Melindos Wenner Moyer, apdovanojimų pelniusios mokslo žurnalistės, nuolat buvo prašoma pasigilinti į įvairiausius vaikų auklėjimo niuansus. Bet kai paaugo jos pačios vaikai, ji pastebėjo, kad apie vieną esminę auklėjimo sritį apskritai nekalbama. Toji sritis – kaip pasiekti, kad vaikai neužaugtų tikrais šikniais.
Pastarąjį dešimtmetį pasinaudodama mokslo žurnalistikos žiniomis ji gilinosi į vaikų raidos ir auklėjimo tyrimus, rašė moksliškai pagrįsto auklėjimo skiltį žurnale „Slate“, šia tema parengė daugybę straipsnių dienraščiui „The New York Times“, gilinosi į publikuotus sudėtingų auklėjimo klausimų mokslinius tyrimus, tarėsi su ekspertais ir visą sukauptą medžiagą „vertė“ į paprastus, moksliškai pagrįstus auklėjimo patarimus, kurių nemažai ir pateikta šioje knygoje.
Gyvename sudėtingu informaciniu laikotarpiu, kuris vaikų ugdymą paverčia dar painesne sritimi. Pavyzdžiui, vaikai iš socialinės žiniasklaidos, TV naujienų, netgi aukščiausių valdžios sluoksnių atstovų prisirankioja žinučių, liudijančių, kad savanaudiškas, įžeidus ir žiaurus elgesys yra priimtinas. Jeigu manote, kad jums tai neaktualu, gal net perdėta, nes jūsų atžalos nei žiniasklaida, nei politika nesidomi, knygos autorė pateikia keletą suklusti verčiančių tyrimų.
2017 m. vasarą Los Andželo Kalifornijos universiteto tyrėjai apklausė 1535 valstybinių gimnazijų mokytojus. 30 proc. iš jų teigė, kad dabar moksleiviai dažniau laido bendraklasius žeminančias replikas nei prieš metus mokęsi jų bendraamžiai. Ir šios gerumo krizės priežasčių gali būti daug. Kai kurių mokslininkų įsitikinimu, ją bent iš dalies paaštrino Donaldo Trumpo įtaka, nes jo retorika – melas, pajuokavimai apie seksualinį smurtą, patyčios iš neįgalių asmenų ir nuomonė apie valstybes, kuriose daugumą sudaro juodaodžiai, kaip apie „šiknių šalis“, daug metų buvo transliuojami per televiziją ir internetą. Ir šitos kalbos, vienokiu ar kitokiu būdu persikėlusios į mokyklas, pavirto, pavyzdžiui, grasinamojo pobūdžio patyčiomis iš migrantų vaikų.
Apskritai vaikų ir paauglių padarytų neapykantos nusikaltimų kasmet vis daugėja, o atjautos, deja, mažėja. Be abejo, visi norime tokių vaikų, kurie tarpusavyje nesipeštų, vienas kitam padėtų, neįniktų į ekranus ir mums, tėvams, nemeluotų. Bet kaip to siekiame, kaip auklėjame, kad užaugę jie jaustų sveiką savivertę, mokėtų atpažinti ir pasipriešinti rasizmui, seksizmui, būtų pasirengę seksualiniam gyvenimui?
Kartais tyrimai patvirtina vidines mūsų auklėjimo nuojautas, bet dažniau akivaizdžiai joms prieštarauja ir skatina mus susimąstyti. Autorė prisipažįsta, kad būtent noras pasidalyti stulbinančiomis, moksliniuose šaltiniuose atrastomis įžvalgomis apie vaikų auklėjimą – viena priežasčių, paskatinusių parašyti šią knygą. Tai, ką M. Wenner Moyer sužinojo apie charakterio tyrimus, ėmė keisti jos pačios kasdienį santykį su vaikais, į auklėjimą įsiliejo subtilus žinojimas, kaip padėti vaikams tapti jautresniems ir geresniems. Pamažu ji ėmė pastebėti atžalų elgesio pokyčius: vaikai ėmė mažiau peštis tarpusavyje, geriau atpažinti ir suvaldyti emocijas.
Ši knyga – tai po išsamių tyrimų parašytas ir įrodymais pagrįstas pradžiamokslis, siūlantis naują, dažnai stebinantį požiūrį į auklėjimą nuo pirmųjų vaiko metų iki paauglystės. Joje aptariami tokie asmenybės bruožai, kuriuos norėtume, kad mūsų vaikai turėtų, įskaitant sąžiningumą, dosnumą, priešiškumą seksizmui ar rasizmui. O vėliau pateikiamos mokslu grįstos strategijos, kurios padės tėvams įskiepyti šias savybes.
Tai ne tokia vaikų ugdymo knyga, kurią atsivertę sužinosite, kaip prastai auklėjate savo vaikus ir kiek daug patys neišmanote ir nemokate.
„Būsiu sąžininga ir prisipažinsiu, kad iš pradžių mintis parašyti knygą apie auklėjimą man nebuvo maloni. Šis sumanymas atrodė keistas. Kas aš tokia, kad galėčiau aiškinti kitiems tėvams, kaip auklėti vaikus? Toli gražu nesu tobula mama, o jei manote, kad mano vaikai tobuli, užsukite pas mus šį savaitgalį ir patys įsitikinsite, jog taip nėra. Man auklėjimas – kaip šimto tūkstančių dalių dėlionė, kurią bandau sudėti vairuodama, ruošdama vakarienes ar bandydama atskirti vaikus, kad jie vienas kito neužmuštų“, – sako šios knygos autorė M. Wenner Moyer.
***
Leidykla pateikia knygos ištrauką.
Nors turėdami tikrai nemažai tų pačių DNR, mano vaikai negalėtų dar skirtingiau išoriškai reikšti pasitikėjimo savimi. Valydamasi dantis mano šešiametė ne taip seniai netyčia apsidrėbė suknelę dantų pasta. Pamačiusi, kas atsitiko, puolė raudoti, susmuko ant grindų ir ėmė blaškydamasi rypuoti: „Esu didžiausia pasaulyje nevykėlė!“ Kita vertus, mano devynmetis elgiasi taip, tarsi jis žiniomis gerokai pranoktų Albertą Einsteiną. Kiekvieną kartą mums įspėjus, kad jis neteisus kalbėdamas apie vieną arba kitą dalyką, sūnus ima ginčytis, mums prieštarauti ir tvirtai laikosi savo, tarsi Jupiterio orbitoje besisukančių palydovų skaičius būtų diskusijų klausimas. Tad kartais imu svarstyti: gal dukros savivertė yra per menka, o sūnaus – peržengia ribas? Ar jų kalbos iš tiesų atspindi tai, kaip jie save vertina? Ką reikėtų (jei apskritai reikėtų) daryti, kad jie turėtų pakankamai – nei per daug, nei per mažai – savivertės, ir ar iš viso galima nustatyti tą „pakankamai“?
Savivertė yra vienas iš madingų psichologų vartojamų žodelių, kurį mes visi tariamės suprantą, tačiau iš tiesų taip nėra. Pabandysiu aiškiai jį apibrėžti: savivertė – tai žmogaus vertės ir pasitikėjimo savimi matas; ji yra gimininga savo vertės pajautimui. Dažnai girdime minint savivertės sąvoką, nes XX a. devintajame dešimtmetyje amerikiečiai buvo truputį, švelniai tariant, jos apsėsti. 1986 m. Kalifornijos gubernatorius George’as Deukmejianas pasirašė įstatymą, pagal kurį buvo sukurta Savivertės ir asmeninės bei socialinės atsakomybės skatinimo darbo grupė, vėliau padariusi išvadą, kad pakėlus kolektyvinę Kalifornijos gyventojų savivertę sumažės nusikaltimų, paauglių nėštumų, piktnaudžiavimo narkotikais, mažiau bus priklausomų nuo socialinių išmokų ir tokių, kurie blogai mokosi mokykloje, žmonių. Baigiamajame šios grupės pranešime teigiama, kad „savivertė yra be galo svarbi sprendžiant daugelį asmeninių ir socialinių problemų, kamuojančių šių dienų pasaulį“.
Tai drąsus pareiškimas, ir jis yra grindžiamas drąsia prielaida, paskatinusia įsteigti Didesnio pasitikėjimo savimi judėjimą ir tokias organizacijas, kaip Nacionalinė savivertės asociacija. Daroma prielaida, kad JAV kenčia nuo besitęsiančios žemos savivertės epidemijos ir kad savivertės stoka yra labai pavojinga. Turbūt esate girdėję, jog menką savivertę turintys paaugliai labiau nei kiti vaikai yra linkę į depresiją, nerimą, alkoholio ir narkotikų vartojimą bei nusikaltimus. Visa tai tiesa. Tačiau galbūt nustebsite, kad jei apversime šį teiginį ir kalbėsime apie paauglius, turinčius aukštą savivertę, negalėsime teigti, jog jiems nebūdingos šios išvardytos bėdos. Aukšta savivertė nėra panacėja nuo visų blogybių ir net save itin vertinantys vaikai renkasi blogus dalykus. Daugybės tyčiotis iš kitų linkusių vaikų savivertė aukšta, tokia būdinga ir tiems, kurie prisipažįsta apgaudinėję. Išsamiai apžvelgęs mokslinius tyrimus socialinis psichologas Roy’us F. Baumeisteris ir jo kolegos priėjo prie išvados, kad „vien išaugusi savivertė nepadarys to, kad jauni žmonės geriau mokytųsi mokykloje, laikytųsi įstatymų, nesiveltų į problemas, geriau sutartų su bičiuliais ir gerbtų kitų teises“.
Atvirai kalbant, ši žinia mane truputį šokiravo – aukštą savivertę visad laikiau vienu iš svarbiausių ir nepakeičiamų auklėjimo tikslų, ir tuo tikėjau ne vien aš. Mano artima bičiulė patarė pirmąjį šios knygos skyrių paskirti savivertei – argi tai nėra svarbiausias dalykas? Galvojama taip: jei vaiko savivertė aukšta, visa kita tiesiog stos į savo vietas.
Tačiau mintis, kad išmokius vaiką save vertinti jis mokykloje gaus vienus dešimtukus ir pasakys „ne“ narkotikams, yra tiesiog tuščias svaičiojimas. (Iš tiesų spaudimas, kurį tėvai daro vaikams, kad šie gautų vien dešimtukus, yra problemos dalis, apie kurią netrukus kalbėsime.) Padėtį apsunkina ir tai, kad sudėtinga pasakyti, kiek savivertės vaikas iš tiesų jaučia. Kai kurie menka saviverte pasižymintys vaikai elgiasi taip, tarsi jie būtų laimingi ir pasitikintys savimi, nes desperatiškai stengiasi atrodyti laimingi ir pasitikintys. Be to, tyrimai parodė, jog tie metodai, kurių tėvai paprastai imasi norėdami sustiprinti vaikų savivertę, dažnai duoda priešingų rezultatų. Kai kurie iš šių metodų iš tiesų pakerta vaikų pasitikėjimą savimi. Kiti veda vaikus narciziškumo link ir ugdo neteisingą suvokimą, kad jie yra pranašesni už kitus, verti auksinio gyvenimo, o jeigu kas nors nepasiseka, – dėl to kalti kiti.
Tai nereiškia, kad savivertė yra nesvarbi ir tėvai nebeturėtų apie tai galvoti. Kai kalbėjausi su Eddie Brummelmanu, Amsterdamo universiteto psichologu, tyrinėjančiu savivertę, jis teigė, kad nors savivertės nauda nėra tokia viską keičianti, kaip manyta, ji vis dėlto išlieka svarbi. Sveika savivertė, be kita ko, sumažina daugybės psichinės sveikatos sutrikimų riziką. Kai ugdome vaikų pojūtį, kad jie iš prigimties geri, verti meilės ir vertingi, jie nustoja sukti galvas ir nuolat jaudintis dėl to, ką apie juos galvoja kiti, ir pradeda prasmingai gyventi. Tačiau kaip, stengiantis išugdyti sveiką vaiko savivertę, netyčia visko nesugadinti? Tai paprasčiau, nei jums atrodo.
Pirmiausia norėčiau patikslinti daugelio tėvų turimą klaidingą supratimą apie savivertę. Nemažai tėvų nerimauja, kad bandydami ugdyti sveiką vaiko savivertę netyčia ims ir pavers vaiką savimyla narcizu. Tokiems turiu gerą žinią – narcisizmas yra visai kas kita nei sveika savivertė, ir jis įskiepijamas visiškai kitokiais būdais. Neįmanoma vaiko savivertės taurės pripildyti tiek, kad šis taptų narcizu. (Turbūt jums teko girdėti apie plačiai paviešintą tyrimą, kuriuo remiantis teigiama, esą JAV dabar patiria naują narcisizmo epidemiją ir kad šių dienų paaugliai yra didesni narcizai nei prieš kelis dešimtmečius jų bendraamžiai; tačiau keli pastaraisiais metais atlikti tyrimai leidžia suabejoti šiais tvirtinimais.)
Pasirodo, tarp pasitenkinimo savimi ir narcisizmo esama didžiulio skirtumo. Vaikai, turintys sveiką savivertę, priima ir myli save tokius, kokie jie yra, ir gerbia save nebandydami to grįsti kitų nuomone. Kita vertus, narcizai nuolat lyginasi su kitais manydami, kad yra geresni už visus, tačiau nuolat patiria poreikį įrodyti savo pranašumą.
Kaip vaikai tampa narcizais? Daugelį metų tyrinėjęs šį klausimą E. Brummelmanas padarė išvadą, kad dažniausiai narcizų tėvai užkelia savo vaikus ant pjedestalo. Jie tiki, kad jų vaikai yra protingesni ir geresni už kitus, tad atitinkamai su jais elgiasi. (Įdomu tai, kad tokie tėvai yra linkę savo atžaloms duoti neįprastus vardus.) Visi kada nors esame susidūrę su tėveliais, kurie susižavėję žvelgia į savo vaikelį net tada, kai šis svaido į juos šuns kakučius. „Mano vaikutis toks pašėlęs, ar ne?“ – dar spėja pasakyti tėvelis, valydamasis nuo veido pudelio išmatas.
Deja, bet narcisistiški vaikai dažnai yra probleminiai. Jie tyčiojasi (nes tyčiodamiesi gali pajausti savo pranašumą prieš bendraamžius), o į kritiką ar atmetimą reaguoja pykčiu ir agresija. Jų gyvenimas dažniausia būna liūdnas: narcizai pučiasi ir giriasi prieš kitus, kritikuoja aplinkinius, taip bandydami jiems patikti ir sulaukti susižavėjusių žvilgsnių, tačiau toks jų elgesys sulaukia priešingos reakcijos – žmonės, kuriuos jie tikisi patraukti, nuo jų nusigręžia. Dar blogiau yra tai, kad jie retai prašo pagalbos. Turbūt todėl, kad jiems sunku pripažinti, jog ir jiems jos reikia. (Atkreipkite dėmesį į tai, kad narciziškumas ima vystytis vaikui sulaukus septynerių ar aštuonerių. Iki tol vaikas gali elgtis kaip narcizas, tačiau jo pareiškimas, kad jis yra Pats Geriausias Žmogus Pasaulyje, iš tiesų yra normalus raidos tarpsnis, o ne ženklas, kad jis išaugs toks kaip Donaldas Trumpas.)
Dar kartą pakartosiu: jei nesate iš tų tėvų, kurie meiliai šypsodamiesi žvelgia į savo baisiai besielgiantį vaiką, neturėtumėte pernelyg nerimauti, kad išauginsite narcizą. Tačiau, kaip vėliau plačiau kalbėsiu, tėvai, vedami geriausių ketinimų, dažnai pridaro ilgalaikį poveikį vaiko savivertei turinčių klaidų, ir aš pati prisipažįstu jų padariusi.
