„Ateiviai“, – atsakau ir šypsodamasi klausausi, kaip mano vaikelis su gana ryškiu amerikietišku akcentu, bet vis tik lietuviškai aiškina mylimai babai kažką apie ateivius iš filmuko. Su manimi dukra kalba pusiau angliškai, pusiau lietuviškai. Angliškai jai kalbėti daug lengviau, ji to neslepia ir kartais mudvi susipykstame, kai mažoji užsispiria kalbėti vien angliškai, vien angliškai dainuoti, žiūrėti tik angliškai įgarsintus filmus. Jeigu kalba yra būties namai, tai anglų kalba yra mano dukters tėvynė.
Tačiau aš nepasiduodu. Domiuosi daugiakalbyste ir mėginu pritaikyti visus man žinomus kalbos mokymosi metodus. Todėl abi mano dukros nuo kūdikystės girdi po du ar daugiau žodžių tam pačiam objektui įvardyti. Tyrimais įrodyta, kad dviejų kalbų mokymasis nelėtina vaiko raidos, nors ilgą laiką XX amžiuje ir buvo manoma, kad dvikalbiai vaikai pradeda kalbėti vėliau. Tai netiesa – dvikalbėje aplinkoje augantys kūdikiai vystosi lygiai taip pat kaip ir vienakalbiai, o ilgainiui jų kognityviniai gebėjimai pranoksta vienakalbių vaikų gebėjimus.
Pavyzdžiui, kito įdomaus tyrimo rezultatai parodė, kad dvikalbiai pilotai pasižymi greitesne reakcija stresinėse situacijose, nes jų smegenys yra įpratusios nuolat apdoroti prieštaringą informaciją. Tą informacijos prieštaringumą jau dabar liudiju savo vyresnės dukters gyvenime, kai mažoji suka galvelę, kodėl angliškai yra „take a shower“, bet lietuviškai niekas nesako „paimti dušą“.
Dviejų ar daugiau kalbų mokėjimas ne tik dovanoja aukštesnį IQ, bet ir praturtina žmogaus pasaulėjautą. Globalinis anglų kalbos populiarėjimas, kaip ir Babilono mitas, tarsi perša mintį, kad tobulame pasaulyje visi kalbėtume viena kalba ir vieni kitus geriau suprastume. Tačiau nėra ir negali būti vienos universalios kalbos, pakankamos visiems įmanomiems kultūriniams ir jausminiams niuansams įvardinti. Kiekvienas kraštovaizdis, klimatas ir kultūrinis mentalitetas lemia skirtingų žodžių ir sąvokų atsiradimą. Tai liudija ir šimtai iš vienos į kitą kalbą tiesiogiai neįmanomų išversti žodžių, kurių bent keletą, esu tikra, gali paminėti kiekvienas suaugęs dvikalbis asmuo.
Kalbos mokėjimas atrakina duris į kultūrą, tačiau būtent gebėjimas egzistuoti tarp dviejų (ar daugiau) kalbų ir suteikia iš esmės gilesnį, platesnį abiejų kultūrų suvokimą. Kalbėti keliomis kalbomis – tai tarsi gyventi keliuose skirtinguose pasauliuose vienu metu. Ir priešingai – vienakalbis žmogus turi tik vieną žiūros perspektyvą, todėl jo suvokimas ir pažiūros, be abejonės, yra ribotos.
Svarbiausias iš kalbų mokėjimo gaunamas paveldas yra išimtinai asmeninis – tai mūsų santykiai su šeima, giminėmis, užmegztos draugystės, darbo santykiai ir iš jų augančios karjeros galimybės. Augindama dukras vis aiškiau suvokiu, kad lietuvių kalbos mokėjimas yra būtinybė norint pasiimti nuostabią dovaną – mūsų giminės paveldą.
Kalbu ne apie abstrakčiąją kultūrą su Kūčių vaišėmis ir lietuviškomis patarlėmis, nors tai irgi svarbu. Kalbu apie vaikų santykį su konkrečiais žmonėmis – jų seneliais ir proseneliais, apie tik mūsų šeimos juokelius, dieduko senoviškus keiksmus, prosenelės dainas, lėkštėje garuojančius abriedukus, ežiukus ar šaltanosius, giminės legendas – apie bajorą, kortomis pralošusį dvarus, ir gal net žmoną, senelių vaikystės atsiminimus apie žaliūkus ir stribus, meilius žodelius, kuriais proseneliai šaukia mažiausius, mylimiausius. To nesuteiks jokios knygos, filmai ar vėlesnės studijos. Atrakinti ir pasiekti tos meilės bei istorijos skausmo neįmanoma nemokant kalbos. Giminės paveldas yra neįkainojamas ir atsisakyti šios dovanos dėl noro asimiliuotis svetur yra tiesiog kvaila.
Visų pirma, dar vienos kalbos mokėjimas netrukdo pritapti. Taip, dabar kalbu jau konkrečiai apie emigracijoje gyvenančių lietuvių vaikus. Kaip jau minėjau anksčiau, dvikalbystė tik praturtina asmenybę ir pagerina akademinius sugebėjimus. Deja, nepaisant plačiai prieinamos ir skirtingų sričių mokslininkų patvirtintos informacijos apie visapusišką daugiakalbystės naudą, sutinku vis daugiau svetur gimusių vaikų, kurie jau visiškai nesusikalba su gimtoje šalyje likusiais seneliais. Kodėl? Juk atimate vaikų ir senelių tarpusavio ryšį, o ilgainiui – ir meilę… Kol vaikai maži, jie dar pasėdės ant nesuprantama kalba klegančios babytės kelių, bet būdami paaugliai jau negalės paskambinti ir paklausti jos patarimo ar tiesiog pasipasakoti. Močiutės, kaip ir Saulius Skvernelis, angliškai nebeišmoks. Todėl reikia kalbų mokyti savo vaikus.
Pavyzdžiui, senesnės kartos JAV emigrantai iš įvairių šalių teisinasi gimtosios kalbos neperdavę savo vaikams, nes patys norėję ją pamiršti. Dažnai tai nuo karo, bado, genocido, persekiojimo bėgę žmonės. Jiems gimtoji kalba asocijuojasi su siaubu ir giliomis psichologinėmis traumomis. Tačiau koks yra nūdienos statistinio ekonominio ar nuotykių ieškotojo emigranto pasiteisinimas?
Dažnai iš pažįstamų emigrantų tėvų girdžiu: „mes bandėme kalbėti su vaiku lietuviškai, o jis vis tiek angliškai atsako...“ Bet juk vaikas iš pradžių ir tualetu naudotis nemoka, ir snarglius tepa ant sienų, ir šuns maisto paragauja. Viską lemia tėvų požiūris ir auklėjimas. Svarbiausia, turbūt, į paveldėtą kalbą žvelgti kaip į kultūrinę vertybę, o ne gėdingą rudimentą, nulėmusi tėvelių „East European“ akcentą.
Čia noriu stabtelėti ir priminti – nesu nacionalistė. Netikiu, kad lietuvių kalba yra kuo nors geresnė ar vertingesnė už kitas. Pati laisvai kalbu trimis kalbomis ir tuo didžiuojuosi. Tiesiog gimiau Lietuvoje, paveldėjau šios šalies kultūrą, šioje šalyje gyvena mano dukterų seneliai ir proseneliai, todėl mano pareiga yra būtent šį paveldą perteikti savo vaikams. Tik ne kaip prievolę – kaip dovaną.
Paminėsiu keletą svarbesnių lingvistikos mokslų daktarės Barbara Zurer Pearson knygoje „Raising a Bilingual Child“ minimų vaikų kalbos mokymo metodų:
Požiūris, požiūris ir požiūris. Tėvai turi būti pozityviai nusiteikę kalbos atžvilgiu, kalbos mokymasis turi būti natūralus, linksmas, žaismingas, tačiau tuo pat metu tėvai turi būti tvirtai įsitikinę, kad jiems pavyks.
Emigrantų šeimų atveju kalbos skirstomos į mažumos (paveldėta kalba) ir daugumos (dominuojanti kalba, kuria kalbama gyvenamojoje šalyje). Norint, kad vaikas abi kalbas išmoktų vienodai gerai, tų kalbų patyrimo santykis kasdienybėje turi būti 70 proc. mažumos kalba ir 30 proc. daugumos kalba. Kitaip tariant, tiesiog tarpusavyje kalbėtis namuose su vaiku neužtenka. Turi būti sistemingas darbas (bet linksmas!).
Televizorius ir kompiuteris vaiko kalbos neišmoko arba išmoko labai mažai. Visai kas kita, jei filmuką drauge su vaiku žiūri ir tėvai.
Daug lemia, jei į tos kalbos šalį keliaujama, lanko giminės, ta kalba kalbantys draugai. Kitaip tariant, emocinis kapitalas ir teigiamos, įdomios patirtys.
Gausėjant informacijos apie daugiakalbystės naudą, vis daugiau amerikiečių nori leisti savo vaikus į dvikalbes mokyklas. Pavyzdžiui, 1971 m. JAV buvo vos trys edukacinės daugiakalbystės patyrimo programos, o štai 2011 m. čia buvo jau net 448 dvikalbės mokyklos, dar vadinamos „language immersion schools“, kuriose daugiausiai mokoma ispanų, prancūzų ir kinų kalbų. Tokios mokyklos ne tik išmoko vaikus kitos kalbos, bet ir skatina kultūrinę toleranciją, plečia akiratį.
Gyvendama JAV sutinku iš įvairiausių pasaulio kampelių kilusių žmonių. Dauguma jų jau kalba tik angliškai ir nebežino savo tėvų tradicijų, tačiau visi iki vieno kartoja tą patį: „kaip gaila, kad jie manęs neišmokė kalbos…“
O jums ar teko kada nors sutikti žmogų, besigailintį išmokus dar vieną kalbą?
