„Šešerius metus buvau motinystės atostogose. ŠE-ŠE-RIUS!!!! O iš viso beveik DE-VY-NE-RI metai motinystės atostogų su vienerių metų pertrauka. Siaubas! Apgailėtina! Turėčiau būti nučiuožusiu stogu, atbukusi, praradusi visus darbinius įgūdžius, nukvakusi supermamytė. Vien tik kakučiai/snargliukai/puodai/dulkės/trupiniai ir vata vietoj smegenų.
Labai realu, kad galėtų taip nutikti, bet gali būti ir atvirkščiai. Kas kurį variantą renkasi.
Vaikus galima auginti dvejopai: kiurksoti feisbuke ir forumuose ir depresuoti tarp keturių sienų, kaip yra sunku, kaip nieko nespėjama, maitinti juos dešrelėmis ir filmukais, puldinėti mamas, kurios išsako kitokią nuomonę, laukti vyro kaip išganymo, jam skųstis, įduoti vaikus ir ištrūkti iš namų kaip iš kalėjimo. Ir taip augina, ką čia slėpti, mažiausiai 80 procentų mamų, jei ne daugiau.
Arba galima auginti kitaip. Auginant, domėtis nuo sveikos gyvensenos iki lavinimo, psichologijos mokslų – apie viską, kas susiję su vaikais. Ne tik domėtis, bet ir praktiškai taikyti. Auginti, atsižvelgiant į vaiko natūralius (nes taip sveikiausia jam) poreikius (keltis naktį daugybę kartų kūdikiui – yra visiškai normalu, o kaskart priglausti ir nuraminti – būtinybė). Todėl mano vienas mėgstamiausių posakių, motinystė su kitu darbu nesuderinama bent pirmuosius 1–2 metus, nes aš iki šiol nežinau, kaip reiktų suderinti bemieges naktis, žindymą pagal poreikį su kitu papildomu darbu. Paauginus tris vaikus, iki šiol nežinau, kaip kūdikius reiktų išdresuoti, kad miegotų tiksliai pagal valandas. Nes užmigdžius kūdikį, jis gali nubusti ir po 20 min., (ir koks erzelis, jei tuo metu suplanavai darbą!), ir po 3 val. Tas tikras žinojimas (vaiko režimas), kada ir kiek miegos tavo vaikas, ateina tik antraisiais jo gyvenimo metais.
Ir visai nevaidindama sakau, kad pasirinkau antrąjį variantą. Todėl kad iš tikrųjų dirbau mama ilgus metus, šiandien jaučiuosi ne degradavusi, o kaip tik pasirengusi pasinerti į realią darbo rinką, mat sukaupiau daugybę dalykų savyje, nes:
• Vaikus skatiname ir motyvuojame mokytis. Žinau visus punktus, kaip motyvuoti vaikus. Be abejo, visa tai persidavė ir man pačiai. Vaikai – pati geriausia motyvacija gyvenime kažko siekti daugiau.
• Vaikus mokome pasitikėjimo savimi ir „tu gali". Šiuos žodžius kuždu vaikams besimokant važiuoti dviračiu, suptis, sprendžiant uždavinį, ar tiesiog, kai jie stengiasi peršokti balą. Ir nuoširdžiai tikiu tuo, ką sakau. O jei mano vaikai gali, vadinasi, ir aš galiu priimant įvairius gyvenimo iššūkius.
• Vaikai kasdien tobulėja ir stebina pasiekimais – kai vieną dieną vaikas nemoka ropoti – kitą dieną jau ropoja, kai vieną dieną netaria „r“ – kitą – jau aiškiai taria, kai vieną dieną beviltiškai neišeina sugroti melodijos smuiku – kitą be vargo sugroja. Tokie vaikų virsmai negali nepersiduoti ir man pačiai. Kiekvienas iš mūsų, nenorintis tapti prasmirdusiu stovinčiu vandeniu, privalome mokytis (daryti pažangą), nes gyvenimas yra dinamiškas. Ir vaikai tikrai įkvepia. Tai jie yra man pavyzdys.
• Plečia akiratį – nuo gamtos pažinimo iki geografinių, fizikos, matematikos žinių. Pavyzdžiui, skiriu kovą nuo varnos, altą nuo smuiko, žinau giliausius, ilgiausius Lietuvos (pasaulio) ežerus. Pradėjau skirti Mocarto, Vivaldžio simfonijas ir t.t. Mano smegenys įpratusios nuolat gauti naujos informacijos. Nes paprasčiausiai viską rodžiau ar skaičiau savo vaikams!!! Mano tikslas – auginti išprususius vaikus!
• Kūrybiškumas – dar viena savybė, apie kurią rašoma beveik visuose lavinimo straipsniuose. Kol neturėjau vaikų, maniau, kad kūrybiškumas pasireiškia tik mene. Dabar žinau, kad jis reikalingas netgi matematikui ar net chirurgui. Taigi visi punktai, kaip puoselėti vaikų kūrybiškumą, persmelkė ir mane pačią. Kol kas praktiškai taikiau lavindama vaikus, dėliodama savo ir vaikų dienotvarkes ar rašydama tekstus šiam tinklaraščiui. Naujame darbe man kūrybiškumas bus ypač reikalingas.
• Sveikesnis gyvenimo būdas. Kol neturėjau vaikų, niekada neskaičiau maisto etikečių, nesilankiau ūkininkų turgeliuose, vien tam, kad nusipirkčiau natūralesnio ir sveikesnio maisto. Niekada šiaip sau nevaikščiodavau gamtoje. Dabar tai yra kasdienybė. Be abejonės, visa tai daro įtaką geresnei savijautai.
• Kovotojos dvasia. Dėl savo trijų vaikų aš viską padaryčiau ir daugiau. Užtikrinti trims vaikams gerovę eiliniui Lietuvos piliečiui ne juokas, kai valdžia nėra palanki daugiavaikėms šeimoms (kurios gyvena iš algų ir neprašo pašalpų). Absurdas, manyti, jei yra sriubos penkiems, atsiras ir šeštam. Juk kiekvienam vaikui reikia žieminių batų, šiltos striukės, dviračio, už kiekvieną vaiką mokama tiek pat, kai keliaujama ir t.t. Čia ir pravers kovotojos dvasia – stengtis dirbti vis geriau ir siekti geresnių pareigų. Dėl savo vaikų.
Ir dar vienas geras dalykas liksiąs po mano motinystės atostogų, tai
• Tinklaraštis. Kaip jau paminėjau, jis gerokai padėjo skleistis mano pačios kūrybiškumui, neleido pamiršti lietuvių rašybos taisyklių (visi tekstai parašyti be spellingo, tad atleiskite už pavienes klaidas). Jaučiuosi padariusi didelį darbą. Ne sau, o kitoms mamoms, kurioms iš tikrųjų rūpi jų vaikai, nes čia atras ne šiaip kruopų žaidimus ar pasitaškymus su dažais, o realius praktiškus patarimus kaip žingsnis po žingsnio lavinti mažųjų įgūdžius nuo gimimo. Kad būtų užsiėmimų sistema reiktų dar visus įrašus papildyti, susisteminti, bet besidominančios mamos tikrai atras informacijos įrašuose ir tokiuose, kokie yra dabar.
Taigi mamos, auginkite ir augindamos tobulėkite pačios. Tebūnie aukokitės, atsiduokite tam vieninteliam darbui. Vidinė žmogaus laimė ateina ne iš egoizmo, o altruizmo. Kiekvienas nuoširdus darbas duoda grąžą. Tikrai yra ką veikti, auginant žmogų ne buities lygmenyje.
P.S. Straipsnis nebuvo apie tai: karjera ar motinystė. Karjeros moterys savais būdais augina puikius vaikus. Straipsnis apie tai, jei jau moteris pasirinko motinystės atostogas – tai tegu išnaudoja tą laiką tinkamai".
