Šioje situaciją pavyzdį rodo kai kurios institucijos, kurios pačios savarankiškai imasi iniciatyvos ir kreipiasi į valdžią, prašydamos kuo skubiau suteikti ne tik teorines, bet ir praktines žinias, kaip veikti ekstremaliose situacijose.
Apie tai Delfi TV laidoje „Delfi diena“ kalbėjo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas ir savo socialiniuose tinkluose šią temą iškėlusi Delfi užsienio naujienų korespondentė Ana Daukševič.
Kaip atskirti – panika ar pasiruošimas?
Žurnalistė savo socialiniuose tinkluose pasidalijo įžvalgomis apie tai, kas iš tiesų yra reali grėsmė, o kas panika.
„Mane paskatino tuo pasidalinti tai, kad net iš mūsų valdžios atstovų, politikų visuomenė gauna labai skirtingą informaciją. Krašto apsaugos ministrė sako, kad grėsmės labai didelės, tada klausomės VSD ataskaitos, kur sakoma, kad, ponai ir ponios, ruoškitės, po to išeina premjeras ir pasako, kad nekelkime panikos. Tai kur ta riba tarp panikos kėlimo ir pasiruošimo?“, – laidoje retoriškai klausė A. Daukševič.
Kadangi Delfi užsienio naujienų korespondentė turėjo galimybę iš vidaus pamatyti, kaip ir kas vyko Ukrainoje prieš plataus masto invaziją, ji prisimena, kaip dar kelios dienos iki Rusijos įsiveržimo daugelis ukrainiečių ją ramino, kad nieko nebus.
„Valdžia taip pat kalbėjo, kad nieko čia baisaus, – priminė ji. – Įvykiai Ukrainoje yra tie, iš kurių mes galime pasimokyti. Nereikia slėpti, kad Ukraina taip pat padarė tam tikrų klaidų, pavyzdžiui, pasiruošime. Ir apie tai ukrainiečiai labai atvirai diskutuoja. Turime pavyzdžių, iš kurių galima pasimokyti. Jūs neįsivaizduojate, kokie buvo kamščiai Kijeve vakare, likus kelioms dienoms iki invazijos“.
A. Daukševič teigė, kad visuomenėje reikėtų kelti ne paniką, kalbant apie tai, kada ir kas gali nutikti, bet valdžia turėtų informuoti visuomenę, ką žmogui būtina žinoti nutikus ekstremalioms situacijoms.
„Ir aš kalbu ne tik apie karo grėsmę, kalbu apie stichines nelaimes. Mes juk turime pašonėje ir Astravo atominę elektrinę. Gali nutikti daugybė krizinių situacijų, kur turėtume žinoti, kaip elgtis: kur eiti, kur slėptis, ką turėti, kaip pasiruošti, – tęsė žurnalistė. – Galų gale – evakuacija. Ką žinau iš patirties ir darbo Ukrainoje: jei kyla karas, civiliai, kurie nežada prisidėti prie kovos, fronto linijoje neturėtų būti, nes tai trukdo ir gintis. Todėl ukrainiečiai labai akcentuoja evakuaciją. Ar mes turime atsakymą, kaip mes evakuotume šią pažeidžiamiausią grupę?“.
Mokytojų atstovas: mokymų, kaip nueiti į rūšį ir iš jo grįžti, neužtenka
Tuo metu Lietuvos švietimo darbuotojų sąjunga kreipėsi į valdžią prašydama mokymų, kaip reikėtų elgtis ekstremaliose situacijose.
„Natūralu, kad jei nueisi į egzaminą nežinodamas, kas ten vyks, tau kils panika. Dabartiniu metu matome, kas darosi pasaulyje, iškilo diskusijos tarp mokytojų – o tai kaip mes elgsimės, kokia buvo mokymai. Dažniausiai jie buvo – kaip nueiti į rūsį ir kaip iš jo grįžti. Tai čia jau viskas?“, – klausė A. Navickas.
Švietimo darbuotojų atstovas pabrėžė, kad turėti teoriniai mokymai apie ekstremalias situacijas yra gerai, tačiau esant dabartiniam politiniam fonui to neužtenka, kad mokytojai jaustųsi labiau pasiruošę.
„Galėtų mokymai būti praplėsti ir daromi praktiškai: kaip mes judėtume, elgtumėmės. Galų gale pažiūrėti rūsius ir sporto sales, ar tikrai ten jaustumėmės saugiai. Jei matome, kad yra stikliniai langai ir įvyktų sprogimas, gal kaip tik nereikia eiti į tokias priedangas, nes vaikai gali būti sužaloti“, – svarstė A. Navickas.
Visą pokalbį žiūrėkite „Delfi diena“ laidoje.
