„12 pagaliukų“
Kitur vadindavo „pagaliukinė kavonkė“. Sudedi pagaliukus ant lentos ir visų tikslas juos išmušti, kol ieškotojas nespėja „pritukinti“. Tai buvo vienos įdomiausių slėpynių, nes paprastosios „Tuku tuku“ jau visiems buvo pabodę.
„Aukštyn žemę“
Pavadinimui trūksta logikos, bet visi žinojo, kad kai esi virš žemės tavęs pagauti negali.
„Strėlės“
Viena komanda bėga ir visur piešia strėlytes, kita komanda bėga paskui ir ieško strėlyčių. Atrodo, nieko ypatingo, bet visas miestas būdavo išpaišytas strėlėmis ir rodyklėmis, lyg kokiais grafičiais. Pamenate tą jausmą, kai supranti, kad kita komanda jau nebeieško?
„Chaly chalo“
Vedėjas išmesdavo kamuolį, o jį pagavęs šaukdavo „Stop! Iki tavęs 12 nykštukinių arba 2 gandrai“.
„Valgoma, nevalgoma“
Meti draugui kamuolį, sakydamas bet kokį daiktą – jei jis valgomas, kamuolį reikia sugauti, jei ne – negaudyti.
„Mama, mama kiek man metų?“
Nepamenu kodėl, bet vienas klausdavo, o vedėjas, kuris vadinamas mama, sakydavo "Trys drambliai". Žaidimo tikslas – po truputį prieiti prie mamos ir tapti nauja mama.
„Klasė“
Nusibraižydavome kvadratėlius ant asfalto, per kuriuos reikėdavo atitinkamai peršokinėti.
„Sustingimas“
Visi greitai juda nusisukusiojo link, o jam atsisukus turi sustingti. Pajudėjai - iškritai. Tai buvo lyg manekenų iššūkio žaidimas, tik tada niekas nefilmuodavo.
„Kas aš?“
Užriša akis, apsuka kelis ratus, visi aplinkui stovi, o tu išsirenki, ką nori grabinėti. Ausis čiupinėji, žodžiu, viską, kol atsakai: „Aš, manau, čia Inga“, jei atspėjai, grabalioti Ingos eilė.
„Alibaba“
Visi šaukdavo kažką rusiškai to net nesuprasdami, o tikslas - susikibus rankomis nepraleisti pabėgėlio, kuris norėdavo kirsti sieną. Jei nepavykdavo, likdavo priešų komandoje. Pamenu, dažnai bėgdavau tarp mergaičių ir neprakirsdavau tyčia, kad tik likčiau susikabinęs.
„Žemė“
Ant žemės nubrėžiamas apskritimas, mėtomas peilis ir lyg pasaulio didieji dalinamasi žemėmis.
„Sekretas“
Padarai kokių gėlyčių kompoziciją, uždengi sudaužyto šampano butelio šuke ir užkasi iki kol kažkas atras arba susipjaustys koją. Šiaip dažnai net patys nerasdavom.
„Guma“
Jūs pamenate, ką išdarinėdavo panos? Jos iki kaklo keldavo kojas ir atlikinėdavo sudėtingus skaičiavimus kartu darydamos šuoliukus. Bernai žinodavo, kad yra pirmukai, antrukai ir trečiukai, nes visa kita buvo per daug sudėtinga. Gal šokinėti ir nešokinėjome, bet kartais gumą žaisdavome ir mes. Buvo toks žaidimas. Ten makaluoja makaluoja gumą, o po šūksnio "O-Lim-Pia-da!" per gumos raizgalynes reikdavo pralįsti, neužkabinus nei vienos gumos.
„Varlytė“
Žaidimas, kai atsimušusį kamuolį turi peršokti vis aukščiau ir aukščiau ir taip laimėti.
„Dešimtukas“
Į mūrinę sieną 10 kartų metamas kamuolys, vis sudėtingėja užduotys jį sugaunant: suploti, apsisukti, pritūpti ir t.t. Dažniausiai žaidimai prie sienų baigdavosi kaimynų burbėjimais.
„Šuniukas“
Viduryje rato gaudantis kamuolį buvo laikomas šuniu.
„Kvadratas“
Kai pagalvoji pakankamai pavojingas žaidimas ir su tikslu išmušti.
“Kas? Kur? Kada? Su Kuo? Ką veikė?”
Žaisdavome rečiau, nes daug rašyti reikėdavo.
Simonas Urbonas yra trijų vaikų tėtis, kuris mėgsta iššūkius ir eksperimentus. Taip pat jis domisi sveika gyvensena ir aktyviai imasi keisti tai, kas, jo nuomone, nėra gerai. Taip atsirado eksperimentas „Vaikas – ne šiukšlių dėžė“. Kitus tėvus Simonas įkvepia trumpais ir taikliais pasisakymais apie kasdienius iššūkius auginant vaikus. Daugiau Simono tekstų rasite čia: https://www.facebook.com/Saimis
