Profesorė aptarė lietuvių vaikams duodamų vardų madas ir pasidalijo primirštų senelių vardų sąrašu, kuriuos vėl galėtume išpopuliarinti

Kodėl Jono vardas, atrodo, kaip buvo populiarus, taip, ko gero, pergyvens dar ne vieną kartą? O kodėl Viktorijos vardas, taip sužibėjęs vienu metu, dabar toli gražu neprasimuša į populiariųjų sąrašus? Gal taip netrukus nutiks ir Mato bei Sofijos vardams? Kas apskritai nulemia vardų madas ir kaip savo vaikus vis tik linkę vadinti lietuviai? Atsakymus į visus šiuos klausimus turi ne vienus metus lietuvių vardus tyrinėjanti Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorė Daiva Sinkevičiūtė.

„Lietuvos vardynas yra labai įdomus. Jame yra susipynusi lietuvybė, krikščionybė ir kosmopolitiškumas. Vardyne gausu gamtinių vardų, kas rodo, kad esame nepraradę ryšio su savo gamta, supančia aplinka – iš dalies išlikome gamtos vaikai. Pagoniškais laikais dalis dvikamienių lietuvių vardų buvo kurti nepaisant jų kamienų reikšmės, kreipiant dėmesį į jų skambesį, o šis procesas pastebimas vardyne ir dabar.

Lietuviai vadina vaikus ir tradiciniais krikščioniškais vardais, ir kitose kalbose susidariusiomis jų formomis, pavyzdžiui, šalia Dovydo išplito ir jo variantas, perimtas iš anglų kalbos, Deividas, o vardą Motiejus laikui bėgant pakeitė Matas, dabar jau vėl didėja Motiejaus populiarumas, duodamos kitose kalbose paplitusios formos Matėjus, Matijus. XXI a. yra ir nemažai dvivardžių vaikų, kurių dvinaris vardas yra kompromisas mišrioje šeimoje – vienas asmenvardis yra lietuviams įprastas forma, o kitas – būdinga svetimoms kalboms“, – pasakojo D. Sinkevičiūtė.