarkime, penkis. Jie turi išgyventi 3-5 paras, turi būti tinkamos formos, kad pavyktų įsodinti. Taigi mano pirmas kartas nepavyko. Kad neprarastume laiko, padarė inseminaciją, bet vėl nesėkmingai. Tai jau buvo 6 procedūra. Kitą mėnesį vėl buvo cista, vėl reikėjo laukti, kol išsivalys, nors niekada dėl to problemų neturėjau, tai buvo pašalinis vaistų poveikis. Ruošiantis antrai pagalbinio apvaisinimo procedūrai, padidino hormonų dozę. Pasitikrinome, kaip auga. Buvo du dideli folikulai ir kiti mažiukai. Aš vėl puoliau į ašaras, nes jau buvo labai sunku. Atrodo, kad kūnas visiškai nereaguoja į vaistus. Ir vėl aš jų neužauginau tiek, kiek reikia. Galvojau jau daryti pertrauką, nes gal tas vaikelis pats nori ateiti, o mes jam neleidžiame. Bet gydytojas perskambino man ir parekomendavo bandyti. Surizikavome su tiek mažai folikulų. Ši operacija Nyderlanduose daroma be jokios narkozės. Lietuvoje – su pilna narkoze. Laukėme skaičiaus. 8 kiaušialąstės yra! Galėtum sakyti mažai, nes procesas dar nesibaigė. Bet tas skaičius mums jau buvo laimės skaičius. Laukėme tris dienas, ar bus ką įsodinti. Jei yra – paskambina ir pakviečia. Jei ne – pasako, kad ne ir užregistruoja pas gydytoją. Paskambino ir sako, ateikite šiandien įsodinimui. Man buvo šokas, kad yra ką įsodinti. Kai nuvažiavome, buvo net 6 embrionai. Įsodino vieną (pagal protokolą daugiau nei 1 embriono ligoninėje neįsodina) ir dabar aš jį laikau savo rankose – trijų mėnesių mažylį. Negalime iki šiol patikėti, kad medicina tai padarė. Dabar pasižiūriu, išleista 10 tūkst. eurų per tuos metus iš draudimo kompanijos. Bet dėl to nesijaudini, džiaugiesi ir žinai, kad jei ir antrą kartą nepavyks, vėl galėsi eiti pagalbos ir dėl to nereikia gėdytis.
– Kiek laiko praėjo nuo pirmos procedūros iki apvaisinimo?
– Metai. Kiekvieną mėnesį gydymo. Laimei, pats nėštumas praėjo visiškai normaliai, be jokių rizikų.
– Ryžtumėtės tam dar kartą?
– Tikrai. Nors tomis akimirkomis atrodo, kad labai sunku, bet kai laikai vaikelį savo rankose, net neabejoji, kad dar kartą tą praeitum. Tas jausmas, kai pastoji po keturių metų bandymų, matyt, gerokai skiriasi nuo natūralaus pastojimo. Aš net ir pasitikrinau per anksti, nes negalėjau iškęsti. Po įsodinimo reikia laukti 14 dienų, aš pasitikrinau 4-tą dieną. Išlindo antra linija – vaiduoklis, ir tai nieko nereiškia, nes gali būti dėl vaistų. Kai sužinojau, kad tikrai laukiuosi, maniau būsiu pati laimingiausia, kad man nieko gyvenime daugiau nereikės. Bet taip nebuvo. Ta žinia po tiek metų, atrodė kaip sapnas. Buvo šokas. Kelis mėnesius užtruko, kol priėmiau savo nėštumą. Buvo labai daug jaudulio. O jei kas nors atsitiks. Tai jei ne mokslo ir medicinos pasiekimai, nieko nebūtų.
