– Papasakokite, kaip atsidūrėte Turkijoje?
– Labai seniai draugai pasikvietė į tarptautinį tango festivalį. Prieš tai iš principo net nesvarstydavau atostogauti Turkijoje. Ir be reikalo. Dabar, daugiau pakeliavus po šią šalį, vis kartoju, kaip čia gražu. Taigi pirmą kartą atskridau į Stambulą dėl šokių ir nė nesapnavau, kad likimas man padovanos tiek daug.
– Ištekėjote už turko. Ar galite vadinti save meilės emigrante? Ar nebuvo minčių vyrui persikraustyti čia, į Lietuvą?
– Jei vyro profesija būtų lankstesnė nei yra dabar, galbūt ir mąstytume apie Lietuvą. Abiems čia patinka: ypač Vilnius, gamta, ežerai, lėtas gyvenimo tempas. Tuomet vyras vadintųsi meilės emigrantu. Tačiau šiuo metu klinika – mūsų didelė gyvenimo dalis, yra Stambule, operacijos planuojamos metams į priekį, todėl didelių pokyčių neplanuojame.
– Kuo jus sužavėjo jūsų vyras? Dažnai pasigirsta, kad lietuviai vyrai ne visada tinkamai parodo dėmesį. Kaip buvo jūsų atvejų, kas buvo tas lemtingas dalykas, kuris neleido suabejoti, kad tai tas vienintelis?
– Turkai vyrai taip pat ne visuomet rodo tiek dėmesio, kiek moterys tikisi. Kiek atsimenu, mūsų pažinties pradžioje tuščio flirto ir makaronų kabinimo nebuvo. Hakanas nesistengė susukti galvos. Tiesiog įvyko magiškas, stebuklingas dalykas – meilė iš pirmo žvilgsnio. Tokia trauka ir ramybė. Viskas buvo aišku, nebereikėjo jokio ypatingo dėmesio ir pastangų, kad santykiai įsisiūbuotų. O gėlių ir romantiškų vakarienių mūsų namuose būna visada.
– Kokie mitai apie vyrus turkus sugriuvo, o kokie pasitvirtino?
– Ilgai galvojau, kas čia gali būti būdinga daugeliui... Žmonės labai skirtingi, nepriklausomai nuo kultūros. Yra tiek ramių, tiek temperamentingų pavydžių. Galbūt vienas ryškesnių pasitvirtinusių įsivaizdavimų apie turkus vyrus yra šeimos instituto svarba. Jiems tikrai svarbu šeima, dažnas turkas nori turėti vaikų, nesibaido santuokos. Čia vis dar dominuoja klasikinis šeimos modelis, aiškus vyriškų ir moteriškų vaidmenų pasidalinimas – nieko tokio, jei vyras dirba, o moteris rūpinasi namų židiniu, atsiduoda savo mėgstamai veiklai.
– Papasakokite, kaip vyras pasipiršo?
– Galbūt ne pačioje romantiškiausioje šalyje – Vokietijoje. Berlyne praleidau nuostabius mokslo metus vokiečių šeimoje, su kuria puikiai sutariame iki šiol ir visada juos aplankau. Hakanas kaip tik turėjo dalyvauti plastinės chirurgijos kongrese Vokietijoje, ir sako, važiuokime kartu, tiek darbo reikalais, tiek aplankysime vokiškąją šeimą. Visai nesitikėjau, kad vieną vakarą, pavakarieniavus restorane ir grįžus į viešbutį, įsikūrusį tarpukario Danijos karalystės ambasados pastate, paprašys mano rankos.
– Papasakokite, kaip vyko vestuvės? Kokių tradicijų buvo laikomasi? Kokios yra tradicinės turkiškos vestuvės?
– Jau dabar, praėjus kuriam laikui nuo mūsų švenčių, pagalvojame, kad tikrai atšokome savo svajonių vestuves, ir jei kartotume, nieko nenorėtume keisti. Tuokėmės du kartus ir abu buvo ypatingi. Vilniaus Rotušėje susituokėme grojant violončelei, o paskui patraukėme į restoraną. Stambule šventė buvo dar didesnė. Daugiau nei du šimtus svečių pakvietėme į Bogazici universiteto sodą prie Bosforo sąsiaurio. Tai nebuvo tipiškos turkiškos vestuvės, išskyrus didelį svečių skaičių ir aukso dovanas. Dovanoti auksinius pinigėlius, apyrankes ar kitus papuošalus jaunavedžiams yra svarbi vestuvių tradicija.
– Minėjote, kad turkų šeimose normalu, jei vyras dirba, žmona rūpinasi namais. Kokios tradicijos yra jūsų šeimoje? Kas yra šeimos galva? Kas priima sprendimus?
– Puikiai žinau, kad plastikos chirurgo darbas yra labai įtemptas ir sekinantis, todėl nuo vyro pečių stengiuosi nuimti kuo daugiau atsakomybių. Esame aiškiai pasidalinę, kas už ką atsakingas. Darbe Hakanas priima sprendimus. Viską kitą, su vyru pasitarusi, organizuoju aš: namai, laisvalaikis, kelionės... Esame gana naminiai, dažniausiai laiką leidžiame kartu, turime susigalvoję visokiausių smagių tradicijų – šeštadienio vakaro romantiškos vakarienės, sekmadienio blynai ir pan. Kadangi dievinu gaminti, namuose visada yra prikeptų tortų, pyragų ar desertukų. Vakarais – turkiška arbata ir kas nors saldaus yra būtinybė.
– Dėl kokių kultūrinių skirtumų dažniausiai kyla nesusipratimai/konfliktai jūsų šeimoje?
– Kad jų nekyla. Anksčiau būdavo visokių nesusipratimų, kol mokėmės suprasti tas skirtingas kultūras. Atsimenu, esu susierzinusi, kai mums vis reikėdavo organizuoti dideles vakarienes restoranuose draugams, pažįstamiems, kolegoms. Taip kokius šešis kartus iš eilės. Sakau, kas čia per nesąmonė. Svečiai net nesusimokėję išeidavo. Pasirodo, Turkijoje vyriausias visada moka. Tokia tradicija. Arba už viską moka vienas asmuo, o kažkada kitą kartą – kitas. Jokių sąskaitų dalybų nebūna.
– Susilaukėte vaikučio. Gimdėte Turkijoje? Papasakokite, kokia yra ten nėščiųjų priežiūra?
– Nemanau, kad čia nėščiųjų priežiūra kuo nors skiriasi. Vyksta reguliarios patikros, ultragarso tyrimai, pasiūlomi genetiniai tyrimai, gliukozės tyrimai, o galų gale paskutiniame trimestre – vaiko širdelės pasiklausymas. Privačioje gydymo įstaigoje visi šie patikrinimai yra atliekami dažniau, valstybinėse – tik būtini, kilus neaiškumams ir pagal nustatytą tvarką.
– O koks yra pats gimdymas? Kaip prižiūrimos gimdyvės?
– Turkijoje Cezario pjūvio pagalba gimsta daugiau nei kas antras kūdikis. Nepasakyčiau, kad gydytojai propaguoja šį būdą, nes, visų pirma, jei viskas tvarkinga, siūloma gimdyti natūraliai, populiarėja gimdymas vandenyje. Tačiau atsiradus bent menkiausiam nesklandumui, yra operuojama. Pačios turkės renkasi Cezarį dėl patogumo, viską galima susiplanuoti.
– Kaip praėjo jūsų gimdymas?
– Nors ir aš planavau Cezarį, viskas įvyko netikėtai. Kaip ir kiekvieną rytą, atėjau į darbą ligoninėje. Sulaksčiau po palatas, aplankiau mūsų pacientus ir sakau, jei jau esu ligoninėje, užeisiu ir pas savo ginekologę-akušerę. Mane prijungė patikrinti kūdikio širdies ritmo ir sako, kad prasidėjo sąrėmiai. O aš nieko net nejaučiau! Tada nusprendėme dar palaukti, sulašino lašelinę, bet kitą dieną vaikelis jau buvo pavojingoje pozicijoje ir iškart operavo. Operacinėje – vėl kuriozai. Vyras laiko mane už rankos, ir sako, tau skambina. Sakau, atsiliepsiu, nes kol gydytoja mėto siūles, yra „laisvas'“ pusvalandis. Atsiliepiau, sakau: „Mane dabar operuoja, lėliukas jau gimė“. Apskritai esu nepaprastai laiminga, kad turėjau galimybę pasirinkti gimdymo būdą. Viskas praėjo puikiai, be nereikalingo streso, skausmo, pavojaus kūdikiui...Vaikelio atėjimas dabar man asocijuojasi su tikrai gražiu momentu, o ne su gimdymo kančiomis. Nors po to, praėjus nejautrai, skaudėjo beprotiškai, tačiau dar kartą ir vėl rinkčiausi Cezarį.
– Kaip išrinkote vardą? Ar dėl nebuvo ginčų su vyru?
– Mišriose šeimose yra populiaru vaikui duoti dvigubus vardus. Tačiau norėjome kuo labiau palengvinti vaikui gyvenimą ir ieškojome trumpo, tarptautinio, skambaus vardo. Aš pati nuolat kraupindavau turkus, tardama savo vardą ir penkiaskiemenę pavardę. Teo nuo pat pradžių abiems patiko. Turkijoje yra Teomanas, o Lietuvoje Teodorus vadina trumpiniu Teo – Dievo dovana (senovės graikų k.)
– Ar vaikų priežiūra gula ant moters pečių?
– Iš dalies taip. Man nebaisu pasakyti, kad daugiausiai vaiku rūpinuosi aš, o mano vyras nekeičia vystyklų, neverda košyčių ir neskalbia šliaužtinukų. Iš pat pradžių pasakė, kad nenori keisti sauskelnių. Ir puiku, neturiu kvailų principų, kad viską turime dalintis. Jis prisideda kitais būdais ir aktyviai dalyvauja vaiko gyvenime.
– Kokie yra pagrindiniai auklėjimo principai?
– Yra tik vienas pagrindinis principas – meilė. Vaikas turi jausti, kad yra mylimas ir auga saugioje aplinkoje, kupinoje meilės ir pagarbos. Stengiamės patys būti tokie, kokio norime sūnaus, juk vaikai viską mėgdžioja. Pastebėjome, kad Teo beprotiškai domisi mūsų telefonais. Sakydavome, negalima. O kodėl negalima? Juk patys nepaleidžiame mobilaus iš rankų. Pagalvojome, kad reikėtų stengtis kuo mažiau juo naudotis prie vaiko, dabar dažniau paimame knygą.
– Kokio amžiaus dažniausiai moterys Turkijoje susilaukia vaikų?
– Dažniausiai turkės susilaukia 25-28 metų amžiaus. Tačiau kaip ir visur, tai priklauso nuo socialinių dalykų. Tradicinėse, neišsilavinusiose šeimose motinos yra labai jaunos.
– Daugelis galvoja, kad Turkijoje populiaru turėti daug vaikų. Ar tai tiesa?
– Taip niekada negalvojau. Vidurkis yra 2 vaikai. Nors anksčiau šeimos būdavo gausesnės. Mano vyras yra iš 3 vaikų šeimos. Tačiau daug vaikų kosmopolitiškame Stambule ar Izmire yra reta. Tie, kas galvoja apie vaikų išsilavinimą, labai gerai apsvarsto savo ekonomines galimybes, kadangi kokybiškas mokslas Turkijoje yra brangus. Mokslo kokybė privačiose ir valstybinėse mokyklose yra nesulyginama. Taigi, jau pradedant nuo priešmokyklinio ugdymo, reikia skaičiuoti savo finansus. Galima sakyti, kad tiems, kam išsilavinimas nesvarbu, o religija turi didelę reikšmę, susilaukia daugiau vaikų.
– O kaip dėl žindymo? Kiek populiaru vaikučius žindyti?
– Gydytojai labai skatina žindymą. Puiku, jei tai daroma iki metų. Nors šiaip turkės yra gana išlepusios, nori kuo labiau pasilengvinti gyvenimą, todėl daug kas renkasi maitinti mišinukais. Tuo labiau, kad dažnai kas nors padeda kūdikius prižiūrėti, todėl mama neprivalo būti šalia 24 valandas per parą, vaiką mišinuku gali pamaitinti bet kas. Aš pati esu už žindymą kuo ilgiau.
– Kada vaikai pradeda lankyti darželius? Kokie čia yra įpročiai?
– Darželiai yra brangūs, todėl 0-2 metukų vaikų beveik niekas neleidžia į lopšelius. Dažniausiai vaikučius prižiūri šeimos nariai. Vėliau yra galimybė leisti pusdieniui ar 3 dienoms per savaitę. Bent jau Stambule šeimos dažnai samdosi pagalbininkes, kurios ne tik prižiūri vaikus, bet ir padeda buityje. Dažnai tai moterys iš Filipinų, Kazakstano, Bulgarijos.
– Jūsų vyras – žinomas plastikos chirurgas. Kiek žinau, pati dar nebandėte jokių plastinių operacijų, o gal po gimdymo planuojate kažką koreguoti?
– Anksčiau sakiau, kad jei po gimdymo reikės kažką susitvarkyti – esu nieko prieš. Tačiau viskas grįžo į savo vietas savaime, todėl negalvoju apie korekcijas. Per nėštumą priaugau labai nedaug – 12 kg, viską numečiau per pusantro mėnesio. Tačiau nutraukus maitinimą, jau planuoju paprasčiausią botokso injekciją. Nors kokių nors reikšmingų medicininių tyrimų apie injekcijas maitinimo metu nėra, kaip tik dėl šio neaiškumo mezoterapijai, hialiurono ar botulino toksino injekcijoms šiuo metu sakau ne.
– Kiek plastinės operacijos, vadinamosios „mummy makeover“, yra populiarios Turkijoje?
– Turkės, kaip ir moterys iš viso pasaulio, rūpinasi savo išvaizda ir turi problemų po gimdymo. „Mummy makeover " yra kompleksinė procedūra, kurios metu iškart sutvarkoma krūtinė ir pilvo zona. Vieną kartą atliekama anestezija ir nereikia planuotis dviejų operacijų – patogu. Idealiausia, kai pacientė yra liekna, nėra daug audinio, kurį reikia šalinti. Tačiau kitais atvejais, krūtinės ir pilvo korekcijas geriau atlikti atskirai, kadangi dėl operacijos sudėtingumo rizika padidėja.
– Kaip jūs pati suprantate grožį ir kas yra neatsiejama jo dalis?
– Banaliausia sakyti, kad grožis sklinda iš vidaus. Tai yra visiška tiesa. Tačiau dar gražiau, kai vidus ir išorė yra harmonijoje. Būtina savimi rūpintis ir skirti laiko tiek vidui, tiek išorei. Beveik viskas yra skonio reikalas, bet besišypsantis, geras žmogus visada bus gražus.
