– Dabar jūsų dukrytei yra vos pora mėnesių. Kokiomis nuotaikomis pasitinkate šventes?
– Galiu sakyti, kad man spalio 29 d., kai gimė dukrytė, praėjo visos metų šventės. Didesnės šventės emocine prasme šiemet jau tikrai nebus. Žinote, ta frazė, kad į gimdymą eini kaip į aklą pasimatymą, bet visada žinai, kad ten sutiksi savo gyvenimo meilę, yra 100 proc. teisybė. Kalėdos ir taip yra gražiausia metų šventė. Pasidarome geresni, šiltesni, o dabar ypač to reikia, nes dauguma esame paniurę ir pikti dėl susiklosčiusios situacijos. Mums net gėda kažkam sakyti, kad esame laimingi. Mums tas sustojęs pasaulis yra pats tas, nes vis tiek neturime nei kur bėgti, nei kur skubėti.
– Daugelis tėvų nors ir neskuba, bet vis tiek nekantriai laukia pirmojo vaiko gugavimo, apsivertimo, atsisėdimo, šypsenos ir pan. Ar tai netrukdo mėgautis šia akimirka?
– Aš visada į viską reaguoju natūraliai. Norisi išlaukti rezultato neskubinant įvykių. Mėgaujamės, nors kasdien pastebime vis kažką naujo. Kita vertus, atidžiai, pagal knygas stebiu, ką pasiekiame kiekvieną mėnesį: ar judame į priekį, ar tiek gramų priaugome, ar tiek sauskelnių per dieną pakeičiame. Tai tarsi naujas mano darbo kalendorius.
– Tikrinate ar kvėpuoja naktimis?
– Būna. Bet tai, matyt, visų tėvų instinktas.
– Kaip atsigaunate po gimdymo? Ar nebuvo užpuolusi pogimdyminė depresija?
– Nepavadinčiau to depresija, bet niekada nemaniau, kad hormonai yra tokie galingi. Kai pradedi žiūrėti gyvūnijos pasaulį ir pamatai, kaip pingvinuką suvalgo jūrų liūtas, nes taip natūraliai yra gamtoje, pradeda bėgti ašaros, supranti, kad jautrumas padidėjęs, nes taip niekada nebūdavo. Sureaguoji kaip mama. Pradedi svarstyti, kaip negerai, kad pingvinas įkrito į vandenį ne vietoje ir ne laiku, kad bet kam taip gali nutikti, kad ir mes netoli turime prūdą, kurį reikėtų ateityje aptverti. Automatiškai gamtos pasaulį tapatini su savo situacija. O jei kalbėsime apie fizinę mano sveikatą, aš pakankamai greitai atsistojau ant kojų. Nors visi klausia, kaip aš vėlyvoje motinystėje jaučiuosi, džiaugiuosi, kad man pavyko pagimdyti natūraliai be jokių vaistų, injekcijų ar pjūvių.
– Vienas didžiausių iššūkių jauniems tėvaims būna vaiko miegas. Kaip miega jūsų mažylė?
– Žinokite, man keista, kai kiti sako, kad 7-8 kartus naktimis keliasi. Mūsų vaikučio labai natūralus grafikas ir pirmiausia mes pabundame apie pusę dviejų, tada – apie penktą ir tada ryte – apie septintą. Mes nusprendėme ne patys sudėlioti vaikui ritmą, o pažiūrėti, koks bus jos pačios ritmas. Truputį baiminomės, nes gi sakoma, kad kaip nešioji, taip ir bus. O mes – naktinėtojai. Bet ji gerai viską susidėliojo. Tiesa, vienas skirtumas yra – jei aš pati eidavau anksčiau po vidurnakčio miegoti, dabar 22 val. dedu bluostą. Žinau, kad man būtinai reikia pamiegoti. Ir tai jau ne dėl grožio, bet kad iš ryto jausčiausi žmogumi.
– Ar randate laiko nueiti į dušą, paskaityti knygą?
– Kol kas visos mano knygos yra apie kūdikius, jų priežiūrą, intelektualius žaidimus vaikams iki vienerių metų. Laiko kam nors kitam ne tai, kad nėra, bet nereikia. Darbai atkritę, dėl jų gali sau nesukti galvos. Namuose darbus pasidalijame su vyru. Vieną kartą – aš, kitą – jis tvarkosi. Spėjame net ramiai pavakarieniauti, nepamiršdami vienas kito. Dar prieš gimdymą aš labai gerai pamenu, kai vyras manęs paklausė: o tu manęs nepamirši? Man taip juokingai nuskambėjo. Bet panašu, kad laikausi duoto žodžio, nes mes būtinai turime laiko rasti sau.
– Minėjote, kad skaitote knygas, o ar klausote kitų patarimų apie vaiko auginimą?
– O taip... Draugės negaili patarimų. Tu gali jų net neklausti, bet jos patars, pasiūlys pagalbą. Išklausau, atsirenku, kas man tinka, bet kiekviena mama intuityviai jaučia, kas geriausia jos vaikui. Anksčiau galvojau, ką man reikės su tuo vaiku daryti, grįžus iš ligoninės. Ten viską parodo, o kas toliau? Net užsirašiau į nuotolinį seminarą, kaip elgtis su kūdikiu, grįžus namo. Bet po to pagalvojau, juk man 40 metų, ar tikrai nežinosiu, ką su vaiku reikės daryti. Gyventi kartu ir augti. Bet tas noras neklysti, suteikti jam visa, kas geriausio, neleido nurimti. Kai grįžome namo, supratau, kad čia jaučiamės saugiai, įtampa nuslūgo. Kartais net sau pasakai, kad aš irgi dar mokausi. Kitas dalykas – šiais laikais gali pykti ant interneto, bet gali džiaugtis, kad jį turi, nes medžiagos yra į valias, o jei supranti kelias kalbas – pasakų pasaka: visos galimybės tobulėti.
– Šiandien vis dažniau pasigirsta gana liūdnų gimdymo istorijų. Kokia jūsų patirtis iš gimdymo?
– Šito ir aš labai bijojau. Važiavau ir galvojau, neduok Dieve, kas nors ką nors pasakys, aš juk esu absoliuti ugnis, o dabar – ypač lengvai pažeidžiama. Net vyras sakė: „Jei kas nors ką nors pasakys, tu tik susivaldyk, nes matai, kaip rašo, paskui neprižiūrės ar gausi atgalios“. Bet nieko panašaus nebuvo. Mes anksti ryte atvažiavome, viską susitvarkėme, mane apžiūrėjo, įvertino, nusistebėjo, kad esame tokio amžiaus ir su pirmu vaiku. Visiems buvo šiokio tokio strioko, be to, buvo 37 savaitės su keliomis dienomis. Gal man pasisekė. Mano akušerė irgi buvo vardu Laima, labai maloni moteris, jau 30 metų dirbanti, aš net sąrėmius pamiršdavau. Mes ir tūpinėjome, ir vaikščiojome, ir pagimdėme kartu. Mano viena draugė yra medikė ir ji sakė, kad svarbiausia klausyti, ką sakys ir stangintis tik tada, kada reikia. Aš tą gerai įsiminiau. Pamenu, girdžiu tokį balsą: „Laima, dabar tu paskutinį kartą susikaupi ir stūmi“. Ir aš galvoju, kaip tai paskutinį kartą? Na jei jau paskutinį, tai reikia pasistengti. Susikaupiau ir tik šliukšt. Akimirksniu pajutau tokį palengvėjimą. Ėmiau skaičiuoti, tarsi laukiant Naujų metų, ir išgirdau verksmą. Net šiurpas bėga prisiminus. Moters organizmas yra tikras stebuklas. Vieną akimirką skausmas, o kitą – palaima.
– O vyras dalyvavo gimdyme?
– Taip, bet sakė, kad jei jam pasidarys bloga, išeis, nes jei jis nukris, bus daugiau bėdos. Bet niekur neišėjo, viską ištvėrė ir virkštelę nukirpo. Gydytoja atsisuko, sako: „Jei nekirpsi, gailėsiesi visą gyvenimą“. Vyras sakė: „Nežinau, ar būčiau gailėjęsis, nes jausmas keistas, ne šniūrelį kirpti“. Viską mums pavyko išgyventi kartu. Tik nežinau, ar vyras labiau padeda, ar erzina, ypač kai sako: „Laima tu tik nepamiršk, kvėpuok kaip tau sako“. Tai aš jau ir pati tą žinau.
– Ar buvo kažkas, kas kitaip nutiko nei įsivaizdavote, kad bus?
– Nesitikėjau kakučio efekto. Žinojau, kad toks yra, bet netikėjau, kad man taip nutiks. Vadinu tai š... teorija. Tai fenomenalu. Šitaip džiaugtis tai pamačius yra nesąmonė, bet tai yra ženklas, kad su tavo vaiku viskas gerai. Anksčiau juokdavomės, kai girdėdavome mamas kalbančias apie tai, kiek, ko ir kokios spalvos, bet dabar suprantu, kad tai yra labai svarbu, nes tai yra vienas geriausių rodiklių, kad viskas einasi taip, kaip turi būti. Tai šito aš nesitikėjau, kad jau kas kas, bet Laima dėl š... tikrai nesidžiaugs. O pasirodo, kad džiaugiasi. Apskritai dėl visko labai išgyveni. Kai gydytoja vaikui ima kraują, nežinau, kas labiau verkia: aš ir kūdikis. Tai tų netikėtumų buvo ir yra. Nes labai skauda už vaiką. Kiekvienas jo suverkimas eina iki pat giliausių širdies klodų. Nežinau, ar yra kas nors stipriau už motinystės jausmą.
