Vaikų drausminimas
Tradicinėse žydų šeimose vyrauja teokratija, o pagrindinis aspektas, kuo jų auklėjimas skiriasi, nuo daugeliui įprasto – jie vaikus auklėja Dievui. Būtent dėl to jų vertybės niekada nesikeičia: gali keistis nebent priemonės. Kita svarbi taisyklė – vaikai nėra lygūs tėvams. Tėvai yra Dievo atstovai, todėl juos būtina gerbti.
„Pagrindinis judaizmo principas yra toks – Dievas sukūrė žmogų pagal save, pagal savo savybes. Dvi pagrindinės jų yra gailestingumas ir griežtumas. Būtent jomis žmogus turi pasinaudoti, auklėdamas vaikus. Dešinė ranka priartina, kairė – atstumia. Dešinė ranka yra kantrybė ir meilė. Kairė – gali būti rimta bausmė, paaiškinimas, griežtas žvilgsnis. Jei niekas nepadeda, žydai savo auklėjimo sistemoje pripažįsta lengvą mušimą per minkštą vietą“, – teigė lektorė.
Anot jos, šiuolaikinis – demokratinis – vaikų auklėjimas teigia, kad vaikas gimsta asmenybe. Žydai su tuo nesutinka ir tvirtina, kad asmenybe jis tampa. „Jei numesime kūdikį vilkams, jis atsistos ant keturių ir vaikščios kaip vilkai. Mes turime auklėti jį kaip asmenybę. Mokyti, ką daryti galima, o ko – ne. Mažas vaikas dar nesuvokia, kas yra elektra, degtukai, ugnis. Štai kodėl tradicinėse žydų šeimoje galima jam pliaukštelėti už tai, kad kiša rankas, pavyzdžiui, į rozetę, jei kitos priemonės nepadeda. Vaikui iki 3, o kartais net ir 6-7, metų aiškinti apie priežastis ir pasekmes yra beviltiška. Todėl reikia imtis kitų priemonių. Tarkime, jei įprastai su vaiku kalbate ramiai, galite pakelti balsą ir, atvirkščiai – jei įprastai jūsų tonas būna pakeltas, sakant pastabas, reikėtų kalbėti kuo ramiau. Vienu žodžiu – elgtis ne taip, kaip įprasta“, – tvirtino pašnekovė ir pridūrė, kad, skiriant bausmes, vaikas neturėtų tėvų akyse matyti gailesčio.
Kokios gali būti bausmės
Vilniaus Gaonas pasakė, kad tas, kas nedrausmina vaikų, tas jų nemyli. „Bausmės tikslas yra ne kerštas, o auklėjimas. Yra du dalykai, už ką, anot žydų kultūros, galima vaiką bausti, net pakeliant prieš jį ranką: kad vaikas liktų gyvas ir jei jis elgiasi blogai su jumis. Taip daroma ne dėl savo egoizmo, o dėl to, kad, jei jis negerbia tėvų, negerbia Dievo. Žmogaus, kuris negerbia savo tėvų, amžius žemėje yra pakankamai trumpas. Tik už pagarbą tėvams ateina atlygis šiame pasaulyje: ilgas amžius ir geri vaikai“, – pasakojo lektorė.
Pasak jos, bausmės turi būti proporcingos nusižengimui. Negalima už skirtingus poelgius bausti vienodai. „Jei vaikas išėjo į kiemą ir negrįžta žadėtu laiku, bet galiausiai pasirodo, už tai jo mušti negalima. Vaikas dar neturi laiko suvokimo. Kas mums yra trys valandos, jam – trys minutės. Todėl jei niekas negrėsė vaiko gyvybei ir jis tiesiog užsibuvo pas kaimynų sūnų, galima nubausti, bet ne mušti“, – teigė N. Cheifec.
Jei tėvai nerimauja, kad vaikui gali kas nors blogo nutikti, reikėtų nepalikti jo vieno. Anot pašnekovės, savarankiškumas yra svarbu, bet tėvai turime būti „virš“ vaiko ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – jis visada turi būti prieš akis.
Dar vienas žydų auklėjimo principas – niekada nebausti vaiko, apimtam pykčio. „Didysis išminčius rabinas iš Kelmės buvo labai griežtas žmogus, bet niekada nebaudė savo vaikų apimtas pykčio. Jis turėjo vieną paprastą ritualą – prieš juos baudžiant, nueidavo persirengti specialiais drabužiais. Kol persirengdavo, pyktis atslūgdavo ir jam niekada nereikėjo savo vaikų mušti. Tai dviguba nauda – nes praeidavo pyktis, o ir vaikas turėdavo laiko pagalvoti, ką padarė blogai. Jei negalime suvaldyti savo pykčio, geriau visai nebausti nei bausti rūstybėje“, – teigė lektorė.
Anot jos, bausmė ir meilė nėra viena kitos priešprieša, greičiau – atvirkščiai. „Tiek geras, tiek blogas vaiko poelgis turi būti pastebėtas. Vaikas negali būti niekas. Todėl geriau nubausti už pražangą, negu visiškai nepastebėti, ką jis padarė“, – tvirtino moteris. Bet svarbu, kad net vaiką baudžiant, jis žinotų, kad yra mylimas. Be to, bausmė negali asocijuotis su gerais darbais. „Pavyzdžiui, vyresnioji dukra nepadėjo padaryti pamokų savo jaunesnei sesei ir už tai jai uždraudėme eiti su draugėmis pasivaikščioti. Ją galima nubausti, bet nieko neaiškinant, kad paskui geri darbai jai nesiasocijuotų su neigiamomis pasekmėmis. Reikia pasakyti: turi tai padaryti, nes tiesiog turi“, – pasakojo N. Cheifec.
Ko daryti negalima?
Auklėjant vaiką, anot žydų tradicijų, negalima naudoti tokių frazių kaip: nenoriu tavęs matyti, nemyliu tavęs, nenoriu, kad prieitum. Kiekvienas žodis turi būti apgalvotas. Be to, negalima „kaupti“ bausmių. „Esame tiek užsiėmę, kad kartais neturime laiko reaguoti į negerą vaiko poelgį. Visa tai kaupiasi ir pagaliau, kai paskutinis vaiko poelgis būna gal ir ne toks blogas, bet tėvams trūksta kantrybė, nubaudžia jį už visas prieš tai padarytas išdaigas, kurias vaikas jau būna pamiršęs“, – pasakojo lektorė.
Dar vienas, anot pašnekovės, svarbus aspektas – neatsiprašinėti už bausmes nei žodžiu, nei žvilgsniu. „Kartais net nereikia žodžio „atsiprašau“, užtenka su gailesčiu pažvelgti ir vaikas supras, kad abejojate, jog bausdamas pasielgėte teisingai. Nerodykite savo silpnybių. Nubaudėte ir viskas. Nesiteisinkite. Kitas dalykas – negąsdinkite vaiko, atidedami bausmes. Izraelyje religingoje šeimoje buvo labai liūdnas nutikimas. Vaikas pasielgė netinkamai ir tėvas, išeidamas į darbą pasakė, kad nubaus, kai grįš. Vaikas neišlaikė įtampos ir nusižudė. Todėl niekada negąsdinkite. Atėjote ir padarėte“, – pasakojo pašnekovė. Vaiko taip pat jokiais būdais negalima žeminti, negalima lyginti su kitais vaikais, kad neišsivystytų nevisavertiškumo kompleksas.
„Žydų vaikų auklėjimą galima palyginti su šviesiu kambariu, kurio sienos yra labai kietos. Jei vaikas išpils brangius kvepalus ar sugadins tėvo batus, jam nieko nebus, bet jei jis pakels ranką prieš močiutę, jis gaus per rankas – tai ir bus tos kietos sienos“, – teigė N. Cheifec.
Kaip parodyti vaikui savo meilę?
Anot pašnekovės, vaiko siela negali egzistuoti be meilės. Ją turi jausti nuolat. „Kodėl vaikai gimsta bejėgiai? Taip yra tyčia, kad Visagalis mus galėtų išbandyti. Dievui reikia matyti mūsų pastangas. Kodėl yra sukurti kviečiai, bet ne ant medžių iškart auganti duona? Mes turime įdėti pastangų. Todėl turime rūpintis ir dvasiniu ryšiu su vaiku. Visi žino, kad vaiką reikia mylėti. Kol jis mažas, viskas gerai. Kai paauga, pradeda rodyti savo charakterį, elgtis ne taip, kaip norime, ir tokį mylėti tampa vis sudėtingiau. Bet jūsų meilė neturi priklausyti nuo to, geri ar blogi jūsų vaiko poelgiai. Pavyzdžiui, grįžta vaikas iš vaikų darželio, jis ateina, meta savo striukę ir bėga prie tėvų. Ką mes sakome: pakelk striukę, nusiprausk rankas ir prieik. Ne. Apkabinkite jį, pabučiuokite, pasakykite, kaip jo pasiilgote, o tada jau paprašykite pakelti striukę“, – teigė pašnekovė.
Pasak jos, mums atrodo, kad jei vaiką vežamės kartu atostogauti, jei perkame dovanas ir saldumynus, tai jau mylime. Bet to jis nesupranta kaip meilės. Tą jis priima, kaip savaime suprantamą dalyką. „Meilė yra šiltas žodis, apkabinimas. Ar vaikas pats supras, kad jūs jį mylite? Nesupras. Kodėl mes galvojame, kad jis turi tai suprasti pats? Juk netingime jam kaskart priekaištauti. Meilė reikalinga tam, kad vaikas nejaustų emocinio bado. Jei jis namuose negaus meilės, jos ieškos kitur“, – tvirtino N. Cheifec.
Lektorė priminė, kad kartu su meile labai svarbu pagirti vaiką už įdėtas pastangas, o dar geriau pagirti kitiems girdint. Moteris įsitikinusi, kad vaiko meile neišlepinsi, todėl kuo daugiau jos rodysi, tuo geresniu žmogumi jis taps.
