Pasaulinė pediatrų asociacija rekomenduoja vaikams per dieną prie ekranų praleisti ne daugiau nei dvi valandas, tačiau tyrimą atlikę VU mokslininkai pamatė, kad iš tiesų ta norma yra gerokai viršijama. Vis tik tyrimą neseniai „Delfi dienoje“ pristačiusi VU Vaikų universiteto atstovė Akvilė Alauskaitė pastebi, kad tai tampa ne tik problema, bet ir tam tikra galimybe. Plačiau apie tai skaitykite straipsnyje „Vaikai prie ekranų praleidžia per daug laiko, tačiau ekspertė atkreipia dėmesį į dar vieną svarbų aspektą: to negalite praleisti“.
Apie ekranų naudą taip pat kalbanti M. Andriulienė visus nerimaujančius dėl ekranų žalos vaikams pirmiausia kviečia prisiminti savo vaikystę – argi augdami tėvai patys nežiūrėdavo televizoriaus? „Nežinau, kaip augote jūs, bet būdama vaikas aš labai daug laiko praleisdavau prie televizoriaus, – prisiminimais dalijasi ji. – Mano tėvai buvo labai progresyvūs, tad mūsų namuose taip pat galiojo draudimai dėl ekrano, televizorių būdavo galima žiūrėti tik kartais ir tai tik labai kuruotą turinį. Tačiau mano tėvai nė nenutuokė, kad kiekvieną dieną, kiekvieną laisvą minutę, aš žiūrėdavau ispaniškas arba meksikietiškas muilo operas, ir – o stebukle! – šiandien man viskas yra gerai.“
Negraužkite savęs
Didžiulį sekėjų būrį turinti M. Andriulienė kritiškai vertina populiarėjantį kraštutinumą, kai vaikai auginami griežtai be jokių ekranų. „Mane labai nervina naujas idealas – instagramas pilnas tėvų, kurie panaikino ekranus namie ir... išėjo į gamtą, ten būna su savo vaikais – viskas yra tiesiog nuostabu! – sarkastiškai pastebi ji. – Taip, žinoma, mūsų vaikai labiausiai ir nori santykio, ryšio ir kuo daugiau laiko su mumis. Tačiau greičiausiai gyvenime turite ir kitų veiklų, o tai reiškia, kad normalu, jog jums reikės laiko ir joms, todėl tikrai negraužkite savęs, kad kartais įjungiate ekranus.“
Pašnekovė įsitikinusi – dar niekada žmonės nejautė tokio didelio spaudimo visur būti sėkmingiems. Keliami didžiuliai lūkesčiai: visada visur suspėti, viską padaryti, siekti karjeros, būti gerais tėvais, sportuoti, gaminti sveiką maistą, rūpintis išpuoselėtais namais, atsižvelgti į naujausias stiliaus madas ir t.t. – sąrašas yra begalinis. Todėl nerealu tikėtis, kad mes padarysime viską, pažymi M. Andriulienė.
„O ypač visa tai yra užkraunama ant moterų pečių, tad labiausiai noriu kreiptis į mamas – negraužkit savęs, jeigu valandai ar dviem per dieną įjungiate vaikams televizorių tam, kad pasidarytumėte kažką, ką jums reikia padaryti, arba tiesiog pailsėtumėte. Žinokite, kad tai tikrai nesugadins jūsų vaikų. Ir dėl to visiškai nereikia graužtis. Natūralu, kad mes negalime 100% laiko kokybiškai užsiimti su vaikais – taip tiesiog išprotėtume“, – sako ji.
Ekranus pašnekovė vadina šių laikų kaimu – dabar jie atlieka tas pačias funkcijas, kurias kažkada šeimoms teikdavo jų bendruomenės.
„Visi esame girdėję pasakymą, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo. Ir kiekvienas suprantame, kad šiais laikais to kaimo dažniausiai nebėra. Aš kaimo neturiu, jūs tikriausiai irgi, tad tebūnie ekranai mūsų kaimas, – ragina M. Andriulienė ir paaiškina: – Vaikai yra bendruomeniškos būtybės, jie ieško kontakto, nori bendrauti, nes per bendravimą ir žaidimą jie mokosi. Mažiems vaikams žaisti vieniems yra ne tik kad nenatūralu, bet dažniausiai ir išvis neįmanoma. Taip, yra vaikų, kurie iš prigimimo labai ramūs ir kurie sugeba užsiimti patys net būdami labai maži. Bet tai yra išimtis, o ne taisyklė. Dauguma vaikų, ypač mažų, pagal savo raidą negali užsiimti vieni. O kai mes negalime su jais užsiimti, kai mums reikia padaryti kai kuriuos darbus arba tiesiog norime atsikvėpti, yra visiškai normalu, kad jiems įjungiame televizorių.“
Ne tik žala, bet ir nauda
Pašnekovė akcentuoja, kad, kaip ir su bet kuo kitu, taip pat ir kalbant apie vaikus prie ekranų, saikas ir kokybė yra labai svarbu. Ekranai gali labiau pakenkti vaikams, kurie žiūri į juos labai ilgai, nuo labai jauno amžiaus, kai rodomas prastas turinys, o ne ekranų žiūrėjimo metu su vaikais neužsiimama, neinama į lauką, su jais nekuriamas ryšys.
M. Andriulienė įsitikinusi, kad jeigu jūs didžiąją dalį laiko kokybiškai užsiimate su vaiku, skaitote jam knygeles, lakstote lauke, daug kalbatės – net ir nekokybiškas retkarčiais jam prieinamas turinys nepadarys jokios žalos. O jeigu vaikams skiriate dėmesio, kuriate tarpusavio ryšį ir įduodami ekranus dar ir atsirenkate kokybišką turinį bei dažniausiai ribojate jo laiką – dėl jokios žalos jaudintis nereikia.
Be to, siūlo ji, ekranai gali būti netgi naudingi: „Labai daug tyrimų pabrėžia, kad vaikai nesimoko iš televizijos ir kitų ekranų. Bet tai ne visai tiesa. Iš ekranų jie mokosi truputėlį blogiau negu kad mokytųsi iš gyvo žmogaus – tai natūralu. Mano vaikai tikrai geriau mokosi, kai aš atsisėdu su jais ir kartu sprendžiu kokias nors užduotėles. Tačiau aš ne visada galiu ar noriu tą daryti, todėl visiškai normalu, kad mano vaikai kartais sėdi prie televizoriaus ir mokosi iš jo. Tinkamai atrinkus turinį, vaikai gali mokytis anglų kalbos, dainelių, šokių, raidžių, situacijų sprendimo ir t.t. Ir dar – argi vaikams nereikia kartais tiesiog pailsėti? Nieko negalvoti, nesiedukuoti, kažko nesimokyti – tiesiog pailsinti galvą?“
O norintiems apsidrausti nuo galimos žalos ji siūlo vadovautis keliomis taisyklėmis. Pirmiausia svarbu tinkamai atsirinkti turinį – nerodyti vaikams pernelyg spalvingų, žiūrėti, kad jie būtų kuo ramesni, kad būtų kalbama ganėtinai ramiai, kad greitai nesikeistų vaizdai. Kitas atkreiptinas dalykas – kad beveik visi tyrimai rodo, jog jeigu televizorių žiūrime kartu su vaikais, tai jis neturi išvis jokio kenksmingo efekto. „Tai reiškia, kad jei sėdime kartu su vaikais, kai jie žiūri televiziją, o mes užmetam akį, gal kažką pakomentuojam, įsitraukiam į pokalbį su vaiku arba aptariame po to, ką jis matė, tai jau atsveriame visas žalas, – paaiškina ji ir reziumuoja: – Taip kad atsipalaiduokite – jūs nesate blogi tėvai ir tikrai nesugadinsite savo vaikų, jei kartais įjungsite jiems ekranus.“