Dartmuto profesorius Davidas Blanchfloweris tyrė žmones iš viso pasaulio ir išsiaiškino, kad visiems žmonėms, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietovės ir ekonominės padėties, būdinga U formos laimės kreivė, kurios žemiausias taškas būna prieš 50-ąjį gimtadienį. Išsivysčiusiose šalyse šis amžius yra 47,2 m., besivystančiose – 48,2 m., rašoma tinklalapyje fatherly.com.
„Tai nepriklauso nuo lyties, rasės, pajamų ir pan. – visiems panašiame amžiuje pasireiškia panašus modelis, – sako D. Blanchfloweris. – Laimės kreivė smunka žemyn ir tiems, kurie turi vaikų, ir tiems, kurie jų neturi, nors, be abejo, auginti mokyklinio amžiaus vaikus nėra lengva.“
D. Blanchflowerio duomenys apima 132 šalis visuose pasaulio regionuose. Pasak jo, vaikų turintys žmonės nėra nei labiau, nei mažiau linkę į nelaimingumo jausmą, nors ekonominė padėtis šį jausmą gali sustiprinti, jis gali būti juntamas ilgiau. Dalis D. Blanchflowerio tyrimų parodo, kad vaikų turintys žmonės jaučiasi mažiau nelaimingi, jei kontroliuoja ekonominį stresą – kitaip tariant, ne vaikai padaro tėvus nelaimingus, bet finansiniai sunkumai, kurie gali kilti auginant vaikus.
Logiška, kad stabili finansinė padėtis padeda ramiau vertinti kitus gyvenimo aspektus.
Pasirodo, gyvenimo pusiaukelėje žemiausiai smukusi laimės kreivė yra toks universalus dalykas, kad būtingas ne tik žmonėms.
„Tai būdinga ir šimpanzėms bei orangutanams, tad, greičiausiai, priežastys yra biologinės“, – sako jis.
Jei jūsų nepaguodė žinojimas, kad visi žmonės ir ne tik žmonės nelaimingiausi jaučiasi prieš pat penkiasdešimtąjį gimtadienį, vilčių suteikti turėtų žinia, kad po žemiausio (liūdniausio) taško kreivė po truputį kyla aukštyn: perkopę šešiasdešimties metų slenkstį, mes jaučiamės tokie pat laimingi, kaip būdami 25-30 m., o sulaukę 70-ies, tikėtina, jausimės laimingesni nei kada anksčiau gyvenime.
Kodėl taip nutinka? D. Blanchflowerio duomenys teparodo, kad egzistuoja laimės nuosmukis. O tai, kodėl po 50-ies laimės jausmas po truputį vėl ima didėti, D. Blanchfloweris aiškina juokaudamas, kad, ko gero, tai ir vadinama gyvenimo išmintimi.
„Manau, tiesiog tampame didesniais realistais, imame realistiškiau vertinti savo galimybes, –sako D. Blanchfloweris. – Imame ieškoti alternatyvų. Mano atveju, pamačiau, kad vieni buvę klasės draugai mirė, kiti padarė negerų dalykų. O aš pastebėjau, kad gyvenimas ima lengvėti, nebekartoju tų pačių klaidų. Tad, manau, jog tai susiję su realybės priėmimu ir realistišku požiūriu.“
D. Blanchflowerio teigimum, gyvenimo išmintis įgyjama neišvengiamai darant klaidas ir prarandant iliuzijas, ir, laimei, yra būdų, kaip sumažinti patiriamą skausmą.
„Yra būdų, kaip palengvinti savijautą; tai bendruomenė, palaikymas, šeima, socialinės grupės“, – sako jis.
Kitaip tariant: neliūdėkite vieni. Vakarieniaukite su kaimynais. Socialiniai mechanizmai palengvina skausmą.
„Visų pirma reikėtų suvokti, kad tai būdinga visiems, ne tik jums. Panašiai jaučiasi labai daug žmonių“, – sako jis.
Taip pat vertėtų pabrėžti, kad šią savijautą gali sustiprinti finansiniai sunkumai, tad finansinei padėčiai gerėjant, nelaimingumo jausmas silpnėja.
„Surinkti duomenys parodo, kad žmones labai stipriai slegia finansinė padėtis, – aiškina jis. – Tad tai, ko gero, galiausiai praeis.“
Vaikus auginantiems žmonėms įtampa dėl finansų, susijusi su vaikais, ima mažėti vaikams augant. O susilaukę anūkų patiriame naujų džiaugsmų.
„Kol auginau vaikus, buvo sunku, – sako D. Blanchfloweris. – Dabar turiu anūkų, galiu su jais žaisti, o kai jiems energijos perteklius nuo cukraus, ramia sąžine atiduodu juos jų tėvams.“
