Paklausta, kuo pirmasis nėštumas jai skiriasi nuo antrojo, Rima sakė, jog dabar jau žino, ką reiškia būti nėščiai fiziškai, bet emociškai jaučiasi stebuklo dalimi lyg pirmą kartą.
„Pasikeitė pačios gyvenimo aplinkybės – auginu šešerių metų dukrą, kuriai reikia dėmesio lygiai tiek pat, kaip ir iki nėštumo, mokau kitas mamas kūdikių masažo kaip sertifikuota instruktorė ir dar ruošiuosi ypatingam grupės „Mango“ dvidešimtmečio koncertui. Tad normalu, jog šiuo metu jaučiuosi labiau pavargusi ir dienotvarkę sąmoningai stengiuosi susiplanuoti taip, kad liktų laiko poilsiui. Pastebėjau dar tokį skirtumą – pirmojo nėštumo metu labiausiai klausiau gydytojų, o dabar jau nebesilankau pas juos kas mėnesį ir daugiau klausau savęs. Ko gero, tai pasitikėjimas savimi kaip moterimi“, – sako R. Petrauskytė-Paulauskienė.
Ji neslepia, jog vaikelio gimimui ruošiasi ne tik didžioji sesė, bet ir visa šeima: „Apie ketvirtąjį šeimos narį kalbamės taip, lyg jis jau gyventų mūsų šeimoje. Aš kalbuosi su dukra apie viską, ką jaučiu aš ir kaip tą dieną jaučiasi vaikelis pilvelyje. Kalbamės apie tai, kaip pasikeis mūsų gyvenimas kitais metais, kaip mes tvarkysimės ir priimsime tuos pasikeitimus visi kartu, kaip mes padėsime vieni kitiems“.
Dainininkės nekankina klausimai, ar sugebės antrąją atžalą mylėti taip pat stipriai, kaip ir pirmagimę.
„Kad meilės užteks – net neabejoju. Labiausiai ramybės neduoda klausimas, ar pavyks abiem atžalom padalinti dėmesį po lygiai“, – apie laukiančius iššūkius kalba grupės „Mango“ narė.
Paklausta, ar iš savo šešiametės sulaukia kokių sudėtingų klausimų, Rima teigia, jog dukra visame kame turi savo nuomonę ir labai mėgsta pasidalinti savo įžvalgomis. Tad ar jai jau parūpo, kaip į šį pasaulį ateina vaikai?
„Kadangi ji visada turi savo nuomonę, tai šiuo metu jai vaikų atsiradimas asocijuojasi su vestuvėmis. Tam, kad susilauktum vaikų – būtinai reikia ištekėti. Nebijau klausimų apie seksą ir kitus suaugusiųjų reikalus. Labai noriu, kad kiek įmanoma daugiau dukra sužinotų iš manęs, o ne iš kitų šaltinių. Manau, svarbiausia atsižvelgti į esamą vaiko amžių bei suvokimą ir pagal tai atsakyti į klausimus“, – sako R. Petrauskytė-Paulauskienė.
O kaip jai seksis sudalyvauti linksmame DELFI iššūkyje ir atsakyti į kitų vaikų žingeidžius klausimus ne tik apie egzistenciją, bet ir apie pasaulio pabaigą, meilės stiprumą ir tėvų mirtį?
- Kodėl karvės ir avys miega stovėdamos?
Tiesą pasakius, nesu mačiusi miegančios karvės ar avytės. O gal jos visai nemiega ir tik užmerkia akis pailsėti?
-Iš kur mes žinome, kad egzistuojame?
Vau… toks nelabai vaikiškas klausimas, sakyčiau. Egzistencijai, ko gero, užtenka nubusti ryte, pavalgyti, nueiti į tualetą, vėl pavalgyti ir eiti miegoti. O ar gyvename, galime suprasti iš to, ką nuveikėme dienos metu.
- Koks atstumas yra nuo Lietuvos iki pasaulio pabaigos?
Na, priklausomai nuo to, ką laikysime pasaulio pabaiga...
- Kaip vaistai pagydo žmogų?
Vaistus sudaro tam tikros cheminės medžiagos, kurių arba trūksta mūsų organizmui, arba mums reikalingas poveikis, kurį gali padaryti vaistuose esančios cheminės medžiagos. Todėl kai žmogus serga, vaistai padeda pasveikti.
- Kodėl Marius darželyje turi supermeną, o aš ne?
Neįmanoma visko turėti. Tada lieka tik pasidalinti – paprašyk, kad Marius duotų tau vienai dienai supermeną, o tu pasiūlyk jam mainais kažką kita.
- Kaip atiduoti visą savo meilę žmogui, kad jis tikrai žinotų, kad atidaviau ją visą?
Jeigu labai nori, kad žmogus tai žinotų – jam taip ir pasakyk: „Atiduodu tau visą savo meilę“.
- Mama vis kartoja, kad reikia pasiekti tikslą. O kur jį rasti ?
Savo galvelėje. O gal geriau paklausti savo mamos, koks galėtų būti Tavo tiklsas. Net neabejoju, kad mama greitai sugalvos. Aš, pavyzdžiui, labai norėčiau, kad mano dukra turėtų tikslą susitvarkyti savo kambarį.
- Kodėl prie dviejų pridėjus du būtinai turi būti keturi? Jei mes piešiame kaip norime, tai gal ir skaičiuoti galim taip, kaip mums patinka?
Bet ar norėtųsi, kad prie dviejų saldainių pridėjus du, gautųsi vienas saldainis?
- Kaip atrodo svajonės?
Kaip šviesus, pastelinių spalvų debesėlis, kuriame nupiešta tai, ko tau tuo momentu norisi labiausiai.
- Kada baigsis pasaulis?
Mums baigsis, ko gero, kai numirsime.
- Kas mano kraują nuspalvina raudonai?
Spėju, kad raudonieji kraujo kūneliai.
- Kas mane augins, kai mirs tėtė ir mama?
Kai mirs tėtė ir mama, tu jau būsi užaugęs/usi ir tavęs nebereikės auginti.
- Jei mama man nori atvesti brolį, o man jo nereikia, ar galiu persikelti gyventi į šeimą, kur jokių brolių nėra ir nebus?
Gali, jei surasi šeimą, kuri nori atsivesti svetimą vaiką.
- Kas nutinka, kad žmonėms tampa nebeįdomūs žaislai?
Tada vadinasi žmonėms „šakės“ – jie paseno, pavargo, nei jiems kas įdomu, nei jie patys kam įdomūs...
- Ar žmonės, kurių akys mėlynos, viską mato mėlynai?
Va čia tai būtų geras! Juk, galų gale, reikia pateisnti tą fenomeną, kad vienų akys mėlynos, o kitų rudos ar žalios. Tik, ko gero rudaakiams būtų labai niūrus gyvenimas – viską matyti ruda spalva būtų tikrai nelinksma.
