Pasikinkę svajonę jie išsikėlė į kaimą nė dorai nesugalvoję, iš ko ten gyvens. Praėjo juokingiausius ir labiausiai nepavykusius bandymus ir, kaip sako pati Ieva, pagaliau susiliejo su gamta. Tai – ne šiaip poezija, tai jaučiama girdint jos žodžius ir ragaujant jos kuriamus gardumynus.
Išbandžiusi paukštininkystę, sūrininkystę, bitininkystę ir kita, ji ėmėsi sukti nuostabius Nečia pesto, gaminti obuolių actą ir saldžius bei sūrius pagardus, kurie atspindi jos pačios pasaulėžiūrą. O netrukus ji, jei kortos iškris teisingai, išpildys dar vieną savo svajonę.
– Ieva, kur jūs užaugote?
– Norėjau sakyti, kad esu asfalto vaikas. Bet mintyse sugrįžau į vaikystės epizodus, kuriuos labiausiai prisimenu. Tai kaimas Utenos pašonėje su senu obelų sodu ir gėlių pievomis, kur su kaimynų mergaite rinkdavom gėles ir žaisdavom floristes. Buvom iš „Santa Barbaros“ serialo „prisigaudžiusios“ gudrių specialybių pavadinimų: floristė, juristė. Kita mane auginusi vieta – Anykščių pašonėje, kur basom eidavom iki Šventosios upės ir slapta dviračiais mindavom į žirgyną. Ir sodas. Šalia Nemenčinės, kur mane tėtis mėgdavo imt į žvejybą, bet kiti žvejai tuo nelabai džiaugdavosi, nes ištraukdavau daugiau (juokiasi). Ir kur reikėdavo ravėt, tada prisiekiau sau, kad „nu aš tai jau niekada!“ Tai atsakant į klausimą – užaugau aš Vilniuje, Šeškinėje, bet augino mane kitos vietos.
– Papasakokite apie savo gyvenimą mieste.
– Mano variklis – kūryba. Todėl viskas, ką dariau mieste, buvo apie ją. Kūryboje dažnai viskas išsivynioja ne pagal planą ir strategiją, o kūrybiškai, taip ir pas mane visai neplanuotai atėjo maisto tema. Ilgą laiką dirbau neformaliame jaunimo ugdymų Lietuvos vaikų ir jaunimo centre. Kai pradėjau, ten buvo tik šokiai, dainos ir baseinas. Dirbau Etninio ugdymo skyriuje, kuriame mano užduotis buvo paleisti naujus būrelius, kurti stovyklas jaunimui, tokias, kokiose dar niekas nebuvo, pavyzdžiui, autobusu į Portugaliją, organizuoti renginius. Buvo kūrybingi ir juokingi laikai.
Sukūriau, pamenu, astronomijos-astrologijos būrelį. Po mėnesio mane pasiekė skambutis, kad sudaryta komisija tirti mano veiklai, nes galimai už mokesčių mokėtojų pinigus kuriame sektantišką okultistų būrelį vaikams verbuoti. Tarp visų kitų veiklų startavau vaikų gastronominį būrelį. Mes kalbame apie laikotarpį prieš 10 metų, kai nebuvo dar jokių ten kulinarijos studijų. Būrelio atidarymo proga organizavau „Gurmanišką fiestą“, šeimų kulinarinį mini čempionatą. Ieškodama rėmėjų kreipiausi į meniu.lt, kurio įkūrėjas buvo manasis Nečiauskas. Na, manuoju tapo žymiai vėliau (šypsosi).
Nuo to laiko prasidėjo gastronominė kūryba. Pradėjau dirbti meniu.lt redaktore, ilgainiui ir žurnalo „Restoranų verslas“ vyriausiąja redaktore. Buvo atsipūtę laikai. Iš vieno restorano į kitą, degustuoti, rašyti, konsultuoti. Tai buvo labiau patirtis, ne darbas. Tais laikais pradėjom dalyvauti Lietuvos BBQ čempionatuose, kuriuose ne kartą nuskynėme prizines vietas, pirmąją taip pat. Susipažinau su savo gastronominio pasaulio meilėmis, kurie man autoritetas iki šių dienų.
– Atrodo, kad jūsų gyvenimas virė.
– Taip, mieste jaučiausi laiminga. Laiminga, bet nepilna. Lyg kažkuri mano dalis dar nebūtų „prasikalusi“, užaugusi ir išsiskleidusi. Tempdavau Nečiauską žvejoti, brisdavau upėmis pusdienį su museline meškere, važiuodavome į miškus, kuo giliau, kelionėse lipdavome į kalnus ir ieškodavome laukinių paplūdimių. Rasdavome save gamtoje. Dar turėjome aplinkosaugos-ekologiškos kultūros žurnalą „Ozonas“, ir paraleliai darbui užsiėmėme aplinkosauginiais projektais. Vienas iš jų buvo mano prieš dešimtmetį sugalvotas projektas, kurio metu, pavasarį, važiuodavome į vaikų namus ir su jais sodindavome daržus, gėlynus. O rudenį nuimdavome derlių ir gamindavome visokius reikalus ant laužo.
Matyt, kažkaip ten tos bakterijos, esančios žemėje, kurios veikia, kaip antidepresantas, suveikė, nes supratome, kad gyvenimas per trumpas daryti tai, ką nori, tik savaitgaliais. Mes buvome laimingi mieste, bet mūsų namai buvo miške.
– Ar kur nors giliai širdyje kirbėjo jausmas, kad kažkada namus sukursite miškų apsuptyje, o ne betono džiunglėse?
– Aš vaikystėje, kaip ir didelė dalis mano kartos, turėjau daržo darbus kaime, kuriuos nuolatos lydėjo mintis: blemba, žymiai pigiau nusipirkti pomidorą pardėj nei užsiiminėti šitomis gyvenimą trumpinančiomis beprasmiškomis nesąmonėmis kaip ravėjimas, visoks purenimas ir panašiai. O jau gėlių sodinimas ir tupinėjimas aplink jas, tai išvis babyčių reikalai. Ne, paauglystėj man užteko gamtos Sereikiškių parke. Ko nepasakysi apie Nečiauską. Jis neturėjęs jokio kaimo, gamta ir bet kokia veikla joje buvo jo nepasotinamas alkis. Ir nors visi galvoja, kad aš jį vos ne surišus išsitempiau į pievas ir laukus, iš tiesų jo noras ir pasiryžimas buvo didesnis. Toks be susvyravimų. Jis visada norėjo gyventi kaime, gamtoje. Tą man pasakė per pirmą pasimatymą. Gamtoje arba kitoje planetoje, sakė. Kosmonautas, pagalvojau.
– Kaip radote savo tikruosius namus?
– Jų ieškojome 2 metus. Juokingiausia, kad dabartinių namų skelbimą, pradėjusi paieškas, užtikau patį pirmąjį. Nuotraukose pamačiau obelų sodą vidury miško. O aš esu tokia – kai ieškojau namų Vilniuje, vos nenusipirkau buto, nes jame buvo toookios gražios medinės grindys, girgždančios tokiu girgždesiu, kaip babos kambary. Visi didieji sprendimai mano gyvenime ne iš paskaičiavimo, o iš pajautimo. Ir tas obelų sodas miške buvo tas pajautimas. Bet tada pasitarėm, kad per toli, per didelis, per brangus. Po 2 metų, per kuriuos išmaišėm visą Lietuvą, grįžau prie to paties skelbimo. Kiekvienam sklypui turėjome pasiruošę galingą pasirinkimo kriterijų sąrašą ir vertinimo sistemą. Kai atvažiavome į šį, net neišsitraukiau to sąrašo: mes grįžome namo.
– Ar realybė sutiko su lūkesčiais?
– Iki kol persikraustėme į kaimą, vienkiemį, gamta mums buvo apie poilsį ir įkvėpimą. Todėl pirmą pusmetį ir gyvenome tokiam rėžime: hamako ir palapinės, namo nusipirkę sklypą dar neturėjome. Puoselėjome tokį kaimiško gyvenimo suvokimo burbulą, kuriame buvo Dargužininkų sūrininkai, bičiulių sodybos, kuriose laisvė ir atradimai tekėjo per visus įmanomus kraštus. Toks romantiškas burbulas. Iš savo kaimo laikų žinojau, kad išgyventi kaime yra juodas darbas, turint gyvulių – darbas be išeiginių. Bet tuo momentu, kai atsikėlėme gyventi, visur tvyrojo kažkoks amnezinis rausvas rūkas, kaip iškart po gimdymo būna, kai nebeatsimeni jokio sunkumo, skausmo, o esi visiškoje euforijos būsenoje. Po to pusmečio hamake susizgribome, kad reikia galvoti, iš ko gyvensim tame kaime.
– Ir, tikriausiai, čia pasirodė, kad ne viskas it cukrum pabarstyta?
– Pirmi metai atrodė žiauriai chaotiškai. Tai vienas iš poros dalykų gyvenime, ką būčiau darius kitaip. Priimti sprendimą, palyginus, labai ir labai paprasta. Bet gyventi su tuo sprendimu kasdien – iššūkis. Bent jau mums buvo.
Kai jau išlipom iš hamako ir supratom, kad mes čia gyvenam, ne tik ilsimės, o miesto, verslo mentalitetas dar tikrai niekur nebuvo pasitraukęs ar spėjęs persiorientuoti prie situacijos, puolėm „kažką daryti“. Labai norėjosi kažkam įrodyti, kad galime kurti kaimą kitaip nei įprasta. Bet dar patys nežinojome, kaip. Puolėme kurti ūkį. Pirmas verslo planas buvo žąsys ir antys Kalėdų stalui. Atrodė – superinis planas, didžiuliuose plotuose auginti paukščius beveik nieko nekainuoja. Kalėdoms užsakymų turėjome dar vasarą, jėga, galvojom, parduosim viską ir į šiltus kraštus iki pavasario. Prisiauginome jų, 50 ančių ir 50 žąsų.
Kaip dabar atsimenu – buvo klaiku. Turėjau labai tvirtą nusistatymą, kad visi gyvūnai ūkyje turi augti laisvi. Ir jie augo. Kažkuriuo momentu supratau, kad mes – tik aptarnaujantis jų personalas. Jų kieme, kuris visas buvo nutryptas, nudergtas. Ryte į tą triukšmą, klegėjimą atidarydavau duris ir...uždarydavau. Net neišeidavau iš namų, sakiau Nečiauskui – negaliu. Kai atėjo prieškalėdinis laikas, surprise surprise, negalėjom jų papjauti. Juk jie turėjo vardus. Verslo planas žlugo. Radome jiems visiems namus ir likome su nusiaubtu kiemu.
Tada atėjo eilė sūrininkystei. Tai atrodė aukščiausio lygio romantika ir nuostabi erdvė kurti. Ir iš dalies taip tikrai buvo, kol nepamačiau iš arti, kad jei nori pieno – privalai kasmet kergti gyvūną ir gimus ožkiukui ar aviukui atskyrinėti jį nuo mamos, kad liktų daugiau pieno sūriams. Blemba... Sūrininkystė irgi baigėsi.
Atsimenu, ruošiausi Kaziuko mugei, o iš vakaro mūsų pirmoji ožka pradėjo vestis ožiukus. Namuose buvau viena. Ir matau, kad kažkas vyksta ne taip, per daug laiko negimsta tas ožkiukas. Skambinu veterinarei, nupasakoju situaciją, o ji taip ramiai man sako: „Užsidėk pirštinę, įkišk ranką, pasuk galvutę ir ištrauk.“ Sakau: „Ką ištraukt?“ „Ožiuką“, – sako ji. Ir ištraukiau.
Kai kurių aviukų nepriimdavo jų mamos, tai buvo mums gera treniruotė, nes reikėdavo juos maitinti patiems. Su buteliuku. Kas dvi valandas. Dieną naktį.
Paskui bitininkystė. Turėjome krūvą avilių. Pradėjau gaminti medaus mišinius su įvairiais prieskoniais. Su kakava ir čili. Važiuodavome į Graikiją, rinkdavome laukinius apelsinus ir džiovindavome jų žieveles, su jomis sukdavau medų. Bet norėjome auginti bites neprimaitinant jų cukraus sirupu ir negydant. Vaistai su pesticidais absoliučiai visiems bitininkams yra normali praktika.
Mūsų atveju medaus gaunama labai nedideli kiekiai, tad nusprendėme pasilikti jį sau, auksinį tokį. Sau ir keliems draugams, kurie šiaip alergiški medui, visam, išskyrus mūsų laukinių bičių.
Taip po 3 metų ieškojimo ir biznio darymo mes vis dar buvome pradinėje stadijoj, su kiemu, pilnu „nevalgomų“ gyvūnų, bet be jokių augalų, nes viskas būdavo nugraužta. Rodydavau mamai į gyvūnus ir sakydavau: „Va, mano gėlės – skraido.“
– Tikriausiai turėjo įvykti kažkoks lūžis?
– Stovėjome tame kieme ir supratau, kad tuos 3 metus prasivaikėme kažkokios pragyventi-uždirbti iš kaimo idėjos. Ir per tą laiką numojom į komforto kūrimą: namuose, gyvenime, emociniame lygyje. Mes pabėgome iš miesto, bet tik fiziškai. Nes lėkimas, sukimasis, uždarbio modeliai – viskas liko. Net streso nebuvo mažiau.
– Suabejojote savo sprendimu?
– Abejonių dėl sprendimo gyventi vienkiemyje nebuvo. Tik dėl veiklos, iš kurios jame pragyvename. Bet tos abejonės buvo, nes motyvas pradžioje buvo neteisingas. Pragyventi, užsidirbti, įvaldyti kaimą. O realiai ar mieste, ar vienkiemy, motyvas neturėtų skirtis – tikslas būti laimingiems, užsiimti veikla, kurią darant gali kaifuoti. Visa kita, kaip išsipildymas, ateina iš paskos.
– Ar kuriuo nors metu kaimas jus nustebino ne iš gerosios pusės?
– Šokas buvo, kad kaime gyvenantys žmonės nenori nueiti papildomos mylios, kad gyventų geriau. Atsikrausčius buvo daug darbų, kuriems reikėjo pagalbos, bet rasti, kas dirbtų kaime, yra iššūkis. Net jei ir rasi, negali būti tikras, kad pasirodys sutartą dieną, ar nemes darbo vidury.
Prieš keletą metų pasirodė straipsnis apie mus. O aš mėgstu kalbėti atvirai, panašiai, kaip ir dabar. Ir pasipylė komentarai, kur kaimo gyventojai pylė epitetus – narkomanai, kvailiai, baltarankiai, išlaikytinė ir panašiai. Rašė man: „Palauk baigsis vyro pinigai, pažiūrėsiu, kaip žoleles rinksi“. Gąsdino: „Kaimas yra juodas darbas, parbėgsit atgal į miestą neištvėrę“. Bandė aiškinti, kad absurdas auginti ūkio gyvūnus, suprask, gyvulius, paisant jų gerovės. Toks susidūrimas nubrėžė labai aiškią takoskyrą tarp kaimo, koks jis galėtų būti ir pavieniais atvejais tikrai kuriasi, ir kaimo, koks dar velkasi iš senų laikų suvokimo.
Mes vis dar gyvename ir vis dar laimingai. Ir iki šiol galvoju, kad realybę susikuriame savo pasirinkimu ir vidiniu darbu, o ne fiziniu nugaros lenkimu, nebent tai pasirenkame kaip terapiją. Komentatoriai sakė: „Narkomanai, palaukit kol reiks išgyvent“, bet aš nenoriu išgyventi, aš renkuosi skanų, gerą komfortiską, pilną gyvenimą.
Šokas buvo, kad gyvenimas miške – ne tik tyla ir romantika. Dar tai brakonierių ir medžiotojų šūviai, nelegalūs miško kirtimai vidury nakties. Su tuo buvo labai skausminga susitaikyti. Nečiauskas ir nesusitaiko, išgirdęs šūvius ar benzo pjūklus, visada puola aiškintis, kas kodėl, ar su leidimais. Man visada atima kvapą tie jo aiškinimaisi. Atsimenu, per mūsų vestuves dingo Nečiauskas. Tiesiog. Laukiam, o jo ir dar vieno vyro nėra. Pasirodo, jie nuėjo daryti pasalos nelegaliems miško kirtėjams. Iškvietė gamtos apsaugos tarnybą ir laukė, kol atvažiuos.
– Atrodo, kad jūsų santykis su gyvūnais – ypatingas.
– Iššūkis buvo susikurti santykį su gyvūnais ir suvokti juos ir save, kaip gamtos, kurioje gyvenam, dalį. Tai ir natūralios atrankos priėmimas, ir plėšrūnų priėmimas (buvo juodokas periodas, kai šalimais apsigyveno vilkas, vis išsivedantis po mūsų avį, tada pusiau juokavome, kad auginame ir vilką), ir leidimas gyvūnams turėti visišką laisvę, ir jų, kaip asmenybių, priėmimas. Net avys turi charakterį, net vištos, jei leidi tiems charakteriams pasireikšti.
– Kaimas jums atnešė daug lūžių?
– Manau, kad intensyviausią lūžį išgyvename dabar. Po 10 metų gyvenimo čia ir tam tikro slėpimosi, noriu atidaryti mūsų erdvę ir tikiu, kad čia sulauksiu labai daug įdomių, šviesių žmonių ir istorijų. Vėlgi, ne dėl poreikio įdarbinti šią vietą, o iš pilnumo ja dalintis. Atsimenu, anksčiau kiekvieną pavasarį užsidegdavau: „Nečiauskai! Dabar! Statom! Kupolą! Darom turizmą! Darom!“ Kiekvieną pavasarį susirasdavau rangovus, susigalvodavau, kur statysim, bet toliau būdavo tuštuma. Paskui viena šeima, po to tapusi gerais mūsų draugais, kreipėsi į mus su prašymu mūsų erdvėje suorganizuoti vardynas. Po tų vardynų kažkas „atsirišo“. O šią žiemą be pastangų „išsivyniojo“ visa vizija. Čia sukursim erdvę gamtos, gyvūnų, miško terapijai ir gero maisto patirtims. Atsakinėju į klausimus, o kompiuteryje atidarytas sklypo planas su brėžiniais, kur, tame obelų sode, kurį pamačiau miškuose, kai ieškojau sklypo, stovės stiklinis namukas degustacijoms. Kur parėję iš miškų ir pievų žmonės galės gaminti, valgyti, švęsti, juoktis.
– Panašu, kad visi tie keliai ir aplinkkeliai atvedė, kur ir turėjo atvesti.
– Kai čia apsigyvenome, akivaizdu, neturėjome plano. Turėjome tik tikslą: išsikraustyti ir laimingai gyventi. O bandyti ir nustojom tada, kai supratom, kas daro mus laimingais. Ir kai pasistatėme maisto gaminimo patalpas, man buvo labai labai svarbu viską daryti oficialiai.
Aš laiminga gamindama maistą ir vaišindama žmones, vaikščiodama basa po samanas, rinkdama valgomas piktžoles, augindama valgomus žiedus ir galėdama į visa tai pasikviesti žmones, kurie irgi tame mato laimę ir išsipildymą. Nečiauskas tuo tarpu padeda man tai pildyti. Sako, jis laimingas, kai laiminga aš. Be Nečiausko nebūtų NeČia.
Bet ir nepasakyčiau, kad visai nustojome bandyti, tik tie bandymai įgavo labiau nuoseklią formą. Viskas sukasi aplink maistą, gamtą ir gyvūnus, tik vis skirtingais rakursais pasisuka.
– Papasakokite apie savo santykį su maistu.
– Kažkada vienas bičiulis pasakė: „Jei nereikėtų maisto išgyvenimui, tikrai nevalgyčiau“. O aš, greičiausiai, valgyčiau, net jei maistas nebūtų būtinas, kad išgyvenčiau. Geras maistas yra malonumas ir kūryba. Sakydama „geras“ turiu omeny jo kokybę, ne dietų kultūros „geras“ reikšmę.
Meilę maisto kūrybai manyje atrakino Nečiauskas. Iki tol nieko negaminau. Bet nu... kažkas gerai buvo įtikinęs, kad kelias į vyro širdį, na žinot. Ir per vieną pirmųjų pasimatymų nusprendžiau jam pagaminti „kažką tokio“. Žinojau tik tiek, kad mėgsta jis žuvį ir alyvuoges. Radau Oliverio receptą: plekšnė su juodosiom alyvuogėm. Pagaminau. O dievai, kaip blogai tai buvo, pradedant nuo kvapo, baigiant konsistencija ir skoniu. Taip galingai blogai, kad Nečiauskas atsimena iki šiol. Nuo to laiko negaminu pagal receptus. Iki kol nereikėjo pesto gamybos pridavinėti maisto inspekcijai, neturėjau recepto net pestui, kaskart dėdavau iš akies.
Bet po tos plekšnės įvyko daug dalykų, daug kelionių, daug eksperimentų, daug romantikos, ieškojimų, kūrybos ir kažkuriuo momentu supratau, kad aš gaminu ir gaminu skaniai. Tada prasidėjo BBQ čempionatai, tada įvairūs prekės ženklai pradėjo prašyti kurti receptūras, tada atpažindavau savo receptūras restoranuose, tada patikėjau savimi ir pradėjau kurti viešai.
Niekada nemėgau prėsko, neįdomaus, „kažkokio“ maisto. Man maistas turi būti apie džiaugsmą ir patirtį ir būtinai valgant jaustis gyvastis jame. O tokio maisto gana sunku rasti nusipirkti. Todėl pradėjau gaminti pati, kad į pardę nereiktų.
– Koks jūsų sukurtas produktas jums pačiai atrodo labiausiai vykęs?
– Labai sudėtingas klausimas. Pagal pardavimus – labiausiai vykęs, aišku, yra bazilikų pesto. Bet man pačiai labiausiai vykęs mano kūrinys yra Nešokoladas ir obuolių sidro actas. Interpretuotą klasikinio bazilikų pesto versiją gaminu, oi, net neatsimenu kiek metų. Dar gyvenau mieste ir apie savo žemę net nesvajojau. Bet jau tada visi sakydavo: pirmyn, gamink, pardavinėk! Pirmą kartą viešai jį ant prekystalio padėjau per vieną Kaziuko mugę. Tądien ten apsilankęs italas išragavęs paprašė kelių indelių, kad galėtų parvežti šeimynai į gimtinę lauktuvių. Jis tikrai toks geras (šypsosi).
Bet nedidelė čia kūryba – patobulinti jau klasika visame pasaulyje tapusį padažą. O Nešokolado receptūrą sukūriau iš didelio ilgesio Meksikai. Norėjau kažko labai gryno, labai šokoladiško, ne su kakavos milteliais, o su visa kakavos mase, 100% šokolado. Kad būtų be pridėtinio cukraus ir pieno. Gamindavau užmigdžius vaiką, vakarais, degustuodavau gamindama, paskui grįžusi namo negalėdavau užmigti, koks grynas ir stiprus tas Nešokoladas buvo. O obuolių sidro actas net ne mano – Nečiausko čia kūrinys. Kažkada gamindavome sidrą, nes turime specialių sidrui gaminti tinkamų obelų veisles tame savo šimtamečiame obelų sode vidury miškų. Buvome vieną rudenį prigaminę kelis šimtus litrų, kai sužinojau, kad laukiuosi. O mes gaminam tik tai, ką patys valgom ir geriam. Todėl visas sidras tapo actu. Man jis nerealus! Negana to, kad labai skanus, bet aš tikrai jaučiu visas jo sveikatinančias savybes, apie kurias taip plačiai kalbama.
– Kaip gyvenimas kaime jus pakeitė? Kokia Ieva į jį atvažiavo, o kokia dabar ten gyvena?
– Paradoksas bet po 10 metų vienkiemyje aš jau noriu bendrauti su žmonėmis. Dozuotai, aišku, bet kraustantis iš kaimo norėjau kuo toliau pabėgti nuo bendravimo. Mano fasadas susilygina su vidumi ir nebelieka poreikio kažkaip atrodyti. Priimdama žmones nebegrėbiu pušų spyglių kieme, kartais net nepagaminu vaišių. Vaikštau basomis nuo pavasario, kai noriu, maudausi upėje žiemą. Mano širdyje sužydėjo sodai. Jau sakiau, gėlės man visą gyvenimą atrodė babyčių žaidimai. O čia, tos ievos, žydinčios pavasarį, ir kmynai pievoje, kažką atrakino. Dabar galiu kapstytis žemėje ne dėl to, kad užsiauginti kažką valgomo, bet dėl emocinio pasitenkinimo.
Gamta nebe savaitgalių pabėgimas, dabar ji mano dalis. Bet čia be patoso ir be poezijos sakau, tiesiog net fiziškai jaučiasi. Kaip atlikėjos „Jausmė“ dainos žodžiai: „Mano gyslomis teka sula“.
Ciklus – gamtos, metų laikų ir gyvybės pradėjau priimti labai natūraliai. Gamtoje labai ryškiai matosi pabaigos ir pradžios ir kaip jos ratu sukasi, kur iš vieno išplaukia kita. Į mirtį paprasčiau žiūrėti pradėjau.
Ir pradėjau iki galo daryti tik tai ką noriu, o ne tai, kas apsimoka.
– Kokias jūsų vertybes jums leidžia realizuoti kaimas?
– Savo erdvės saugojimą. Visomis prasmėmis. Ir vidinės, ir namų. Turime hektarą aptverto kiemo, kuris yra 3 kilometrus nutolęs nuo asfaltuoto kelio.
Maistą. Sezoniniai, hyper vietiniai ir iki galo švarūs maisto produktai bei gaminiai. Man labai svarbu galėti raškyti maistą natūralioje jo augimvietėje, tuo metu, kai jis pats pačiausias. Mes valgome uogas pilnomis saujom, kai jos sirpsta, grybus šviežius, baravykus tiesiog žalius, pomidorus, kol jie dar šilti nuo saulės, obuolius, kai juos nusipurtom nuo šakos. Man tai yra visiškas michelinas ir tikroji prabanga.
Tylą ir erdvę vidiniams monologams. Iš pradžių daug ką gąsdina ta tyla ir ramuma. Atrodo, viskas sustoja. Ir ką tada? Likti su savim, be triukšmo, ne visada patogu. Bet miškas absoliučiai dėkinga vieta šnekėtis su savimi ir dirbti vidinius darbus.
Gamtiškumą, vitališkumą, gyvastingumą, versmės po kojomis pojūtį. Man patinka maudytis nuogai, pasileisti plaukus, eiti basai, gulėti ant žolės, garsiai juoktis ir rėkauti (šypsosi). Patinka turėti galimybę apsikabinti arklius, metus viską išeiti su šunimis miškais čia ir dabar. Nuolat pro langą matyti medžius, paukščius, žalumą.
Laisvų vaikų auginimą. Kai atėjo laikas, kada jau reikėtų į darželį pirmagimį leisti, ir aplink neradome jokio normalaus darželio, buvau pasiryžus grįžti į miestą. Bet žiūriu aš į juos, į erdvę jiems augti praktiškai „National Geography“ turinio aplinkoje ir suprantu, kad joks darželis neatpirktų to, ką augimas gamtoje duoda augančiam vaikui.
Gyvūnus ir laisvę. Kol pasakojau apie vaikus, pagalvojau, kad gyvūnai mano gyvenime užima labai ir labai svarbią vietą. Didžioji dalis mūsiškių atkeliavę iš prastų sąlygų, prieglaudų. Ir stebėti, kaip keičiasi jų psichika, būdas, sveikata, augant laisvėje yra fenomenalu. Man tai labai brangu ir svarbu. Mano mama klausia: „Nu kam tau tie arkliai, vis viena nejojat su jais“, o jie yra dalis mūsų namų.
– Ar dažnai vykstate į miestą?
– Kartą, du per savaitę. Nuvežame savo gaminius į miestą mano tėvams, kurie juos pakuoja, vežioja, siunčia. Vežame vaikus į baseiną, muziką, pati einu pas vokalo ar kanklių mokytoją. Kartais mano paskaitos būna mieste. Antra diena per savaitę būna skirta koncertams, teatrui, draugams, muziejams, patirtims.
– Labai daug papasakojote apie savo gyvenimą, kuris tikrai atrodo visko pilnas. Bet gal yra daugiau veiklų, kuriose save realizuojate?
– Šiuo metu studijuoju apželdinimą. Bet apželdintoja nebūsiu (šypsosi). Per daug man patinka žaisti su augalais, kad tai taptu rutininiu darbu. Taip susiklostė, kad tenka realizuotis ir mokant vaikus namuose. Ko gero, tai yra vienintelis gyvenimo vienkiemyje, toli nuo visų, trūkumas. Į filharmoniją ar į būrelį nėr parkių važinėti, bet į gerą darželį, priešmokyklinę kasdien vežioti dar nepasiryžom.Kaip jau supratote, svarbi man savirealizacijos dalis – gyvūnai. O dar planuoju studijuoti miško terapiją.
– Tiek visko išbandėte ir įgyvendinote – ar dar apie ką nors svajojate?
– Apie tai, kad turėčiau daug laiko viskam spėti ką noriu išmokti, sukurti ir padaryti.
Svajoju išmokti groti kanklėmis ir violončele, svajoju atidaryti balsą ir laisvai dainuoit sau miškuose, laukuose pilnais plaučiais, nebijant nepataikyti. Svajoju leisti žiemas šiltose vietose su skaniu maistu. Svajoju sukurti savo svajonių valgomą gėlyną, kuris būtų visas gražus, pilnas bičių ir viską jame būtų galima valgyti. Svajoju mokytis miško terapijos ir vesti žmones į mišką. Bet intensyviausia šiandien svajoju apie Pestoraną. Stiklinį namuką obelų sode, tam pačiam, kurį pamačiusi, ieškodama parduodamų sklypų skelbimo, pajaučiau, kad čia TA vieta. Apie Pestoraną, kur gaminsiu žmonėms ir valgysim visi kartu, kur lėkštės bus pilnos žiedų ir gausos.
– Kaip jums atrodo – ar kaimas gali būti pilnas kultūros, veiklų, intelektinių užsiėmimų?
Ne apie gyvenamąją vietą viskas. Nebūtinai persikrausčius į kaimą žmonės tampa ramūs, atsipalaidavę, atranda harmoniją, vidinę tylą ir ramybę. Lygiai taip pat nebūtinai miestas yra apie stresą, įtampą ir žiurkių lenktynes. Tas pats su kultūra ir veiklas – kūrybines ir intelektualines. Žinoma, mieste, centruose joms galimybės šimtąkart didesnės. Bet, visų pirma, 100 kilometrų – ne atstumas dėl gero renginio, koncerto, teatro, susitikimo, terapijos, būrelio, nes tai yra kuras gyvenimui. Man. O antra – jei nori kultūros – daryk, atsidaryk ir ji ateina visomis įmanomomis formomis.
Prieš metus supratau, kad noriu išmokti dainuoti sutartines, ne tai kad noriu, o negaliu be jų gyventi. Susiradau merginą, netoliese gyvenančią, kuri mokėjo jas dainuoti, suradau 50 kilometrų spinduliu dar kelias moteris ir pradėjom. Dabar praėjo metai, mes vis dar renkamės dainuoti. Viena iš sutartinių rato moterų organizuoja arbatos klubus, kuriuose dalyvės susirinkusios skaito poeziją.
Bet kuriame kaime surasit mokytoją, kuris moka groti kokiu nors instrumentu, tik kad noro groti būtų. Aukštadvaryje savo autorinį vakarą organizavo Jonutis, o rudenį vyko dainuojamosios poezijos festivalis „Kaime žydi Abrikosai“, kur mano penkiametis nuvarė pas renginio vedėją ir pasakė, kad nori padainuoti. Įdavė jam mikrafą į rankas ir leido. Netolimais turim kaimynus kinošnikus Gluskinus, kurie organizuoja kino po atviru dangum vakarus vasaromis. Knygas skaityti vieną po kitos nieks netrukdo ir kaime.
Neneigsiu, kartais renkamės kurį renginį reiks praleisti, nes neišeina važiuoti į miestą kas antrą ar kiekvieną dieną. Ir ne visus būrelius lankau, kokius svajočiau lankyti. Bet ne viską ir mieste apžiodavom.
