„Pagrindinis mano pranašumas – Ispanijoje įgyta patirtis, kantrybė ir tai, kad nesijaučiu direktoriumi ir pats daug dirbu. O kai turi savo rankomis sukurtą verslą, būtinai ir jį, ir savo šalį ginsi nuo bet kokių priešų. Istorija rodo, kad Lietuvos kaimo gyventojai visada gynė tėvynę“, – sakė Kretingos rajone veikiančios triušių fermos savininkas Vaidas Purmalis.
Nepalankus lietuviškas klimatas
2000 m. vyras su visa šeima buvo išvažiavęs į Ispaniją, kur penkerius metus dirbo triušynuose. Ilgainiui pradėjo kirbėti mintis, kodėl gi tuo neužsiimti Lietuvoje. Kaip sumanė, taip ir padarė – grįžo namo ir 2005 metais įkūrė savo triušininkystės ūkį.
Dabar jo triušių ūkis, greičiausiai, yra vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, kur užauginami triušiai, apdorojama ir į rinką tiekiama produkcija. Tai yra trumpos maisto tiekimo grandinės pavyzdys – jokių tarpininkų ir tiesiai iš ūkininko ūkio.
Triušių augintojas neslepia, kad problemų dėl triušienos realizacijos nekyla – jo produktas yra kokybiškas, kitų tokių pramoninių triušynų Lietuvoje nėra. Triušių ūkio skerdimo, mėsos perdirbimo ir pakavimo technologijos atitinka aukščiausius ES reikalavimus ir standartus. Kretingos rajone užauginta triušiena tiekiama trims didiesiems Lietuvos prekybos tinklams. Aišku, ant kulnų lipa lenkiška produkcija, bet vietos rinkoje konkurencija maža.
Didžiausias rūpestis – triušius užauginti. Pramoninei triušininkystei, sako, yra nepalankus mūsų lietuviškas klimatas. Todėl daug kas ir palūžta, ir pats per tuos devyniolika metų nesusikrovė pelnų, nors, regis, konkurencija nedidelė. Ūkininkas sako, kad susikūrė sau ir dar trims žmonėms darbo vietas.
„Pas mus labai drėgna, o tai nepatinka triušiams. Tai šilta, tai šalta, atlydžiai, ne tas klimatas šiam verslui. Neatsitiktinai pagrindiniai triušių augintojai yra italai, ispanai, prancūzai“, – kalbėjo V. Purmalis.
Triušyno savininkas teigė apsiribojęs tik viena veisle – hylais. Tokios taktikos laikosi, pasimokęs iš ispanų.
Padeda ispaniška patirtis
Kokia gi Kretingos rajone gyvuojančio pramoninio triušininkystės ūkio sėkmės formulė, padedanti beveik du dešimtmečius išsilaikyti rinkoje, kai ne vienas didesnis triušininkas buvo priverstas užsidaryti, nes nesuėjo galai?
„Kiti turbūt mano, kad čia yra lengvas verslas – triušiai dauginasi, tik pardavinėk. Bet taip nėra, ypač, kai užsiimi pramonine triušininkyste. Tam reikia ir žinių, ir patirties. Man padeda Ispanijoje, kur yra šimtametės triušininkystės tradicijos, įgyta patirtis“, – neslėpė ūkininkas.
Dabar ūkyje laikoma apie 10 tūkstančių prieauglio ir maždaug tūkstantį sudaro veislinis branduolys. Lietuvos mastu tai yra didelė triušių ferma, o jeigu lygintume su Ispanija, Italija, Prancūzija, tai būtų nedidelis kiekis. „Toks kaip mano triušynas ten būtų labai mažas ir nekonkurencingas. Lietuvoje išgyvenu, o kiti įsikūrę čia neišsilaiko ir užsidaro, jiems skaičiai nesueina, išlaidos būna didesnės už pajamas“, – sakė V. Purmalis.
Ūkininkas įvardijo dar vieną priežastį, leidžiančią išsilaikyti rinkoje. „Pats daug dirbu ir nepradedu anksčiau laiko jaustis vadovu. Devyniolika metų dirbu, bet savęs direktoriumi dar nevadinu. Lietuvoje buvo istorijų, kai turintieji daug pinigų investavo į triušynus ir iškart užsirišo direktoriaus kaklaraištį. Bet čia ne tas verslas, kad galima būtų didelius viršininkus vaidinti. Šiame versle tai daug kam pakišo koją“, – mano triušių fermos savininkas.
Privalumu jis vadina ir tai, kad ūkis nėra gavęs jokios paramos. Ūkininkas daug ką pasidaro pats – narvus, girdymo sistemas ir kt. Tokiu atveju, pasak triušių augintojo, ir kaštai mažesni, ir nėra jokių įsipareigojimų.
Svarbus pliusas – ūkyje pagal visus europinius reikalavimus įrengta specializuota triušių skerdykla. „Nereikia triušių kažkur vežti ir kažkam mokėti už skerdimo paslaugas, nors, aišku, skerdyklai reikalavimai yra dideli“, – pastebėjo pašnekovas.

Drąsa ir ryžtas – ir darbui, ir gynybai
Daug kantrybės ir nuoseklaus darbo reikalaujanti pramoninė triušininkystė toli gražu ne visada duoda laukiamą rezultatą. „Žinoma, kad nėra lengva, bet skųstis yra beprasmiška. Pats valdai situaciją, pats turi ir viską spręsti“, – teigė V. Purmalis.
Pabrangę pašarai ir kitos sąnaudos neprideda entuziazmo, dėl to pastaraisiais metais kai kuriems mažesniems triušynams teko užsidaryti. Kretingos rajono ūkininkas sakė, kad kai būna sudėtinga, jis dar labiau atsiraitoja rankoves ir dirba toliau. Pagalvojęs, kiek į tai investuota, negali nuleisti rankų ir turi judėti pirmyn.
Buvęs emigrantas nesigaili, kad grįžo namo ir įkūrė savo verslą, kuris gyvuoja jau beveik dvidešimt metų. Jis atviravo, kad geriau dirbti savo ūkyje ir savo šalyje, nors tai priklauso ir nuo žmogaus charakterio. Vyras pripažino, kad Ispanijoje irgi buvo gerai, iki šiol bendrauja su kolegomis, turi ten draugų, su kuriais pasišneka ispaniškai ir sulaukia patarimų iš tos šalies triušininkystės profesionalų.
„Būna, kai jau pats išeities nerandu, pasiskambinu ispanams, pas juos gi šimtametė patirtis. Ir pas mus yra gerų veterinarų, bet jie dabar labiau orientuojasi į namų augintinių sritį, o tų, kurie specializuotųsi triušininkystėje, nėra daug. Kitas dalykas, jie yra labiau teoretikai, o Ispanijoje praktikai, iškart pataria, ką konkrečiai daryti“, – pastebėjo V. Purmalis.
Įkvėpimo suteikia tai, kad ūkyje pagaminta kokybiška triušiena yra vertinama vartotojų. Triušiena ypač perka jaunos šeimos, turinčios mažų vaikų. Jiems tai yra labai tinkama mėsa. Pasak ūkininko, tai yra vieni svarbiausių klientų, kurių nemažai ir asmeniškai pažįsta.
„Istorija rodo, kad tie, kurie kuria ir dirba, labiausiai ir gina savo kraštą. Kai užpuolikai matys mūsų drąsą ir ryžtą, nedrįs čia važiuoti, žinos, kad gaus atsaką“, – įsitikinęs ūkio savininkas.