Julija su portalo Delfi skaitytojais sutiko pasidalinti, kaip kuo ilgiau gėles vazose išlaikyti nenuvytusias. O taip pat – papasakojo apie du mums gerai pažįstamus augalus, apie kuriuos, kaip pasirodys, žinome anaiptol ne viską.
– Kaip vertinate Lietuvos gėlių parduotuvių, turgelių situaciją? Kainas, šviežumą ir panašiai?
– Tiesą sakant, vertinu prastai. Gal labai neišsiplėsiu, kaip vertinu, bet turiu kelis patarimus: jei perkate iš lietuviško ūkio, dažniausiai gausite labai šviežias gėles. Kiek matau, kaip dirba kiti ūkiai, suprantu, kad mes visi turime maksimaliai gerą kokybę. Jei perkate iš ūkio, ne parduotuvės, reiškia, kad dar sutrumpinate kelią iš ūkio iki savo vazos, taigi, turėsite išskirtinį šviežumą.
Lietuviai gėles augina su mažiau trąšų nei augintos tos gėlės, kurias pardavėjai atsiveža iš kitų šalių. Tai reiškia, kad lietuviškas gėles dažnai galite valgyti (kai jos valgomos) arba, pavyzdžiui, jomis papuošti tortą.
Kai parduotuvėse perkate jau sudėtą puokštę – būkite atidūs, nes labai dažnai ten dedamos jau pabuvusios gėlės, kurios nebetinka būti pardavinėjamos. Jas visaip paskabius ir paslėpus tarp kitų, dar galima kažkiek išlaikyti. Geriau paprašykite sudėti jums naują puokštę
– Ar galite papasakoti keletą gėlių išlaikymo triukų? Arba paminėti porą dažniausiai daromų klaidų?
– Alyvos – einame skinti su vandens talpa. Nupjauname šakelę, nuimame visus lapus. Paliekame tik žiedus ir merkiam į vandenį. Vandens daug, beveik iki pat žiedų. Grįžę namo iškart kaičiam arbatinuką, kol jis kaista, alyvų šakų apačias arba karpome žirklėmis išilgai, arba padaužom su plaktuku – sutrupinam kotą. Merkiam į karštą vandenį pusei minutės ir tada laikome kambario temperatūros vandenyje. Kai žmonės sako, kad alyvos nesilaiko vazoje, tai čia todėl, kad nedaro visų anksčiau išvardintų žingsnių (šypsosi).
Tulpės – dažnai keičiame vandenį. Būtina išplauti vazą, būtų gerai ir su kempine patrinti. Minkšti koteliai – linkę pūti, tad keičiamas vanduo ir plaunama vaza leidžia to išvengti. Vandenį keičiame kasdien, o kas antrą dieną pakerpame ir galiukus. Beje, tulpės vazoje auga, nereikia bijoti, kad labai sutrumpės. Jei kartais gavote tulpių, kurios yra kiek suglębusios, pavytusios – ne bėda. Dėkite jas į vonią ir gausiai palaistykite šaltu vandeniu iš dušo, palikite šlapias pagulėti kokią valandą ar dvi ir jos kaip mat atsigaus.
Bijūnai – visų labai mylimos gėlės. Į vazą galima įdėti šaukštą cukraus – jis padės bijūnams kiek ilgiau išlikti šviežiems. Tik reikėtų nepamirši kas porą dienų pakeisti vandenį, o vazą ne tik išskalauti, bet ir švariai išplauti, nes cukrus, ilgiau pabuvęs vandenyje, gali skatinti daugintis įvairias bakterijas. Bijūnų stiebus reikėtų kirpti įstrižu kampu – tuomet stiebas turi didesnį plotą, per kurį gali pasisavinti vandenį. Taip pat vandenyje neturėtų būti pamerkti bijūnų lapai – juos reikėtų nuimti nuo stiebo.
Galima daryti ir dar įdomiau – tai galioja visoms gėlėms. Vazą su gėlėmis nakčiai dėti į šaldytuvą – tai stipriai prailgins gyvavimo laiką. Iš esmės tas pats vyksta ir gėlių parduotuvėse – galima pastebėti, kad ten ir šiaip būna gan vėsu, o nakčiai gėlės keliauja į šaldytuvus arba pati patalpa būna papildomai šaldoma.
Jeigu bijūnus norite išsisaugoti ypač ilgai – kokiai nors progai, kai bijūnai jau nebežydi, esama dar vieno triuko. Imame bijūnų pumpurus (žiedai neturi būti išsiskleidę), vyniojame į laikraštį ir dedame į šaldytuvą. Traukiame dieną prieš naudojimą, taip bijūnus galima išlaikyti ir iki vasaros. Tiesa, aš pati visad skatinu gėlėmis džiaugtis sezono metu ir pati taip nedarau.
O jeigu kartais turite bijūnų pumpurus, bet jau reikia žiedų – tada patrumpinam kotelius, ir dedam bijūnus į šiltą vandenį, o vazą statome šiltoje vietoje – šiluma padės žiedams greičiau prasiskleisti.
Jurginai – šios gėlės turi be vandens praleisti kuo mažiau laiko. Dėl šios priežasties jų skinti visad einame su kibiru vandens, kad iškart nuskynę pamerktume. Kotelius reiktų kirpti įstrižu kampu, gėles merkti į švarią vazą ir į šiltą vandenį – tinka ir iš čiaupo, nereikia verdančio, bet turi jaustis, kad vanduo šiltas. Tame šiltame vandenyje gėles ir paliekame. Labai svarbu, kad jokie jurginų lapai nebūtų apsemti vandens – tai skatina puvimo procesus. Vandenį keisti reikėtų kas porą dienų – vazą kiekvieną kartą švariai išplauti. Jurginų puokštę reikėtų laikyti toliau nuo tiesioginių saulės spindulių. Taip pat, kuo didesnis žiedas ir jo žiedlapiai, tuo bus trumpesnis gyvavimo vazoje laikas.
– Savo ūkyje auginate ne tik gėles, bet ir vištas, o taip pat – sodo, daržo gėrybes. Papasakokite apie kokį nors augalą, kuris mums gerai girdėtas, tačiau apie kurį žinome nepakankamai.
– Smidrai – dabar, aišku, išgyvena visišką populiarumą, bet sakyčiau, kad tai nutiko gan neseniai. Daugelis nė nežino, kad sename močiutės darželyje augantis didžiulis krūmas ir yra tie patys smidrai, kurių pavasarį visi ieškome kur nusipirkti.
Man pačiai labai smagi šita smidrų auginimo dalis, kai nuvažiavus pas ką nors į sodą galiu sakyti „žiūrėkit, ir jūs turit smidrų“. Dažnu atveju savininkams tai sukelia nuostabą, nes, pasirodo, jie nė neįsivaizdavo, kad čia tie patys valgomi smidrai.
Taip nutinka todėl, kad smidrai auga labai greitai. Ir dažnai žmonės tiesiog nespėja pamatyti tos pirminės stadijos kai jie skinami valgymui, o pamato jau išaugusius didžiulius krūmus.
Smidrai yra daugiamečiai augalai, kurie kasmet plečiasi, tad su kiekvienais metais derliaus būna vis daugiau. Jie mėgsta gerą dirvą, juos reikia prižiūrėti, ravėti ir žemę vis papurenti. Derliaus pirmaisiais metais imti negalima visai, antraisiais metais derlių imti galima apie 2 savaites, o tada jau reiktų palikti augti, trečiaisiais metais derlius imamas 3–5 savaites, o nuo ketvirtų metų derlius kasmet gali būti imamas iki maždaug birželio vidurio.
Mes patys smidrų šakas vėliau naudojame puokštėms, jos puikiai papildo puokštes žalia spalva ir gerai laikosi vazoje. Labai tikiuosi, kad smidrų šakos grįš į madą floristikos pasaulyje, nes atrodo išties įspūdingai.
Rūgštynės – visi tikrai esame ragavę rūgštynių sriubos, bet kažin ar kiekvienas yra rinkęs jas pievoje. Pas mus apylinkėse auga tikrai daug rūgštynių, tad kiekvienos vasaros užsiėmimas vaikystėje ir, beje, baisiai nuobodus, būdavo pririnkti rūgštynių, kad mama ir močiutė galėtų jų prikonservuoti žiemai.
Rūgštynes rinkti yra du būdai: arba skinti su viskuo, t.y. ir kitomis žolėmis, ir paskui po lapelį perrinkti, arba iškart gražiai po vieną lapelį rinkti pievoje. Mano rinkimas dažniausiai prasidėdavo po vieną lapelį o pasibaigdavo saujomis su visokiomis žolėmis, nes pabosdavo toje pievoje sėdėti (juokiasi).
Rūgštynės yra daugiamečiai augalai, galima įsigyti jų sėklų ir pasisėti darže, tokios rūgštynės turės didesnius lapus nei laukinės, tad ir skinti jas bus daug paprasčiau. Maistui šie augalai vartojami, kol dar nežydi.
Vėliau mes žiedus naudojame puokštėms – laikosi gerai ir yra labai įdomios išvaizdos. Rūgštynės dažnai auga tiesiog pievose, pamiškėse, krūmai yra neaukšti, dažnai krūmeliai auga grupėmis, tad jei pavyko rasti vieną – greičiausiai aplink bus ir daugiau. Šiemet patys auginame ir įdomią rūgštynių veislę – lapeliai žali su raudonomis gyslelėmis, jas galima naudoti maistui, bet mes planuojame sodinti kompozicijose su gėlėmis arba prieskoniais – labiausiai tiesiog dėl grožio.
