„Dar prieš du metus buvau vieniša vilkė, patyliukais svajojanti apie šeimą, tačiau visiems įrodinėjau, kad vienatvė tai pats geriausias laikotarpis. Dabar esu kitokios nuomonės, dabar aš kupina jėgų, kurių suteikė man sūnus.
Rimta draugystė prasidėjo 26 metų. Daug kritikos sulaukdavau iš aplinkinių, jų manymu turėjau skubėti planuotis šeimą, nes vyresnės motinos augina savo vaikus šiltnamiuose, bijo visko ir neugdo vaiko savarankiškumo.
Mano istorija kitokia, susilaukiau vaiko iki savo trisdešimto gimtadienio. Jau būdamas mano pilvuke sūnus mokėsi savarankiškumo. Taip nutiko, kad su vyru turėjome būsto problemų ir, sužinoję, kad laukiamės pirmagimio, šiek tiek buvome išsigandę. Visą gyvenimą svajojau apie nuosavą būstą, bet tik mano sūnus davė spyrį į priekį pasiimti paskolą ir nusipirkti savo namus. Laukdamiesi pirmagimio patyrėme daug įspūdingų akimirkų ir berods patys suaugome. Stengėmės suremontuoti būstą, kad gimus vaikui, jis pasijustų ramybės oazėje. Kūdikis jau mamos pilve kartu dalyvavo priimant šeimos sprendimus.
Ir pagaliau sulaukėm mūsų sūnaus. O taip, kelis mėnesius vyko giminių, draugų ir kitų smalsuolių suvažiavimas. Ir daug patarimų, kurie kartais sukeldavo neigiamas emocijas ir pasijusdavau, kad esu negera motina savo vaikui.
Vieni buvo nusiteikę prieš žindymą motinos pienu, esą noriu ilgai žindyti, bet aš buvau tam pasiruošusi ir mačiau, kad mano vaikelis auga stipresnis. O kiek buvo patarimų, pakeisti motinos pieną karvės pienu, o geriausiai duoti grikių arba ryžių nuovirą.
Skaitinėjau daug literatūros, tai ne mamyčių forumai, tai gydytojų straipsniai, o tada aplinkiniai sužerdavo daug kritikos, anot geriau paklausytum mūsų patarimų, o neskaitytum kažkokias nesąmones.
Galiausiai prasidėjo kūdikio primaitinimas. Prasidėjo mamyčių pasiūlymai, kūdikį maitinti iki jo sprogimo, kiek supratau iš to patarimo, nors ir verkia, privalai duoti dienos normą. Maitinau tiek, kiek vaikas suvalgydavo. Įdomų, o jeigu tas mamytes maitinti per jėgą, ar jos būtų patenkintos?
Labiausiai gąsdindavo klausimai, ar tavo vaikas jau taip moka. Tačiau mane nuramindavo šeimos gydytojas, sakydamas: ,,kiekvienas turi savo pergalės ir laimėjimų dieną“.
Su laiku ir aš pripratau, kad patarimai niekur nedings ir kad žmonės džiaugiasi kartu su manimi, tik kiekviena motina augino savo vaiką kitaip ir kiekviena motina nori būti teisi.
Aš nesu ideali motina, tačiau suprantu, kad ryšys su vaiku gimsta jau pilvuke ir niekas nenori nuskriausti savo vaiko. Noriu su savo vaiku praleisti kuo daugiau laiko, nes jis užaugs ir kurs savo gyvenimo istoriją“.
