„Kai gėrei, namuose vėmei, aš tavimi rūpinausi, o kai blaivus – visai tavęs nebematau“, – triskart per savaitę į Anoniminių alkoholikų (AA) draugijos susirinkimus vaikštančiam vyrui priekaištauja žmona.
„Net ir pas anoniminius žudikus būčiau ėjęs, kokiame dugne buvau. Anoniminiai alkoholikai pasakė: Jeigu nori negerti – padėsim, bet jei nori ir toliau gerti – mes negalėsime tau padėti“, – atvirame AA susitikime dalijasi vienas iš draugijos.
Ar dar kyla abejonių, kad priklausomybė – ne tik vieno vartojančio asmens problema? Priklausomybių konsultantė Aistė Kudzytė atsiųstame pranešime žiniasklaidai tikina, kad, kaip bet kuri kita rimta bėda, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, vaistų, lošimo visų pirma paliečia patį žmogų, jo gerovę, fizinę ir emocinę sveikatą, veiksmingumą, tačiau tai negali nepaliesti esančiojo šalia, ypač šeimos.
Susirgus keičiasi būsenos, nuotaikos, savijauta, elgesys, dažnai – darbingumas. „Priklausomybės liga sergantis žmogus pasidaro aplaidus, piktas, pradeda meluoti, nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Keičiasi visa tvarka jo aplinkoje ir tai negali neveikti aplinkinių“, – vardija A. Kudzytė.
Vidinės žmogaus problemos pasireiškia ir išorėje – pykčiais, barniais, melais, muštynėmis, vagystėmis.
– Priklausomybę lyginate su nematomu drambliu kambaryje. Kodėl?
– Taip priklausomybę aprašė Jorgen F. Nissen savo knygoje „Nematomas dramblys“, aš tik atkartoju. Ši problema tokia sudėtinga ir daugialypė – kaip didžiulis dramblys, kurio neįmanoma nepastebėti. Kita vertus – priklausomybę paprastai bandoma slėpti nuo kaimynų, draugų. Norisi paslėpti tai, ko neįmanoma nematyti, todėl bandoma ignoruoti, nuneigti, nureikšminti, neva, čia nieko tokio.
– Jeigu esu vaikas, į savo namus nebesivedu draugų, nes niekada nežinau, ką juose rasiu?
– Į suaugusiųjų alkoholikų vaikų (SAV) susirinkimus kaip tik renkasi žmonės, kurie augo šalia „nematomo dramblio“. Juos tai paliečia giliai, skausmingai ir ilgam – ne tik, kad tėvas ir motina gėrė, bet ir kokius jausmus tie vaikai priklausomose šeimose išgyveno. Kaip jie bijojo, kokį neužtikrintumą, smurtą patyrė. Galima formaliai pasakyti, kad jie augo disfunkcinėje šeimoje, tačiau šie žodžiai neatskleidžia viso skausmo, kuris už jų slypi.
Priklausomoje šeimoje vaikas neturi jokio saugumo. Jis tik mokosi išgyventi, derintis pagal artimųjų – vartojančiųjų ar kopriklausomų būsenas. Jis bijo.
Kadangi juo manipuliuojama, jis pats išmoksta manipuliuoti, nes privalo išgyventi priklausomoje šeimoje. Reikia saugotis to nematomo dramblio, antraip sutryps.
– Kaip priklausomybė paveikia kitus šeimos narius?
– Būna, kad su geriančiu vyru metų metus gyvenanti žmona išmoksta prie jo atitinkamai derintis: jį gelbėti, juo rūpintis, prašyti, kad negertų, nusivilti, kai jokie susitarimai ir pažadai nevykdomi. Santykiai prastėja. „Negertum – viskas susitvarkytų“, – pasako.
Tačiau nutinka, kad žmogus iš tiesų išblaivėja. Tam, kad nebegertų, kažką turi keisti savo gyvenime. Lanko Anoniminių alkoholikų susirinkimus, skiria nemažai laiko kitiems užsiėmimams.
Žmona gali sakyti: „Klausyk, aš tavimi dešimt metų rūpinausi, kol tu gėrei, o dabar nebegeri, bet lakstai su kažkokiais anoniminiais alkoholikais.“ Jos realybė irgi labai pakinta: nebereikia sekioti priklausomo, maldauti, kad negertų, atiminėti butelio.
Vaduojantis iš priklausomybės šeimos netgi išsiskiria, jeigu kitas artimasis nepadaro būtinų darbų. Nes įkritęs į gelbėtojo, kontroliuojančiojo, rūpintojo vaidmenį nebemoka gyventi savo gyvenimo. Tai pasakytina ir apie priklausomųjų vaikus.
– Ar pasitaiko, kad pagalbos kreipiasi ne tik priklausomas žmogus, bet ir jo šeima?
– Pagalbos šeimoms paslaugos yra kompleksinės. Tai ir atvejo vadyba, ir psichologo konsultacijos, socialinio darbuotojo pagalba, įvairūs kursai. Pagalbos gali sulaukti ne tik priklausomas žmogus.
Kita vertus, kartais tenka susidurti, kad ateina vartojančiojo artimasis ir matyti, kad jis pats turi vartojimo problemų. Tačiau vizito tikslą formuluoja taip: „Atėjau pasikalbėti apie jį ir ką man su juo daryti?“ Sakau, kad jeigu atėjote, gal pasikalbėkime apie jus.
Man visada norisi kalbėtis su žmogumi, kuris atėjo. Ar tai bus vartojantis, ar artimasis – kalbėti su juo apie jį, o ne apie tą trečią ar penktą asmenį.
Priklausomų žmonių artimiesiems norėtųsi perduoti tokią žinutę: „Gal vertėtų atsigręžti į save? Ar tikrai viskas gerai? Gal ir jums kažko reikia?“
Socialinių darbuotojų globoje esančioms šeimoms galima pasiūlyti psichologo konsultacijų, pagalba yra nemokama. Taigi, gal ir tau kažko reikia? Gal ir tu turi sunkumų, kurių nesprendei per tą laiką, kol buvai įsistebeilijęs į žmogų, kuris priklausomas. Juk irgi užgyvenai savo viduje visko.
Mažiau žinoma, bet yra ir kopriklausomų žmonių draugija Al– Anon, visada siūlau apsilankyti ir joje.
– Kokių atramų priklausomų žmonių artimieji čia gali rasti?
– Al– Anon savitarpio paramos grupėse priklausomų žmonių artimieji dalijasi savo patirtimis, viltimis, tuo, ką jie išgyveno, kas jiems nutiko, ką jie darė ir kaip jie gyvena šiandien. Tikslas – visų pirma pasirūpinti savimi.
Ateinu, pasiklausau kitų žmonių patirčių, kuriose galiu rasti daug savęs: ką aš dariau, ką aš išgyvenau ir koks mano gyvenimas. Ir dažnai priklausomų žmonių artimieji pamato, kad patys nė negyveno tuos 10, 20 metų.
Moters, kurios vyras geria, gyvenimas nelabai linksmas. Tačiau atėjusi į Al– Anon grupę ji susitinka irgi turinčių priklausomų asmenų savo šeimose. Klausosi grupės dalyvio, kuris sako: „10 metų gelbėjau geriantį artimąjį, vos negavau galo, pradėjau ryti tabletes. Bet dabar, nesvarbu, ar artimasis blaivus, ar geria – žiūriu savo gyvenimo. Aš neatsakau už kitą asmenį.“
– Nuo ko priklausomas kopriklausomas žmogus, jeigu pats nevartoja?
– Nuo vartojančiojo būsenų ir norų. Susitarėme važiuoti į svečius – ar nepersigalvos? Ir vėl pavogė piniginę – nusipirks butelį. Žiūrėk, jau ir pas draugus, gimines nebevažiuojam, nes gėda. Aš juo rūpinuosi, perdėtai kontroliuoju. Jis – slapstosi. Dažnai pasitaiko smurto ir nelaimingų atsitikimų.
Koopriklausomybė – kaip kava du viename, tarsi du žmonės viename. Kai kopriklausomo žmogaus paklausi, kaip jis jaučiasi, jis nesupranta: „Ko čia apie mane klausinėji. Taigi problema – tas kitas.“
– Kokios realios galimybės padėti sau, pavyzdžiui, jeigu gyvenu mažame miestelyje, kur visi visus pažįsta? Jei užimu atitinkamas pareigas – dar uoliau bandau nuslėpti priklausomybę, kad neišlįstų kaip yla iš maišo.
– Kad ir kokių siaubingų poveikių ir pasekmių mums turėjo koronaviruso pandemija, bent vieną gerą dalyką paliko. Tai nuotoliniai susirinkimai.
Šiandien prie kiekvienos iš išvardytų draugijų galima prisijungti prie grupės nuotoliniu būdu per „Zoom“, „Skype“ ar kitas programas, nekeliant kojos iš namų.
Nuotolinis niekada neatstos gyvo susitikimo. Tačiau svarbu akcentuoti, kad savipagalbos galimybių yra ir jos – labai plačios.
Pažįstu žmonių, kurie būdami Lietuvoje dalyvauja nuotoliniu būdu kitose šalyse rengiamose grupėse. Prisijungia prie susirinkimų Lenkijoje, Amerikoje, užsieniečiai prisijungia prie lietuviškų grupių, net globėjus susiranda. Taigi, net ir atokiame miestelyje ar kaimelyje gyvenančiam žmogui, slaugantiems ligonius ar auginantiems mažus vaikus dalyvauti savipagalbos grupėse galima, tik reikia turėti internetą. Ir noro.
Nežinai, kur ir kaip prisijungti – prašyk savo socialinio darbuotojo, tikrai padės.
– Apie Anoniminių alkoholikų savipagalbos grupes žinome todėl, kad jie pirmieji pradėjo savo veiklą Lietuvoje. Paskui į Al– Anon grupes pradėjo burtis kopriklausomi žmonės, atsirado Suaugę alkoholikų vaikai (SAV), Narkomanai anonimai, Anoniminiai lošėjai, Anoniminiai tabletininkai. O vaikams, paaugliams, kurių tėvai priklausomi, kokia pagalba prieinama?
– Pagalba vaikams ir paaugliams, kurie auga priklausomų žmonių šeimose – labai sudėtinga. Kiek žinau, Alateen grupių vaikams ir paaugliams – vos viena Vilniuje. Psichologinė pagalba priklausomų tėvų vaikams teikiama šeimos centruose.
– Kaip yra minėjusi mokykloje dirbanti psichologė, knyga „Suaugę alkoholikų vaikai“ vis dingsta iš mokyklos bibliotekos ir vėl iš naujo reikia pirkti.
– Labai gerai, nors vis tenka pirkti. Tai atskleidžia, kokia didelė problema yra priklausomybė – nematomas dramblys namuose. Tas knygų dingimas, jų slėpimas kaip tik ir parodo, kad pripažinti gėdą – baisu. Tačiau informacijos, kaip man gyventi su geriančiais tėvais – ieškoma.
– Ar knyga gali būti pirmas žingsnis suprasti priklausomybę, išgyventi šalia priklausomo žmogaus?
– Pirmas žingsnis gali būti ir knyga, ir gatvėje sutiktas žmogus. Daug informacijos galima rasti internete. Visos draugijos turi arba savo internetines svetaines, arba profilius, kur galima rasti kontaktus. O atvykus į susirinkimą pamato ir gyvus, realius žmones su panašiomis patirtimis.
Vienas iš mano rengiamų seminarų „Psichoaktyvios medžiagos: praktinis požiūris į priklausomybę ir sveikimą“ tikslų ir buvo suteikti kuo daugiau žinių apie savipagalbos grupių prieinamumą. Kad Vilniaus rajono socialiniai darbuotojai bei šeimų centrų specialistai atnaujintų žinias, pagilintų jas ir galėtų dar daugiau pagalbos galimybių pasiūlyti priklausomiems žmonėms bei jų artimiesiems.
– Kaip sako socialiniai darbuotojai, AA ar kitos savipagalbos grupės neretai atmetamos, neva „reikės kalbėti, o aš nežinosiu, ką“ arba „kodėl turėčiau kitiems pasakoti asmeniškus dalykus?“
– Tikslas – ne pakalbėti, o pripažinti savo priklausomybę, su ta problema ateiti pas žmones su panašiomis patirtimis ir visų pirma jų pasiklausyti. Yra kalbančių kiekvieną kartą ir yra tylinčių kiekvieną kartą. Tačiau svarbiausia – ką aš iš susirinkimo išsinešu.
Vienas žmogus, kuris pas mane lankosi, eina tik į atvirus Anoniminių alkoholikų susitikimus ir tik klausosi. Kad žinotumėte, kiek jis daug išgirsta!
AA ir kitos draugijos kartais rengia atvirus susirinkimus. Į atvirą susirinkimą gali ateiti pasiklausyti bet kas – priklausomų žmonių artimieji, gali ateiti žmogus, kuris abejoja dėl savo vartojimo, betkuris, kam priklausomybių problema įdomi, aktuali.
Savitarpio pagalbos grupėse apsiribojama konkrečia problema, dėl kurios visi renkasi. Nors yra žmonių ar net „keturi viename“ – priklausomų nuo alkoholio, vaistų, narkotinių medžiagų ir lošimo. Pasitaiko užsukančių į kelias draugijas, tačiau kiekvienoje kalbasi tik apie tą problemą, kuriai tie susirinkimai skiriami.
– Kokia savitarpio pagalbos grupių reikšmė bandant vaduotis nuo priklausomybių?
– Nežinau geresnio įrankio, kaip savitarpio pagalbos grupės ir jose praktikuojama 12 žingsnių programa, nukreipta į patį asmenį, į jo laisvę ir atsakomybę rinktis.
Kai kuriuose miesteliuose vis dar gajus mitas, kad nuo alkoholizmo galima „užsikoduoti“. Tačiau jeigu „kodavimas“, neva, kažką daro su žmogumi, tai sveikimą lankant AA ar kitą grupę žmogus renkasi pats: jis turi savo kojomis nueiti į grupę, klausytis, pats nuspręsti – toliau gerti ar išlikti blaiviam. T.y. apie savo problemos pripažinimą, o ne apie sėdėjimą ant sofos laukiant kad „kodas“ ką nors už mane padarys.
