– Gerbiamas Jonai, pradėkime nuo to, kaip apskritai atrodė Lietuvos karo pramonė tarpukariu, kokios buvo pagrindinės jos šakos?
– Tarpukario Lietuvos karo pramonė buvo pakankamai kukli. XX a. trečiajame dešimtmetyje iš esmės apsiribojo tik ginklų remontu ir įvairių atsarginių dalių šiems ginklams gamyba nedidelėmis apimtimis. Šias funkcijas vykdė Ginklų dirbtuvės Kaune.
Be minėtų darbų dirbtuvėse, buvo gaminamos transporto priemonės, durys, langai kareivinėms. 1936–1937 m. kariuomenės poreikiams dirbtuvės pagamino 70 lauko virtuvių. Pačių ginklų, šautuvų, kulkosvaidžių, patrankų gamyba mažomis apimtimis neapsimokėjo, todėl iš esmės viskas buvo perkama užsienyje.
Greta sausumos pajėgų ginkluotės remonto galima kaip atskirą sritį išskirti karo aviacijos pramonę, jeigu ją galėtume taip vadinti. Tuo metu, be turėto aviacinio turto ir įsigyjamų bei turimų lėktuvų remonto, pradėjome vystyti savų lėktuvų gamybą. Tad pradžioje galime kalbėti apie dvi pagrindines šakas – ginkluotės remonto sritį ir savos karo aviacijos vystymo pradžią.
Ilgainiui situacija keitėsi. Kartu su aviacijos konstruktoriaus, brigados generolo Antano Gustaičio veikla buvo pradėta serijinė lietuviškų karo lėktuvų ANBO gamyba. Įsigydami užsienio konstrukcijų lėktuvų sėkmingai gaminome ir savus. 1940 m. iš Lietuvos karo aviacijos parke turėtų 117 lėktuvų 53 buvo savos konstrukcijos – praktiškai pusė viso aviacijos parko. Iš viso per tą laikotarpį buvo pagaminti 102 lietuviški karo aviacijos lėktuvai.
Ginkluotės pirkimo, remonto ir pramonės vystymu rūpinosi Ginklavimo valdyba. Kaune veikė ir artilerijos laboratorija, kuri turėjo tikrinti įsigyjamų sprogmenų ir karo medžiagos kokybę. Augant poreikiams XX a. ketvirtame dešimtmetyje Kaune, Žaliakalnyje, buvo pastatyta nauja Tyrimų laboratorija. Tuo metu jai keltas uždavinys – rūpintis sava ginklavimo pramone, planuoti naujas ginklų dibtuves, nustatyti Lietuvos sąlygoms tinkamiausius gamybos metodus, vykdyti įvairius tyrimus ir analizes užtikrinant dirbtuvių poreikius. Naujoji Tyrimų laboratorija talkino ir privačiai pramonei, pagelbėdama spręsti jiems iškylančias problemas.
– Kokia buvo Lietuvos kariuomenė: kas ją sudarė, kokio dydžio, kaip ji keitėsi per tą laikotarpį?
– 1919–1920 m., vykstant Nepriklausomybės karui, Lietuvos kariuomenė buvo išaugusi iki 50 tūkst. karių. Kariuomenę sudarė 13 pėstininkų, 3 kavalerijos, 4 artilerijos pulkai, 3 atskirosios artilerijos grupės (divizionai), 7 atskirieji pėstininkų batalionai, karo aviacijos dalys, šarvuočių rinktinė, inžinerijos, elektrotechnikos (ryšių), geležinkelio ir automobilių batalionai, pasienio apsaugos daliniai. Karui pasibaigus jos dydis buvo sumažintas.
1928–1934 m. laikotarpiu kariuomenės karių skaičius svyravo nuo 16 iki 18 tūkst. 1935–1940 m. karių skaičius svyravo tarp 25–28 tūkst. 1935 m. pradėjus kariuomenės modernizavimą ir pertvarkymą kariuomenė pradėjo rengtis kokybiškai naują apdarą. Buvo suvienodinta ir atnaujinta sausumos pajėgų lengvoji ginkluotė, įsigyta naujos šarvuotos technikos, kuriami nauji lietuviški lėktuvai, perkamos naujos oro kovos mašinos užsienyje, pradedamas kurti karo laivynas, rūpinamasi priešlėktuvine apsauga, iš esmės pertvarkomi mobilizaciniai planai. Kuriama sava karo pramonė. Į aktyvią valstybės gynybos ir paramos kariuomenei veiklą buvo įtraukta visuomenė.
– Kokią ginkluotę, techniką ir kiek jos turėjome? Kas ją gamino? Ar ji buvo pažangi, palyginti su kitomis šalimis?
– Lietuvos kariuomenėje ginkluotės buvo pačios įvairiausios. Tam tikra įvairovė, pavyzdžiui, pėstininkų daliniuose buvo nepriimtina, tad buvo siekiama ją suvienodinti. Iki 1935 m. daugiausia buvo rūpinamasi atnaujinti ir sutvarkyti artilerijos parką. 1935 m. kartu su kariuomenės modernizacijos proceso pradžia buvo imtasi iš esmės suvienodinti pėstininkų ginklus. Tais pačiais metais buvo įkurtas Ginklų fondas, kuris turėjo užtikrinti finansinę paramą kariuomenei įsigyjant ginklų.
XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos kariuomenė buvo aprūpinta belgiškais ir čekoslovakiškais 1924 m. modelio „Mauser“ šautuvais bei belgiškais 9 mm kalibro „Browning“ pistoletais. Artilerijoje dominavo 75 mm ir 105 mm kalibro „Schneider“ prancūziški pabūklai. 1937 m. Suomijoje nupirkta 100 švediškų 81 mm kalibro minosvaidžių „Brandt“.
Turėjome kiek pasenusius prancūziškus dar Pirmojo pasaulinio karo tankus „Renault FT-17“, tačiau jau modernizacijos etapu 1937 m. užsakėme gaminti čekoslovakiškus lengvuosius tankus LTL (Lehký Tank Litevski). Iš viso jų buvo užsakyta pagaminti 21 vienetą. 1935 m. Lietuvą pasiekė ir Didžiojoje Britanijoje įsigyti 16 vienetų 1933 m. modelio lengvųjų tankų „Vickers-Carden Loyd“.
Vienas didžiausių kariuomenės pertvarkymo darbų – sukurta ir apginkluota priešlėktuvinės apsaugos rinktinė. Jos trys baterijos buvo apginkluotos moderniausiomis 75 mm priešlėktuvinėmis patrankomis „Vickers-Armstrong“, po tris kiekvienai baterijai. 1936 m. buvo naujai įsigyta šarvuotoji technika – šeši švediški šarvuočiai „Landsverk-181“. 1939 m. nepavykus užsienyje gauti 47 mm kalibro prieštankinių pabūklų, ketinta juos pagaminti Lietuvoje, iš prancūzų įsigijus licenciją ir įrangą.
Kalbant apie aviaciją, be lietuviškų konstrukcijų lėktuvų, 1936 m. lapkritį ir 1937 m. kovą 1-oji eskadrilė gavo 14 prancūziškų naikintuvų „Dewoitine D-501L“, 1938 m. 5-oji eskadrilė įsigijo 14 naikintuvų „Gloster Gladiator“ iš Didžiosios Britanijos. Dar 14 naikintuvų „Mora-ne-Saulnier 406“ 1938 m. buvo užsakyta Prancūzijoje.
Šie pavyzdžiai rodo, kad Lietuvos kariuomenę buvo stengiamasi aprūpinti modernia ginkluote, kuri neatsiliko savo kokybe nuo kitų Europos šalių turimos ginkluotės. Kartu buvo stengiamasi subalansuoti poreikius, kurie užtikrintų strateginius valstybės ir karinės vadovybės tikslus.
Galiausiai 1940 m. okupacijos išvakarėse Lietuvos kariuomenė turėjo tiek ginkluotės, kad jos pakako apginkluoti keturias pėstininkų divizijas, o aviaciją aprūpinti maždaug 70 proc. Laivynas dar tik kūrėsi. Turimos ginkluotės pakako aprūpinti maždaug 150 tūkst. karių.
– Kokie buvo svarbiausi karo pramonės plėtros etapai tarpukario laikotarpiu ir kas tam turėjo įtakos?
– XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pradėta vystyti mintį, kad ginklus ir šaudmenis pigiau yra gamintis savo šalyje, nei brangiau pirkti užsienyje. Vykstant procesui investuojama į savus žmones, taip parengiami savi specialistai, duodama galimybė savo žmonėms sukurti darbo vietas ir apskritai sutaupyti lėšų savai valstybei.
Tad reikšmingas lietuviškos karo pramonės vystymo etapas sutapo su 1935 m. prasidėjusiu Lietuvos kariuomenės modernizavimu, kurį įgyvendinti planuota per septynerius, o planą sutrumpinus, per penkerius metus. Taip 1936 m. Karčiamų kaime, netoli Linkaičių geležinkelio stoties, Radviliškio apylinkėse, pradėtos statyti Linkaičių ginklų dirbtuvės.
Taip pat galime pasakyti, kad ginklavimo pramonės vystymas, kartu ir visos kariuomenės modernizavimas sutapo su naujo karo Europoje grėsme, prasidėjusiu totaliu visų šalių kariuomenių modernizavimo procesu. Lietuva žengė koja kojon su žemyne vykusiais procesais, siekdama neatsilikti ir pasirūpinti savo valstybės saugumu.
Įdomu pastebėti, kad Ginklavimo valdyba sugebėjo tinkamai lavinti reikalingą personalą, kurio didžioji dalis baigė pačias įvairiausias studijas užsienio (Italijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kt.) aukštosiose mokyklose. Taip išugdžius savus specialistus, sugebėta apsieiti be užsienio specialistų samdymo ir tik savų specialistų dėka užtikrinti sklandų tuometės ginklavimo pramonės funkcionavimą.
Pradėjusios funkcionuoti Linkaičių ginklų dirbtuvės gamino šautuvų ir kulkosvaidžių vamzdžius, 7,92 mm kalibro šovinius šautuvams ir kulkosvaidžiams, 20 mm kalibro šovinius automatiniams pabūklams, artilerijos sviedinius, rankines granatas, prieštankines minas, dujokaukes, aktyviąją anglį, sprogstamąsias medžiagas bei įrangą šios produkcijos gamybai ir patikrai. Taip pat buvo atlikti bandymai švediškų „Brandt“ 81 mm kalibro minosvaidžių minų gamybai, 75 mm artilerijos sviedinių gamybai, 105 mm sviedinių degtuvų gamybai ir plieno liejimui.
– Kaip Lietuva karo pramonės atžvilgiu bendradarbiavo su kitomis valstybėmis?
– Turėdama aukšto lygio parengtus specialistus Lietuva Vakarų Europoje ieškojo tinkamų komponentų ir žaliavų, kurios buvo reikalingos savos ginklavimo pramonės vystymui ir funkcionavimui. Aktyviai buvo bendradarbiaujama su tokių šalių kaip Čekoslovakija, Šveicarija, Austrija, Belgija, Prancūzija, Italija, Vokietija specialistais ir įmonėmis.
Pavyzdžiui, gaminant 7,92 mm kalibro šovinius, kuriuos sudarė tūtelė, kulka, kapsulė ir parakas, visus elementus, išskyrus paraką, Lietuva gamino Linkaičiuose. Žaliavos buvo perkamos Vakarų Europoje, parakas atkeliaudavo iš Vokietijos firmos „Rottweil“, o automatinė įranga buvo pagaminta prancūzų firmos „Manuren“. Taip pat Vokietijoje, firmoje „Gustloff-Werke“, buvo įsigyta ir 20 mm šovinių gamybos licencija.
– Kokia buvo karo pramonės įtaka Lietuvos ekonomikai, darbo rinkai?
– Natūralu, kad savos karo pramonės kūrimas buvo pagrįstas ekonominiais skaičiavimais, siekiant pasiekti patį racionaliausią rezultatą. Pavyzdžiui, iki sovietinės okupacijos Linkaičiuose buvo pagaminta 30 tūkst. 105 mm kalibro artilerijos sviedinių, vieno Lietuvoje pagaminto sviedinio kaina buvo kiek daugiau kaip 28 litai, o analogiškas sviedinys, pirktas Prancūzijoje, kainavo 73 litus už vienetą. Tad skirtumas akivaizdus, leidęs tuo metu sutaupyti apie 1,35 mln. litų.
– Gal galėtumėte palyginti tarpukario laikotarpio karo pramonę su šiandienine, išskiriant keletą esminių aspektų (panašumų, skirtumų)?
– Tarpukario Lietuvos karo pramonė XX a. ketvirtame dešimtmetyje buvo pasiekusi pakankamai aukštą lygį, turėjo išsilavinusius specialistus, ir, nors nedidele apimtimi, galėjo užtikrinti tuometės kariuomenės dalį poreikių. Kartu tai leido taupyti valstybės biudžeto lėšas, kurias buvo galima nukreipti kitiems reikiamiems dalykams įsigyti.
Panašumų galime įžvelgti ir lygindami su dabartimi. Mūsų valstybės galimybės tada ir dabar yra užsitikrinti bent dalį mūsų kariuomenei reikalingų poreikių, ar amunicijos, ar ekipuotės. Visa kita, kaip įvairi sunkioji ginkluotė ar technika, reikalauja kur kas didesnių investicijų, kurių nei tada, nei dabar mūsų valstybė negali sau leisti. Tad esame priklausomi nuo partnerių, kurių įmonių dėka savo kariuomenę galime aprūpinti visavertiškai.
Kita vertus, turėdami išvystytus tam tikrus aukštųjų technologijų komponentus galime tam tikrus dalykus pasigaminti sau ir kartu savo partneriams pasiūlyti, kurie prisidėtų ir prie jų pajėgumų vystymo bei kilstelėjimo į aukštesnį lygmenį.
