Specialistė papasakoja apie pagrindinius dalykus, į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį, šeimoje sprendžiant gyvūno klausimą. Juk neretai pasitaiko, kad šeimos šuo apkandžioja vaiką. Tokių istorijų, deja, išgirstame kiekvienais metais. Taigi, svarbu žinoti, kuriose vietose dėlioti kirčius.

– Ką bendravimas su gyvūnu gali duoti vaikui?

– Gali labai daug. Tačiau viskas priklauso nuo aplinkybių. Yra duomenų, kad gyvūnas vaikui gali tapti savotišku „slaptu draugu“, paslapčių, svajonių, troškimų patikėtiniu. Aplinkoje, kurioje vaikas nesijaučia saugus, galintis būti savimi, gyvūnas gali tapti saugumo šaltiniu.

Ryšys su gyvūnu lavina empatiją, atsakomybės jausmą, pareigingumą, skatina plėsti akiratį. Tačiau, daug kas priklauso nuo tėvų. Jeigu šeimoje požiūris į gyvūną vartotojiškas („kas čia tokio, jeigu numirs, įsigysim kitą“), kaip į lengvai pakeičiamą į daiktą, arba manoma, kad gyvūnas lygus žaislui, tikėtina, kad vaikas ne tik neįgis teigiamų savybių ar įgūdžių, tačiau atvirkščiai – arba bus žeidžiamas tėvų požiūrio į jo geriausią draugą, arba įpras žiūrėti į gyvūną, o dažnai ir į aplinkinius, vartotojiškai, be empatijos.

Tad santykis su gyvūnu gali būti labai naudingas, tačiau jame turi dalyvauti tėvai. Ir labai gerai, jeigu tėvai „namų darbus“ būna atlikę iš anksto, t.y., turi pakankamai žinių apie tinkamą gyvūno priežiūrą, tinkamo elgesio su konkrečios rūšis gyvūnu ypatumus, turi paruoštus atsakymus į vaikui natūraliai kylančius su gyvūnu susijusius klausimus ir yra pasirengę prisiimti atsakomybę už gyvūno priežiūrą – net jeigu sutariama, kad gyvūnu rūpinsis vaikas, tinkamos priežiūros užtikrinimas yra tėvų atsakomybė.

– Ar esate pastebėjusi, kad gyvūnai duotų naudos fiziškai neįgaliems, raidos, kalbos sutrikimų turintiems vaikams?

– Taip, esu ir asmeniškai pastebėjusi tikrai ne vieną kartą, ir tyrimų apie gyvūnų teikiamą naudą ypatingiems vaikams yra nemažai. Be abejonės, ypatingų poreikių turinčių vaikų ir gyvūno santykis reikalauja išties didelio tėvų, o kartais ir specialistų įsitraukimo, tačiau kryptingai dirbant, rezultatai gali būti net neįtikėtini. Tačiau žinių bagažo, t.y. „namų darbų“ reikės dar didesnio.

– Dažnas vaikas prieina etapą, kai pareiškia norintis šuniuko, kačiuko ar jūrų kiaulytės. Į ką, jūsų manymu, svarbiausia atkreipti dėmesį prieš nutariant į namus priimti gyvūną?

– Svarbiausia, kad tėvai, t.y. šeimos suaugusieji, būtų nusiteikę atsakingai ir geranoriškai rūpintis tiek vaiku, tiek gyvūnu. Jeigu gyvūnas taps priekaištų šaltiniu: „tu vėl neišvalei narvelio/akvariumo“, „kodėl aš turiu vedžioti šunį, jeigu jo norėjai tu“ ir pan., nieko gero nebus. Tai neigiamai veiks visos šeimos santykius – tai rodo ir tyrimų duomenys. Be to, reikėtų iš anksto įsitikinti, ar niekas iš šeimos narių neturi alergijos konkrečios rūšies gyvūnams ar jų priežiūros reikmenims, maistui. Pavyzdžiui, įvairiems augalams, kas svarbu laikant gyvūnėlius, kurių pašarui naudojamas šienas.

O svarbiausia – gyvūnas neturi būti „vaikui“. Atsakomybę už gyvūną pirmiausia turėtų prisiimti suaugusieji. Nes jeigu jūs rodysit vaikui pavyzdį, kad gyvūnu nereikia rūpintis, jis būtent to iš jūsų ir išmoks. Ir atvirkščiai, jeigu geranoriškas rūpestis gyvūnu taps visos šeimos kasdienybės dalimi, tai ne tik mokys vaiką atsakomybės bei empatijos, bet teigiamai veiks bendrą atmosferą šeimoje.

– Kaip manote, ar yra būdų „pasimatuoti“ gyvūno turėjimą?

– Pirmiausia galbūt vertėtų pabendrauti su pasirinktos rūšies gyvūnais visai šeimai ir įsitikinti, kad niekas iš šeimos narių neturi alergijos. O būdų gali būti įvairių – nuo pasavanoriavimo prieglaudoje visa šeimai iki žaislinio gyvūnėlio priežiūros sutartą laiko tarpą, bet sąžiningai – valant narvelį, keičiant kraiką, jeigu tai smulkus gyvūnėlis, arba keliantis ir einant nustatytu laiku pasivaikščioti bet kokiu oru, jeigu galvojama apie šunį.
Aišku, tikro gyvūno turėjimo ir jo priežiūros tai neatspindės, tačiau pasiryžimą juo rūpintis patikrins.

– Ar verta kreipti dėmesį į veisles, gyvūno dydį? Ar yra šunų, tinkamesnių vaikams, tinkamesnių butams?

– Jeigu norima veislinio gyvūno, atkreipti dėmesį į veislę būtina. Skirtingų veislių aktyvumas, elgesys ir sveikatos ar netgi kasdienė priežiūra, pavyzdžiui, kailio, gali labai skirtis. Labai aktyvus šuo žmonių, neturinčių laiko ar noro fiziniam aktyvumui, gyvenimą gali paversti pragaru. Šuniui, kuris skirtas aktyviai veiklai, mažas vaikas gali būti visiškai neįdomus, toks šuo gali nenorėti būti glostomas ar glamonėjamas, o vaikams fizinis kontaktas su gyvūnu labai svarbus. Ir atvirkščiai, ramus, lėtas, nemėgstantis žaisti šuo aktyviam žmogui gali būti tiesiog nuobodus.

Kai kurių veislių kailis reikalauja ypatingos priežiūros, kai kurios veislės yra labai trapios, pasižymi žemu skausmo slenksčiu, ir labai maži vaikai net nenorėdami gali sužaloti gyvūną ar sukelti jam skausmą. Be to, yra tokie niuansai, kaip kai kurių veislių specifiniai priežiūros poreikiai, polinkis loti, medžioti ir taip toliau.

Kalbant apie tinkamumą vaikams ar laikymui bute, reiktų paminėti, kad atskiri tai pačiai veislei priklausantys individai gali labai skirtis. Beje, vaikai tarpusavyje irgi skiriasi – pradedant amžiumi, baigiant pomėgiais. Todėl šuns „vaikams“ nėra. Tiesiog vienam ar kitam vaikui, vienai ar kitai šeimai gali tikti vienas ar kitas šuo. Kalbant apie laikymą bute reiktų atsižvelgti į veislės atstovų polinkį loti ir kitus nepatogumų galinčius kelti bruožus.

– Kiek laiko per dieną reikia skirti šuniui, kad galėtume sakyti, jog jis gyvena kokybišką gyvenimą? Kiek kartų išvesti į lauką, kiek kilometrų nueiti, kiek laiko žaisti, lavinti?

– Vieno atsakymo nėra, kadangi skirtingų šunų aktyvumas ir poreikiai labai skiriasi. Be abejo, vedžioti šunį būtina bent du kartus per dieną (jeigu yra galimybė, geriau dažniau), mažus šuniukus – gerokai dažniau. Bent porą valandų per dieną gyvūnui skirti reikėtų. Jeigu išeina daugiau – tuo geriau.

Ypač svarbu, kad laikas, skirtas gyvūnui, būtų kokybiškas – t.y., nemirkstant telefone, ne sutelkus dėmesį į pokalbius su kitais žmonėmis, tačiau būtent skirtas bendravimui su gyvūnu, jo poreikių supratimui, žaidimui, lavinimui, mėgstamoms veikloms.

Neretai tenka matyti vaizdą, kaip einanti savais reikalais užsiėmusi šeima už pavadėlio tiesiogine to žodžio prasme iš paskos velka šuniuką. Kyla klausimas, kam išvis reikia to šuns, jeigu į šeimos gyvenimą jis neįtraukiamas, jam neleidžiama pauostinėti, į jį nekreipiama jokio dėmesio?

– Ar tiesa, kad katinas – nereiklus gyvūnas? Kad jam skirti laiko reiks kur kas mažiau?

– Ne, tai nėra tiesa. Nors katės laikomos vienišėmis, jos yra socialūs gyvūnai, kuriems reikia bendravimo ir protinės bei fizinės veiklos. Katės linkusios medžioti pavieniui dėl tos priežasties, kad natūralus jų grobis smulkus, ir jo keletui gyvūnų neužtektų. Tačiau socialiniai ryšiai joms būtini.

Mitas apie kačių nereiklumą, tikėtina, atsirado dėl to, kad katės kur kas mažiau naudojamos žmogaus poreikiams tenkinti, palyginti su šunims (apsauga, medžioklė, sportas ir t.t.). Tačiau katėms labai reikia bendravimo.

Tiesa, kačių poreikiai bendravimo kokybei kiek skiriasi nuo šunų. Bet trūkstant kokybiško bendravimo su žmogumi, užimtumo, veiklos, katėms, kaip ir šunims, atsiranda elgesio problemų. Tai gali būti šlapinimasis ne vietoje, daiktų gadinimas, šiurkštūs ir nevaldomi žaidimai, nedraugiškumas šeimos narių atžvilgiu. Nors žmonės dažnai dėl tokio elgesio linkę kaltinti katę, paprastai viskas išsisprendžia pakoregavus šeimininkų elgesį ir katės priežiūros klausimus.

Be to, laikant katę namuose, būtina pasirūpinti jos aplinkos praturtinimu – karstyklėmis, draskyklėmis, žaislais ir kitu inventoriumi. Ir, be abejo, skirti laiko žaidimams su kate. Tai padės tiek apsaugoti interjerą, tiek palaikyti fizinę bei psichologinę katės formą. Beje, katės, priešingai paplitusiam įsitikinimui, gali būti dresuojamos, ir daugeliui kačių patinka demonstruoti išmoktus triukus.

– O kaip – graužikai?

– Graužikai irgi turi savo poreikių. Deja, jų dažnai visiškai nepaisoma. Pradedant tuo, kad didelė dalis parduodamų narvų graužikams yra gerokai per maži, kad gyvūnas galėtų patenkinti bent minimalius savo poreikius.

Kad gyvūnas gyventų kokybiškai, pirmiausia jis turi turėti galimybę pakankamai pajudėti, realizuoti savo rūšiai būdingus poreikius – rausti urvelius, graužti šakeles, pasislėpti, tyrinėti teritoriją, galėti judėti įvairiais būdais – tykinti, šokinėti, liuoksėti, bėgti. Jeigu norime pasidžiaugti gyvūno artumu, jis turi būti jaukus, draugiškas. Tad graužikai, kaip ir kiti gyvūnai, reikalauja užimtumo, socializacijos – t.y., mūsų laiko ir dėmesio. Tas pats galioja ir paukščiams.

– Ne taip jau retai girdime istorijas, kad šuo įkando vaikui, todėl jis atiduodamas. Kaip manote, kodėl įvyksta tokios situacijos ir kaip to galima išvengti?

– Turbūt labai nemaloni tiesa, tačiau už tai, kad šuo vaikui neįkąstų, yra atsakingi tėvai ir kiti suaugę šeimos nariai. Aš nekalbu apie atvejus, kai užpuola svetimas šuo. Tačiau jeigu šeimos šuo įkando vaikui, vadinasi, kažko nepadarė šeimos suaugę. Neužtikrino saugumo situacijoje, neišmokė vaiko tinkamo elgesio su šunimi, neišauklėjo šuns, nesuprato šuns kūno kalbos, neatsižvelgė į šuns poreikius, nenumatė, neįvertino situacijos.

Išvengti tokių situacijų galima atsakingai įsigyjant ir prižiūrint gyvūną, mokant vaikus tinkamai elgtis su šunimi, tinkamai auklėjant šunį, mokantis ir vaikus mokant suprasti šunį, skaityti jo kūno kalbą. Statistika ir tyrimų duomenys rodo, kad būtent tai leidžia sumažinti apkandžiojimų skaičių. Deja, bet paprastesnio būdo nėra.

– Jei vis dėlto pasirodo, kad namai gyvūno priimti nepasirengę, kaip, jūsų manymu, vaikai galėtų realizuoti norą pabūti su gyvūnais?

– Jeigu kalbama apie šunį arba katę, paprasčiausias būdas – pasavanoriauti prieglaudose. Tiesa, nepilnamečiai savanoriauti vieni patys greičiausia negalės, tačiau savanorystė gali tapti prasmingu laiko leidimu visai šeimai ir puikia proga lavinti tas gerąsias vaiko savybes, apie kurias kalbėjome pradžioje – empatiją, dėmesingumą, atsakomybę.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją