– Nesuklysiu, jei pasakysiu, kad Gytis Ivanauskas yra viena charizmatiškiausių asmenybių Lietuvoje. Ar ta charizma išryškėjo jau vaikystėje?
– Iš tiesų tai taip, bet kai vaikas dar mažiukas, nekreipi dėmesio. Galvoji, gal visi tokie. Per visas šeimos šventes Gytis rasdavo ką veikti. Įlįsdavo į spintas, „papuošdavo“ visas pusseseres ir pusbrolius, prigražindavo, vaidindavo. Kadangi pati dirbu su tėvais, esu psichologė, matau, kad šiandien net ir dėl aprangos jie turi daug problemų su vaikais. Galvoju, Gytis nieko niekada nereikalaudavo, prisiderindavo. Pamenu turėjau tokį gerą vilnonį paltą. Jis jį paėmė, pasakė, kad jam jo reikia, pakeitė į vyrišką užsegimą ir nešiojo. Labai stilingai atrodė. Ir pati jam siūdavau. Kadangi lankė pramoginius šokius, o drabužių nebūdavo, pasiūdavau. Jis tuo labai didžiavosi.
– Nuo pat mažų dienų matėsi jo kūrybiškumas?
– Matėsi, bet aš to neakcentavau. Maniau, kad gal ir kiti vaikai tokie, tik Gytis gal judresnis buvo. Nesuvokiau, kad kuo nors išskirtinis.
– Ar sunkus vaikas buvo?
– Jei kalbate apie tuos, kurie pakliūva į teisėsaugą, ar kuriais nuolat skundžiasi pedagogai, šito nebuvo. Bet nesusipratimų būdavo. Tarkime, kai pradėjo lankyti mokyklą, visada į ją vėluodavo. Aš jo net nebekeldavau, sakydavau, kad privalo pats susiruošti. Pabelsdavau į sieną pro virtuvę, pasakydavau, kad jau išeinu, sumuštiniai ant stalo ir, manau, kad tu nevėluosi. Pasitikėdavau juo, nes nebežinojau ko imtis. Kartą pradinės klasės mokytoja mane ir Gytį net išsikvietė į mokyklą ir pradėjo gąsdinti, kad priduos į policiją, o ten yra žiurkių. Jis išsigando, pradėjo raudoti. Aš patylėjau. Aišku, neteisingai elgiausi, bet galvojau, o gal tas gąsdinimas padės. Bet vėlavimai nesibaigė ir nieko aš pakeisti negalėjau. Jei jis sugebėjo pavėluoti į susitikimą su Valdu Adamkumi, tai ką jau kalbėti apie mokyklą.
– Koks vaikystėje buvo Gytis?
– Labai aktyvus. Kartais buvo sunku susitarti. Kol buvo mažiukas, netvarkydavo žaislų. Kartą jau pasiekėme ribą, kai pasakiau jam: „Jei tu, Gytuli, netvarkysi žaisliukų, reikės priimti diržiuką“. O jis žinojo, kokie yra mano diržiukai: geri, gražūs, odiniai, priderinti prie drabužių. Grįžtu kitą dieną iš darbo, ogi žiūriu, kur mano visi diržai. O Gytis sako: „Kad tu manęs daugiau negąsdintum, aš juos visus išmečiau per balkoną“. Ir viskas. Nu ir ką. Nieko. Galvoju, kokia man gera pamoka už vaiko gąsdinimą. Jis mane pamokė. Tuo ir baigėsi. Dar turėjo Gytis tokią savybę – niekada neatsiprašydavo. Jo atsiprašymas buvo veiksmais: pribėgdavo, kol mažesnis būdavo, apsikabindavo stipriai kojas aplink kelius ir nepaleisdavo, kol nepaglostydavau jam galvos. O kad būtų žodis „atsiprašau“ – niekada. Apskritai jis labai jautrus buvo, nešdavo į namu visokias varnas su išsuktomis kojomis, peles. Balkone visokių varliagyvių turėjo, laikydavo, prižiūrėdavo. Pareidavo iš kiemo verkdamas, kad vaikai skriaudžia katiną. Kai pradinėse klasėse skaitė „Kliudžiau“, labai raudojo. O šiaip problemų nebuvo – raktas ant kaklo ir visur vienas. Aš į darbus, jis į savo užsiėmimus į dailę, į šokius. Mano tėveliai Plungėje gyveno. Vasaras jis ten praleisdavo. Mano a.a. tėvelis skambindavo ir sakydavo: „Jau atvažiuokite pasiimti, nes mus graužia sąžinė – kaip išeina iš ryto, net valgyti negrįžta, mes jo nerandame“.
– Nejutote nerimo, kad pasirinko tokį kelią? Vis tik jautriam žmogui žinomumas nėra lengvai pakeliamas.
– Jis rinkosi architektūrą. O apie žinomumą niekas net negalvojo. Pamenu, išskrido į kažkokį seminarą Vienoje, o man liepė nueiti į priėmimo komisiją. Aš jau amžiuje, bet su jaunais brūžinau po tą koridorių. Kad įstotų jam pritrūko balų, nors į mokamą vietą pateko. Bet prodekanas pasakė, kad čia baisūs pinigai. Tais laikais net neuždirbdavome tiek. Pasiūlė pasirinkti ką nors iš statybos. Ką pasiūlė, tą ir parinkau. Kai Gytis grįžo, buvo baisus stresas. Užsidarė kambaryje ir neįsileido. Nežinau, ką jis išgyveno. Pastudijavo iki naujų metų, o paskui užsiėmė įvairia veikla. Mums nereikėjo jam duoti pinigų. Tik maisto įdėdavome. Galiausiai įstojo į Muzikos akademiją, tai buvo kaip Dievo pirštas.
– O jūs pati kokios profesijos linkėjote sūnui?
– Niekada nieko nelinkėjau ir niekada už jį negalvojau. Sakiau – kuo norėsi, tuo ir būk. Po devynių klasių jis susikrovė savo paveikslus ir sako: „Važiuoju į Čiurlionio menų gimnaziją“. Kai ten įstojo, galvojau, kad bus dailininkas. Neklausiau. Viskas buvo aišku. Paskui sako, kad nori bandyti architektūrą. Išėjo taip, kad papuolė į statybas. Ir jis manęs klausė: „Ar tu norėtum dirbti archeologe ir kasinėti kaulus?“. Sakau, gyvenime nenorėčiau. „Tai va ir aš ne“. Ir pasirinko savo. Dabar atrodo, kad toks likimo pirštas buvo.
– Paauglystė irgi ramiai praėjo?
– Taip. Jis buvo labai savarankiškas. Neturėjau problemų. O kad pasipykdavome, tai natūralu. Bet visada prieš kur nors išeidamas palikdavo raštelį: „Grįšiu tokią ir tokią valandą“. Ir grįždavo. Mobilių telefonų nebūdavo, bet paskambindavo į paprastą, pasakydavo, jei užtrukdavo. Dabar konsultuoju tėvus, kurie nesusitvarko su savo vaikais. Gal tėvų problema, kad vaikai nepasitiki jais, arba nejaučia, kad tėvai yra ta siena, į kurią visada galima atsiremti. Visada Gyčiui sakydavau: tu gali, eik, daryk. Visada pasiteiraudavo mano nuomonės. Nežinau – ar dėl to, kad nepapuolė į blogą kompaniją, ar dėl to, kad protingas buvo, neturėjome didelių bėdų.
– O dabar ar tariasi dėl priimamų sprendimų?
– Taip, nors man tai keista. Gal jau tas amžius, kai vaikai vėl priartėja prie tėvų, atsiranda kitas santykis. Kartais ieškome sprendimų kartu. Jei kalbėsime apie jo darbą, nesu didelė patarėja, bet jis man kažką parodo, aš pasakau savo nuomonę. Jis neklausia, ar čia yra gerai, jis tuo yra užtikrintas, bet jam įdomu, kaip tai atrodo mamai. Ir po „Zero Live Show“ pasakiau, kaip man tas, kaip anas. Gal aš kažko nesupratau. Mes diskutuojame.
– Ar pastebėjote, kad žinomumas Gytį būtų pakeitęs?
– Ne. Man jis toks koks buvo. Gal kiti kokius nors pokyčius ir pastebi. Gal to takto kartais jam trūksta. Jis tą „ne“ pasako taip griežtai, kas man gal nėra labai priimtina. Bet jis sako, kad geras visiems nebūsi. Šiuo klausimu mes nesutariame. Aš niekada žmogui nepasakysiu taip, kad jis įsižeistų. O jis – kitoks. Gytis niekada neduos išmaldos, jei mato, kad žmogus ir pats gali užsidirbti. Tiems, kas negali, nuperka maisto. O aš duodu visiems.
– Nepaisant išsiskiriančių nuomonių, Gytis minėjo, kad esate jo draugė. Kas padėjo sukurti tokį ryšį?
– Tas ryšys yra nuo vaikystės. Gytis jaučia, kad esu stipri, kad neleisiu niekam jo skriausti. Pamenu, kai dar mokykloje kažkas kažką pradėjo kalbėti, aš nuėjau pas mokytoją ir pasakiau, kad visais atvejais tegu kviečiasi mane. Viską pastačiau į vietą gražia forma. Jis visada jautė, kad mama ir tėtis, kiek galės, padės. A.a. tėtis buvo sportininkas – ne visada galėdavo dalyvauti pasirodymuose, bet aš jau palaikydavau jį visur. Gal dėl to mes ir šiandien atvirai galime kalbėti bet kuriomis temomis. Žinau, kad jo draugės sako, kad net pavydi Gyčiui, jog jis su mama taip gali bendrauti. O ką jis ten turi savo širdies kampeliuose, niekada nesikapstau ir neklausiu. Aš tik galiu įsijungti į pokalbį, jei pats apie kažką kalba.
– Ko pats Gytis jus išmokė?
– Vidinės stiprybės, kurios man kartais trūksta.
– Koks etapas buvo sunkiausias? Gal kai Gytį užgriuvo šlovė?
– Nepasakyčiau. Gal kai pirmą mašiną nusipirko, buvo toks truputį pasikėlęs. Bet mūsų santykis koks buvo, toks ir liko. Aš nepajutau jo žvaigždžių ligos. Gal juoko forma jis tą parodydavo. Aš jo klausdavau: „Gyti, o kodėl čia į mus taip žiūrėjo“. O jis: „Taigi ar nežinai, kas aš toks“. Visada taip bendraujame. Atrodo, rimtai lyg ir nešnekame. O aš jam sakau: „Ko čia putiesi, kas čia tave kiekvieną dieną žiūri“.
– Ar pačios neerzina aplinkinių žvilgsniai?
– Aš pati į juos nežiūriu. Yra tik malonu, kai pasako, kad čia jau matosi, jog mama su sūnumi. Mes panašūs. O šiaip renginiuose daug yra įžymių žmonių. Gal aš pati į kitus labiau žiūriu. Bet paskui suprantu, kad visi tie žmonės vienodi. Visi su savais trūkumais ir privalumais.