Telekomunikacijų bendrovės „Telia“ tvarumo projektų vadovė Indrė Bimbirytė-Yun pranešime žiniasklaidai sako, kad svarbiausios taisyklės, susijusios su kompiuteriniais žaidimais, priklauso nuo vaikų amžiaus. Būtent jis turėtų tapti pagrindiniu kriterijumi, nulemiančiu žaidimų pobūdį ir tai, kiek daugiausia laiko galima praleisti juos žaidžiant. Pavyzdžiui, patiems mažiausiems, į darželį einantiems, vaikams kompiuterinių žaidimų rekomenduojama visai nežaisti arba tai daryti tik dalyvaujant tėvams.
„Jei tokio amžiaus vaikai jau supažindinami su vaizdo žaidimais, svarbu, kad būtų žaidžiama ne tiek su įrenginiu, kiek su tėvais. Be to, tokio amžiaus vaikams žaisti žaidimus ar paprasčiausiai žiūrėti vaizdo įrašus ekspertai rekomenduoja ne ilgiau kaip 1,5 val. per dieną. Žinoma, svarbu ir žaidimų turinys. Nusprendus darželinukams leisti žaisti žaidimus, reikėtų rinktis tokius, kurie būtų orientuoti į vaiko ugdymą, susitelkimo lavinimą, pasaulio pažinimą“, – pataria I. Bimbirytė-Yun.
Vaikams pradėjus lankyti mokyklą, verta jiems suteikti daugiau savarankiškumo, tačiau vis vien reikėtų stebėti, ar kompiuteriniai žaidimai neatima viso atžalų laiko ir netrukdo mokslams, kitoms pareigoms. Idealiu atveju prie ekrano tokio amžiaus vaikai per dieną turėtų praleisti ne daugiau kaip dvi valandas. Anot I. Bimbirytės-Yun, 8–12 metų vaikams žaidimus pagal jų interesus turėtų padėti išsirinkti tėvai. Dar vyresni vaikai paprastai nori sprendimus priimti patys, tačiau net ir tokiu atveju tėvams vertėtų bent šiek tiek pasidomėti, kokie žaidimai žaidžiami.
„Visais atvejais svarbu įvertinti, ar konkretus žaidimas atitinka vaiko amžių, o jo turinys yra saugus. Rekomendacijas pagal vaiko amžių, žaidimų turinį ir galimas rizikas nurodo PEGI reitingas, kurį galima patikrinti svetainėje www.pegi.info. Visgi reikia nepamiršti, kad joje pateikiami reitingai yra tik rekomendacinio požiūrio ir nebūtinai reiškia, kad konkretus žaidimas būtinai yra netinkamas metais ar dviem jaunesniam žaidėjui. Sprendimą, ar leisti žaisti tam tikrą žaidimą, turi priimti patys tėvai“, – sako pašnekovė.
Ekspertė pateikia populiaraus žaidimo „Minecraft“ pavyzdį. Jį žaisti kūrybiniu režimu prižiūrint tėvams yra saugu ir gali būti netgi naudinga. Tačiau tinklo režimu žaidėjai buriasi į komandas ir gali bendrauti tarpusavyje. Tokios komunikacijos turinio niekas nekontroliuoja, todėl vaikui potencialiai gali būti daroma neigiama įtaka, jis gali susidurti su virtualiomis patyčiomis, būti apgautas. Dėl to vien patikrinti žaidimo reitingo nepakanka. Reikia pasigilinti, ką vaikas žaidžia, ar tai gali jam būti naudinga, o galbūt priešingai – kenksminga.
„Tam pravartu prisiminti keturias pagrindines taisykles. Pirmoji yra bendravimas. Su atžalomis reikėtų pasikalbėti apie tai, ką jie žaidžia, kodėl jiems tai patinka, kokią reikšmę vaizdo žaidimai vaidina jų gyvenime. Antras svarbus dalykas – priminti vaikams, kad tėvai visuomet yra pasirengę jiems padėti, kad į juos galima kreiptis visais atvejais, įskaitant incidentus virtualioje erdvėje – patyčias, keiksmus, priekabiavimo atvejus ir pan.“, – teigia specialistė.
I. Bimbirytės-Yun teigimu, ne mažiau svarbu ir siekis padėti vaikui mokytis. Pavyzdžiui, pagelbėdami jaunesniems vaikams žaidime įveikti vieną ar kitą lygį, žaisdami kartu tėvai gali sustiprinti ryšį su vaiku ir padėti išmokti spręsti problemas. Galiausiai būtina susitarti su vaikais, kad į kompiuterius, telefonus ir planšetes be tėvų žinios nebūtų diegiamos jokios programos ar žaidimai. Tėvai privalo būti šeimos kompiuterinės įrangos administratoriais. Vadovaujantis šiomis taisyklėmis vaizdo žaidimai atžaloms gali būti saugia ir praturtinančia patirtimi.
