Remia automobiliais, logistika ir edukacija
Karybos ekspertas Darius Antanaitis sakė Delfi, kad jo vadovaujama įmonė „Ostara“ teikė paramą Ukrainai produktais, kuriuos gamina. Buvo perduotos logistinės priekabos, įsigytos iš lėšų, kurias galėjo skirti. Parama buvo nugabenta į logistikos centrą Lenkijoje, iš kur ji centralizuotai paskirstyta Ukrainos kariuomenės daliniams pagal jų operacinius ir taktinius poreikius.
Lietuvos kariuomenės atsargos majoras teigė esantis dėkingas buvusiam krašto apsaugos ministrui Arvydui Anušauskui, kuris padėjo užtikrinti, kad parama būtų pristatyta oficialiai, skaidriai ir centralizuotai, atsižvelgiant į Ukrainos kariuomenės planus.
Žemės ūkio technikos prekybos įmonė „East West Agro“, vadovaujama Gedimino Kvietkausko, tam tikra prasme jau tapo Ukrainos rėmėjų „hubu“, kuriame susikūrė bendruomenė, susipažįsta ir bendrų projektų sugalvoja savanoriai iš skirtingų organizacijų, tarpusavyje vienija jėgas. Jeigu prireikia daugiau pagalbos, kreipiamąsi į įmonės darbuotojus. Kadangi įmonė turi savo automobilių remonto servisą, įrangą bei vietą tam, norintys padėti darbuotojai visada kviečiami. Kiti gali prisidėti fiziškai ar savo laiku. Pasak jo, darbuotojai supranta, ką daro, noriai prisideda ir patys taip sustiprina bendruomeniškumo jausmą.
„Finansinę paramą aš skiriu nuo savęs asmeniškai, ne nuo įmonės. Galbūt kiti verslai nesusimąsto, tačiau mes pastebėjome paramos Ukrainai ir įmonės automobilių parko ryšį. Kai automobiliai „atitarnauja“ įmonėje ir tampa netinkami įmonės veiklai, atiduodame juos į frontą, kur dar gali būti naudingi“, – kalbėjo G. Kvietkauskas.

Gynybos rizikos kapitalo fondas „ScaleWolf“ prie paramos prisideda kiek kitaip. Fondas organizuoja į gynybos ir saugumo temas orientuotas mokymo programas žmonėms, komandos ir startuoliams, kurie per trumpą laiką įgyja reikalingų žinių, susipažįsta su kompetentingais gynybos profesionalais ir gavę pradinį finansinį kapitalą sprendžia su sauga susijusius iššūkius. „Mūsų programose taip pat dalyvauja ir Ukrainos talentai, startuoliai, o sėkmingiausios komandos įsikuria Lietuvoje ir pradeda verslo kelionę. Savo ruoštu besikuriančioms jaunoms įmonėms padedame su steigimo procesais, įvairiais leidimais, bei jau šioje stadijoje investuojame į įmonę“, – pasakojo jo vadovas Edvinas Kerza.
Įmonės neapsvarsto galimų paramos būdų
Verslai, kurie jau prisideda prie paramos, svarsto, ką galėtų padaryti jų kolegos. D. Antanaitis įsitikinęs, kad pagalba Ukrainai priklauso nuo įmonės galimybių: „Geriausia parama, mano nuomone, yra prisidėti savo gaminama produkcija. Tokiu būdu Ukrainos žmonės gauna reikiamų produktų greitai ir efektyviai. Lietuvoje sukurta pridėtinė vertė tiesiogiai keliauja kaip parama į Ukrainą. Manau, jog Lietuvoje pagaminta produkcija yra vertingesnė nei tiesioginė finansinė pagalba, nes finansinės lėšos dažnai skiriamos produktų, kurių gamyba nesusijusi su mūsų šalimi, įsigijimui. Tai reiškia, kad Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšos atitinka trečiųjų šalių gamintojams“.
G. Kvietkauskas kvietė verslų vadovus tiesiog pagalvoti, ką galėtų padaryti su priemonėmis, kurias jau turi ir kurios, galbūt, ne visada nuolat naudojamos ir gali būti paskolinamos: „Yra daug verslų, turinčių savo logistikos transportą, o jo paslaugų labai trūksta. Savanoriams itin didelė problema surinkus didesnių gabaritų ar kiekio paramą, nugabenti ją. Pavyzdžiui, Ukrainoje ypatingai trūksta čiūžinių miegojimui. Tarkime, savanoriai randa ligoninę, kuri gali atiduoti didelį jų kiekį, tačiau jų lengvaisiais automobiliais taip paprastai nenugabensi, reikia apdengto vilkiko. Jų turi įmonės ir galėtų pasidalinti, tačiau apie tai nepagalvoja. Yra ūkininkų, kurie siūlo saviškius, aš pažįstu vieną, kuris savo vilkiką prireikus nuvairuoja ir nugabena traktorius ar ką nors kitką, ko tuo metu reikia“.
Jis nuogąstavo, jog labai dažnai verslai pamiršta apie komunikaciją – kai nepasakoji apie savo suteiktą paramą, nemobilizuoji kitų, galinčių prisidėti. Tai nėra savigyra, tik mobilizacija kitų, kurie galbūt nežino, apie tam tikras paramos galimybes. Žmonės pasitiki daugeliu verslų, todėl galėtų prisidėti sužinoję, kad jų mylima įmonė tai daro.

E. Kerza išskyrė technologijų ir specialistų bei „papildomų rankų“ poreikį. Vienas pagrindinių uždavinių jo vadovaujamo fondo veikloje – naujų, inovatyvių ir dar neatrastų sprendimų, kurie padėtų atgrasyti oponentą, sukurti reikalingą efektą, užkardyti priešiškus veiksmus, kūrimas. „Vystant produktą, sprendimą, dauguma komandų susiduria su techniniais, moksliniais iššūkiais, tad patirtį turintys specialistai, organizacijos su stipriomis R&D (tiriamosios veiklos) galimybėmis gali prisidėti konsultuojant ir ieškant sprendimo būdų. Ne mažiau svarbus yra gamybos etapas, kuomet mūšio lauke patikrinta ir specialius testus praėjusi įranga yra užsakoma dideliais kiekiais ir papildomos „rankos“, pagalba surenkant, išbandant yra labai vertinama“, – sakė pašnekovas.
Verslai remia nepakankamai
Nors Lietuva – maža, o vietiniai verslai tikrai suteikia daug pagalbos kariaujančiai šaliai, pašnekovai įsitikinę – turėtume padaryti daugiau, bet ne visada galime. D. Antanaitis pabrėžė, jog visada galima padaryti daugiau, tačiau reikia atsižvelgti į verslo realijas. Įmonės turi uždirbti lėšų atlyginimams, mokesčiams, plėtrai ir kitoms reikmėms. Pasak jo, verslas nėra labdaros organizacija, o dirbantys žmonės nėra vergai, kurie gali dirbti be atlygio – jie privalo užsidirbti pragyvenimui ir išlaikyti savo šeimas. Net Ukrainoje veikiančios įmonės negali dirbti už dyką – jos turi padengti žaliavų, energijos, patalpų ir gamybos išlaidas.
G. Kvietkauskas šiuo klausimu nedaugžodžiavo: „Lietuvos verslai vis dar nepakankamai remia Ukrainą, niekada pakankamai nerėmė ir nebus pakankamos pagalbos tol, kol karas nesibaigs“.

E. Kerza atsižvelgė ne tik į verslo galimybes padėti, bet ir aplinkybes jį įgalinti pagalbai: „Verslas yra lankstus ir esant valstybės užsakymams gali plėsti bei vystyti papildomas veiklas. Šiuo metu dar kuriama patirtis, kuomet Lietuvos gamintojai pradeda kurti ir tiekti Ukrainai reikalingas priemones. Pernai valstybės institucijos įvykdė pirmuosius tiesioginius pirkimus iš Lietuvos gamintojų, tad tęsiant šią patirtį verslo subjektai jau dabar vykdo veiklos plėtros projektus ir ruošiasi didesniems užsakymams, naujų produktų ir technologijų vystymams“.
Vyriausybė galėtų prisidėti labiau
Vienas iš esminių dalykų, kuomet verslai susimąsto ir pradeda keisti savo strategijas – įstatymai bei Vyriausybės nustatomi veiklos reglamentai. „Ostara“ vadovas sako, kad Vyriausybė jau dabar deda nemažai pastangų siekiant paremti Ukrainą, pavyzdžiui, planuojama skirti 0,25 proc. bendrojo vidaus produkto Ukrainai. Tačiau svarbu, kad parama būtų naudojama Lietuvoje sukurtiems produktams įsigyti.
„Priešingu atveju mokesčių mokėtojai nukenčia du kartus: pirma, jų sumokėti mokesčiai neskiriami vietinei gerovei, o antra, finansinė parama dažnai išleidžiama trečiųjų šalių produkcijai įsigyti. Taip Lietuva tampa „anonimine“ paramos tiekėja – niekas nesužino, kad parama atkeliavo iš Lietuvos ir patys Lietuvos gyventojai nukenčia, nes iš jų tiesiog paimama tai ką jie uždirbo ir atiduodama trečiųjų šalių valstybių biudžetams ir gamintojams. Pavyzdžiui, jei už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus perkami gaminiai Kroatijoje, Ukrainos žmonės dažnai suvokia tai kaip Kroatijos paramą, nors realiai ją finansavo Lietuva“, – kalbėjo karybos ekspertas.
G. Kvietkauskas buvo kiek apatiškesnis dėl papildomo Vyriausybės įsikišimo: „Dėl Vyriausybės skatinamos verslų paramos Ukrainai yra dvi problemos. Finansinę paramą suteikiant numatytos nuolaidos, nes institucijos gali ją apskaityti. Tačiau fizinės paramos – daiktais, produkcija ar maistu – Vyriausybė nelaiko labdara, tai reiškia, nesuteikia ir jokių mokestinių nuolaidų. Kita bėda ta, kad net jeigu būtų sugalvota, kaip tai pakeisti ar paskatinti verslus, viskas užtruktų, o karas vyksta dabar“.
Tuo tarpu, gynybos rizikos kapitalo fondo vadovas pasiūlė paprastesnį sprendimą: „Valstybė galėtų skatinti verslą lygiomis dalimis prisidėti remiant Ukrainą. Jei tarkime verslas nuspręstų skirti gynėjams reikalingos įrangos, pusė kaštų, logistikos išlaidas galėtų padengti valstybės institucijos. Taip pat galėtų būti daromos mokestinės lengvatos įmonėms, kurios remia Ukrainiečių kovą“.