Pabrėžia mažesnius kaštus
Dabar maisto produktai, tinkantys ilgalaikiam saugojimui, į valstybės rezervą įsigyjami pagal rezervavimo sutartis, skelbiant atvirą tarptautinį konkursą vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka. Tokia tvarka atsirado nuo 2022 m. pakeitus Valstybės rezervo įstatymo nuostatas.
Valstybės rezervo tvarkytoja yra Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), o koordinatorius – Nacionalinis krizių valdymo centras (NKVC).
Dabartinė valstybės maisto rezervo sistema leidžia potencialiems tiekėjams už sutartyje nustatytą atlyginimą ilgalaikius produktus rezervuoti savo patalpose, o susidarius ekstremaliajai situacijai, krizei, paskelbus mobilizaciją, įvedus nepaprastąją ar karo padėtį – užtikrinti maisto produktų perdavimą ŽŪM nuosavybės teise už sutartyje nustatytą kainą.
„Toks valstybės rezervo įsigijimo ir kaupimo būdas naudingas tiek valstybei, tiek tiekėjams, nes sudaromos sąlygos valstybei įsigyjant maisto produktų atsargas į valstybės rezervą pagal rezervavimo sutartis patirti mažesnius kaštus, o tiekėjams atlyginama už maisto produktų rezervavimą“, – tvirtina ŽŪM atstovai.
Būtiniausių maisto produktų, skirtų valstybės rezervui formuoti ir gyventojams ekstremaliosios situacijos, krizės atveju, nepaprastosios padėties, mobilizacijos ar karo padėties metu aprūpinti, sąrašas parenkamas atsižvelgiant į sveikatos apsaugos ministro 2015 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. V-641 patvirtintą rekomenduojamą maisto produktų asortimentą ir vieno gyventojo paros suvartojimo normą.
Rezerve kaupiami miltai, aliejus, įvairios konservuotos daržovės, kruopos, konservai ir kiti produktai. Sudarant einamųjų metų valstybės rezervo maisto produktų nomenklatūrą ir kiekius, vadovaujamasi Vyriausybės kasmet tvirtinamu nutarimu dėl valstybės rezervo sudarymo ir kaupimo (riboto naudojimo) bei minėtu sveikatos apsaugos ministro patvirtintu rekomenduojamu maisto produktų asortimentu.
Mano, kad pamokos nebuvo išmoktos
Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) vadovas Egidijus Mackevičius pastebėjo, kad apie valstybės maisto rezervo sistemą aktyviai kalbama nuo 2020-ųjų, kai ištiko pandemija. Jis sutiko, kad čia pažangos yra, tačiau neslėpė matantis ir skeptiškų momentų. Pasak jo, problema išryškėjo per pandemiją, o karas Ukrainoje parodė, kad pamokos nebuvo išmoktos.
„Nepaisant tokių pamokų, ši sistema gavosi, sakyčiau, tokia gana iškreipta. Turėtų būti realus rezervas, o dabar jis toks labiau popierinis. Apie tai rimtai kalbu, nes yra tik pasirašyti popieriai, o realaus rezervo kaip ir nėra. Žiūrint valstybiškai tai nepadidina produkcijos kiekio, jos yra tiek, kiek yra. O juk rezervas ir yra reikalingas tam, kad būtų saugomi papildomi produktai“, – sakė E. Mackevičius.
Maisto rezervas dažnai įsivaizduojamas toks, kai yra nupirktos nejudinamos prekės, sandėliuose sukaupta kažkiek tonų, kad kritiniu atveju tą maistą būtų galima naudoti. „Kadangi toks saugojimas pasirodė brangus dalykas, todėl sugalvota, kad įmonės pasirašys dokumentus, jog atsitikus karui ar kitai nelaimei, gaminsime, dėsime į sandėlius ir tieksime žmonėms. Tiesa, dabar yra sugalvotas palengvinimas, kad gali būti iš apyvartinių prekių, t. y. kiek yra sandėlyje susikaupę produktų, nereikia atskirai jų padėti saugoti“, – kalbėjo mėsos perdirbėjų atstovas.
Maisto gamintojai jau anksčiau kritikavo, kad reikalavimas pagaminti didelį kiekį produktų ir įsipareigoti jį laikyti bei saugoti be garantijos, jog jis bus nupirktas, reiškia didelę riziką patirti nuostolių, jei perkančioji organizacija to produkto nenupirks, nes kiekvienas produktas turi galiojimo terminą.
Yra numatyta, kad sudarius rezervavimo sutartį, tiekėjai neprivalo nuolatos saugoti maisto produktų, tačiau įsipareigoja juos tiekti kaip tai nustatyta valstybės rezervo tvarkytojo ir tiekėjo sudarytoje rezervavimo sutartyje. Už rezervavimo paslaugas tiekėjams mokamas nustatytas rezervavimo paslaugos mokestis.
Tiekėjas įsipareigoja maisto produktus saugoti sandėliuose, kurie yra Lietuvos teritorijoje ir užtikrinti saugomų maisto produktų laikymo reikalavimus. Taip pat jis turi sudaryti galimybę ŽŪM atstovams ne rečiau kaip vieną kartą per metus patikrinti tiekėjo galimybes užtikrinti rezervavimo sutartyje nustatyto kiekio ir rūšies maisto produktų rezervavimą per sutartyje nustatytą terminą.
Įmonės bijo nuostolių
LMPA vadovo įsitikinimu, tokia sistema iš esmės turi minusų, nes ištikus kokiai bėdai, žmonės skuba pirkti daugiau ir ilgesniam laikui apsirūpinti maisto prekėmis. Jis priminė, kaip pandemijos pradžioje buvo šluojami produktai nuo lentynų.
„Tada tiekimai padvigubėja, nespėji gaminti, įmonės per visas siūles braška, kad pagamintų ir aprūpintų esamą poreikį ir kad nekiltų panika ir kainos. Bet kai ištinka kokia krizė, reikėtų gaminti rezervui ir netiekti rinkai? Tai, sakyčiau, yra nelogiška ypač mėsos produktų atžvilgiu. Pavyzdžiui, dėl miltų, grūdų situacija kiek kita, grūdus saugai sandėlyje, prireikus mali miltus. O mūsų sektoriuje reikia atsivežti žaliavų, kai prasideda karas, sienos užsidaro – visa tiekimo grandinė subyra. Tiesą sakant, ir grūdų ne visada būna pilni aruodai, kokį birželį ar liepą jie būna išparduoti, o naujo derliaus nėra“, – dėstė E. Mackevičius.
Krizės atveju viena perkamiausių prekių – mėsos konservai. Dėl jų rezervavimo potencialiems gamintojams kyla bene daugiausia klausimų. „Iš tikrųjų dėl mėsos konservų sudėtinga situacija, nes tai nėra taikos prekė, jų iš viso per metus nuperkamos vos kelios tonos, tai praktiškai vienetai. Tai nėra joks rezervas, jo nenupieši, nes jį reikia tikrai pagaminti. Apeliuojama į įmones, kad jos esą nenori dalyvauti, bet jos nori įsitraukti į šią sistema, tik kaip gali gaminti tai, ką nedideliais kiekiais nuperka, pavyzdžiui, tuos pačius mėsos konservus. Prigaminus jų daug įmonei tai bus nuostolinga, nes nebus, kur jų dėti“, – tvirtino LMPA vadovas.
Potencialūs maisto rezervavimo sistemos dalyviai kalba ir apie niuansas dėl kainos. „Anksčiau mums sakė, kad atlieki pirkimus ir įsipareigoji, jog kaina trejus metus bus tokia pati, kokia sutarta. Bet padarė, kad kaina būtų fiksuojama metams, dabar kalbama apie trejus metus, bet žadama sugalvoti indeksavimo mechanizmą. Tačiau tai irgi toks savotiškas žaidimas, nežinia, kaip indeksuoti, karo atveju kainos darosi nekontroliuojamos“, – pastebėjo mėsos perdirbėjų organizacijos atstovas.
Žada daugiau aiškumo ir palengvinimų
Kėdainių konservų fabriko gamybos ir tiekimo grandinės direktorė Zita Petkevičienė teigė, kad dabar vyksta aktyvus verslo atstovų bendradarbiavimas su NKVC ir ŽŪM per Lietuvos maisto pramonės asociaciją. Preliminariai pavyko susitarti dėl kai kurių sąlygų aiškumo ir palengvinimo.
Dalyvaujantiesiems maisto rezervo saugojime viena iš palengvinimo sąlygų turėtų būti tokia, kad produktai gali būti apyvartoje, jie gali būti nepakuoti ir supakuojami pagal sutartyse numatytą laiką.
Kitas įmonių siūlomas dalykas, į kuri gali būti atsižvelgta, tai, kad produktų kaina gali būti perskaičiuojama kasmet arba pagal rinkos vertę. Tai pat galiotų tai, kad, esant poreikiui, pirmiausia turės būti vykdomas valstybės užsakymas, o mobilizacinėmis sąlygomis sutartys su kitais gavėjais nebus vykdomos.
Verslas kėlė klausimą, kas prireikus į numatytas vietas vežios produktus iš sandėlių. Dabar žadama, kad tai organizuos NKVC.
„Kėdainių konservų fabrikas dalyvavo konkurse 2024 m. rugsėjo mėnesį, tačiau dėl tam tikrų sąlygų neaiškumo ir neatitikimo paraiška buvo atmesta. Tačiau būdami lietuvišku verslu ir vienu didžiausių konservuoto maisto gamintojų Baltijos šalyse, esame pasirengę prisidėti prie valstybės pasirengimo kritinėms situacijoms savo kompetencijos srityse ir dalyvausime ateityje organizuojamuose konkursuose“, – teigė Z. Petkevičienė.
Gamintojai siūlė alternatyvą
E. Mackevičius atkreipė dėmesį, kad maisto gamintojai yra siūlę alternatyvą, kaip galima būtų geriau organizuoti maisto rezervavimo sistemą.
„Kai valstybė sako, kad yra brangu pirkti produktus ir juos saugoti, mes pateikėme kitokį variantą, kuris galėtų būti visiems priimtinas. Juk yra paramos priemonės nepasiturintiesiems, organizuojami konkursai, perkami konservai, aliejus ir kitos maisto prekės, kurios paskui išdalijamos tiems žmonėms. Sakėme, kad neorganizuotų šių konkursų, o padarytų normalius pirkimus rinkos sąlygomis, mes pagamintume, o valstybė pasidėtų į sandėlius. Kai po metų kitų produktų galiojimas eis į pabaigą, išdalintų paramai ir vėl atliktų kitą pirkimą“, – siūlymo turinį išdėstė LMPA vadovas.
Jis apgailestavo, kad tam nebuvo pritarta, nes tai esą socialinių reikalų klausimas, kirstųsi ministerijų kompetencijų ribos ir t. t.
E. Mackevičiaus manymu, valstybės maisto rezervo formavimas labai rimtas dalykas, todėl čia negali būti „dedami pliusiukai ar varnelės“, o siekiama rimto proveržio.
