Socialiniuose tinkluose paklausiau jūsų sukurtos dainelės apie penktąją koloną, kurioje patariate, kaip atpažinti prieš Lietuvos, Ukrainos nepriklausomybę nusiteikusius žmones? Pasidalinkite, kaip juos atskirti, kaip jie elgiasi?
Nors sako, kad negalima žmonių smerkti ar teisti dėl jų įsitikinimų, tačiau aš manau, kad ne tik galima, bet ir būtina. Atėjo tokie laikai, kai tas politkorektiškumas yra gražus tik ant popieriaus.
Pats lengviausias būdas nustatyti tokius žmones – pagal naujųjų naktį šaudomus fejerverkus. Jei šaudo 23 valandą, vadinasi, švenčia Rusijos laiku, klauso Putino kalbos. Ir jei tai yra pas mus atbėgęs baltarusis ar rusas, – dar didesnė raudona vėliavėlė, nes eina koja į koją su savo prezidentu.
Pajusti priešiškai prieš nepriklausomybę nusiteikusius galima ir iš paprastų pokalbių, kuriuose žmogus piktinasi dėl to, kad aplinkiniai smerkia jo vartojamą rusų kalbą, kas jam nėra jokia bėda. Toks žmogus visada prikiš tai, kad „aplinkui – makdonaldai, HM’ai ir ta anglų kalba visiems gerai, o kai jau rusiškai pakalba – bėda“.
Būna, kad taip kalba net iš trėmimų grįžusieji.
Mano formulė, kaip atskirti penktos kolonos žmones, labai paprasta: užduodi porą klausimų ir jau supranti pašnekovo mąstymo algoritmą. Ir nebūtina klausti, kam priklauso Krymas. Čia užtenka pakalbėti, tarkime, apie kovidą ir stebėti, kaip žmogus mąsto. Pandemijos ir popandeminiu laikotarpiu stebėdavau, kaip neigiami vakcinų ir panašių dalykų vertinimai ateidavo iš Rusijos su dviejų savaičių vėlavimu. Regis, – čia pat, bet kol pasklinda tarp visų šių marginalų ir padugnių, praeina dvi savaitės. Ir matai, kad jie kalba tais pačiais žodžiais, yra linkę pasiduoti tai dezinformacijai, o tai reiškia, kad jie tikės bet kokiais kitais dalykais. Žinote, vien apie tai galima dvi valandas kalbėti.
Tęsiant temą apie penktąją koloną – reikia suklusti, jei jūsų pažįstamas klauso rusiškos muzikos. Žinoma, aš nekalbu apie Stravinskį, Rachmaninovą ar Čaikovskį, turiu mintyje visokių gazmanovų muziką, kuri skirta smegenims praplauti.
Beje, ir literatūros klasikoje galima rasti tam tikrų dėsningumų – jų rašytojų kūryboje pilna imperializmo.
O jūs savo aplinkoje susiduriate su tokiais žmonėmis?
Ten, kur gyvenu, maždaug trijų kvadratinių kilometrų plote gyvena trys žmonės, kurie mane patį pirmą įduotų rusų okupantams, jei šie ateitų. Tai, ką aš darau, yra žodinė kova, o ji yra pakankamai stipri.
Kad mane įduotų, patvirtino ir su mano kūryba susipažinę ukrainiečiai – jie pasakojo, kad Bučoje žmonės buvo sušaudyti vien už tai, kad jų telefone buvo rasta Ukrainos vėliavos ir herbo nuotrauka.
Ukrainiečiai pastebėjo, kad prasidėjus karui pamatyti rusų tanką dar nebus taip blogai, nes didžiausias pavojus bus nukentėti nuo lietuvių stribų, perbėgusių į kitą pusę.
Lietuvoje apsistoję karo pabėgėliai iš Ukrainos pasakojo, kaip juos išdavė patys artimiausi giminės, perbėgę į Rusijos pusę, o pagalbos netikėtai sulaukė iš kaimyno, su kuriuo visiškai nebendravo ir nuolat įtariai į jį žiūrėjo. Jis iki šiol prižiūri jų ūkį ir gyvulius, o kas pavasarį užsėja daržą, nes tikisis, kad karas pagaliau baigsis ir pabėgėliai galės grįžti namo. Žinote, tokios istorijos – iki ašarų.
Pasidalinęs kandžiomis ir šmaikščiomis dainomis apie politikus, urodus už tvoros sulaukiate piktų komentarų, užgauliojimų. Ar nebijote dėl savęs? Ar neteko patirti grasinimų?
Nebijau. Štai po mūsų pokalbio paleisiu dainą apie komentatorius ir ji bus dvigubai ilgesnė už ankstesnes.
Nebijau, nes įmanoma atsekti algoritmą, kas kritikuoja ir čia nekalbu apie vienkartines sukurtas anketas. Komentarus rašo internautai, kurių profilius galima suskirstyti į kelias grupes: babytės su gėlėmis profiliuose, pilvoti diedai su languotais šortais iš Turkijos kurortų, maroziukai prie prabangių mašinų, jauni pacukai su motociklais, pripumpuoti atletai ir jų pripumpuotos patelės, kaimo filosofai, prokščiažemininkai, visokie maršistai. Antai rašo man: „Tu kvailys... Deja... Nusivyliau.“ Suprantate, su kuo turiu reikalą? (kvatoja)
Esu tos nuomonės, kad Lietuva su kiekviena diena gyvena vis geriau, nei gyveno šimtmečius iki tos dienos. Ir niekas manęs neįtikins, kad yra kitaip. O jie sugeba tik aimanuoti: „Lietuva emigravo, o juk mūsų buvo 3 milijonai“. Ir nesuvokia, kad jei tarybų sąjunga bent vienai dienai atidarytų sienas, turbūt visi iš ten išvažiuotų.
Pats esu gimęs sovietmečiu, pirmoje klasėje dar buvo sovietinė respublika, o antroje – jau laisva Lietuva. Pamenu, nors buvau mažas, bet sovietmečiu nekenčiau visko, kas mane supo. Dviratis pavažiuoja dvi valandas ir sugenda. Su žaislais – tas pats.
Šiais laikais tėvai bėdojasi, kad vaikai į telefonus sulindę. Tai jau geriau telefonuose sėdėti, nei turėti tokią vaikystę kaip mūsų. Neturėdami žaislų, žaidimų, rankiodame įvairias medžiagas ir maišydavome jas tarpusavyje. Kiek sprogimų, kiek traumų! Savo akimis mačiau tokiu būdu netyčia susisprogdinusį žmogų, kuriam stiklainio skeveldros sulindo į veidą ir kaklą. Iš to neturėjimo, ką veikti, susigalvodavome tokių dalykų, kurie kartais baigdavosi tragiškai.
Klausėte, ar nebijau. Nebijau. Kartą vienas vyriškis pagrasino, kad sutikęs mane su žeme sulygins. Kiek panaršęs išsiaiškinau, kad jis dalyvauja vieno miestelio virtualiame turgelyje, kur pardavinėja vištų kiaušinius, aptikau ir telefono numerį. Tad kone iškart po grasinančio komentaro paskambinau jam – o tai buvo pirma Kalėdų diena – prisistačiau ir pasakiau, kad duodu 5 minutes komentarui ištrinti. Jis dingo iškart.
Kiek nedaug tereikia žmogui demaskuoti ir parodyti jam, kad jis nėra toks jau drąsus, kokiu dedasi, kad savo pripūstus raumenis geba tik per socialinius tinklus demonstruoti. Tie, kas nori iš tiesų kažką blogo padaryti, garsiai apie tai neskelbia.
O manęs gąsdinimai, grasinimai ar patyčios neveikia.
Papasakokite, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas prasidėjus karui Ukrainoje? Vykote į Ukrainą su humanitarinėmis misijomis, o paskui važiavote ir kaip cirko artistas – sulaukėte ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų jautrių reakcijų.
Prasidėjus karui iš pradžių viskas mano gyvenime griuvo, o tada prasidėjo naujas etapas, kur, galima sakyti, gimiau iš naujo, nes supratau, kaip yra svarbu padėti.
Ta pagalba vis keitėsi – karo pradžioje savanoriavau ukrainiečių vaikų stovyklose Vilniuje ir Kaune. Kadangi moku rusų kalbą, o tuo metu bėgo žmonės iš rusakalbių Ukrainos rajonų – Charkivo, Mariupolio, aš jiems vesdavau programą, organizuodavau žaidimus, užimdavau vaikus. Vaikų su mamomis būdavo nuo 1,5 iki 4 tūkstančių.
Taip pat važiavau į Ukrainą su humanitarinėmis misijomis – triskart vežiau įvairius daiktus, o ketvirtą jau vykau kaip artistas ir įvairiose vietose rodžiau cirko programą: karo veteranų vaikų reabilitacijos centruose, onkologinėje ligoninėje, namų kiemuose, parkuose. Tai buvo jau ne humanitarinė, o humaninė pagalba: žmonės, maži ir dideli, žiūrėdavo, apsiverkdavo, prieidavo ir klausdavo manęs: o ar jūs žinote, kad pas mus karas?
Pasirodymo metu skambėdavo sirenos, bet žiūrovai būdavo tiek atsipalaidavę, kad nebekreipdavo į jas dėmesio.
Lietuvoje dukart per metus aš ir mano komanda lankome vaikus iš Odesos vaikų namų – jie čia buvo perkelti, praėjus trims mėnesiams nuo karo pradžios. Vyriausiems iš šių vaikų – apie dvylika keturiolika, o jauniausiai mergaitei – du metai ir keli mėnesiai, ji gimė vos karui prasidėjus ir buvo palikta gyvybės langelyje. Dauguma yra vos kelerių metų sulaukę vaikai, kurie tiesiog vieną rytą kartu su savo auklėtojomis atsibudo kitoje šalyje ir net nesupranta, kas tai yra karas. Šiuos vaikus lankome su Kalėdų seneliu, nuvežame į sodą gyvūnų pažiūrėti, pavėžiname su rogėmis.
Apie savo patirtį pasakoju vaikams lankydamasis lietuvių mokyklose. Gyvas bendravimas, kai vaikai turi galimybę užduoti klausimus, leidžia jiems labiau priartėti prie tiesos, kuri šokiruoja ir verčia mąstyti.
Sakykite, kaip kiekvienas galime prisidėti prie to, kad Lietuvoje būtų saugu, kad Ukrainoje karas baigtųsi teisingai?
Žinoma, reikia remti Ukrainą, aukoti jai, bet tuo pačiu nepamiršti ir tų žmonių, kurie pas mus atbėgo.
Ne kiekvienas žmogus žino, kiek jis daug gali – jei savanorystei skirtų savaitę ir tas 7 dienas išskirstytų per visus metus, pasaulis būtų daug laimingesnis. Nuvažiuoti, pabūti su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, paramos, paaukoti jiems svarbų dalyką – savo laiką. Patikėkite, po tokių dienų atrodo, kad sparnai išauga – taip gerai jautiesi.
Pirmomis karo dienos visi kone savo apatinius galėjo atiduoti. Tad nepaliauju kartoti: nepavarkite, saugokite tą meilės rezervą, nes jis turi savybę su laiku nykti.