Kaimyninė šalis sukūrė modelį, kaip, perkant didžiulius ginkluotės kiekius, tuo pačius skatinti ir savo ekonomiką. Dar daugiau jie taip sudėliojo pirkimus, kad, kai iš Pietų Korėjos pirko beveik tūkstantį tankų, tik 150 bus atvežta iš Korėjos. Kiti pagaminti pačioje Lenkijoje pastatytoje gamykloje.
Kalbant apie Lietuvą, jei mes tiesiog mesime šiuos pinigus į ekonomiką, tai ji gali tiesiog „sprogti“ ir augimas bus labai trumpas, su liūdnomis kritimo pasekmėmis.
Laidoje „Verslo požiūris“ kalbėta apie tai, kad vienas iš pagrindinių pavojų, jog Lietuvos mastais milžiniški pinigai bus panaudoti neūkiškai ir tiesiog iškeliaus į užsienį, nes bus skirti pirkimams be naudos šalies ekonomikai.
Čia mes kardinaliai skiriamės nuo lenkų. Kaip rašo VŽ, „Lenkija. Proveržio metai“. Taip pavadintą vyriausybės ekonominę strategiją pristatė Donaldas Tuskas, Lenkijos premjeras. Programos ramsčiai – investicijų liūtis į šalies saugumo užtikrinimą, energetiką, transportą, ženklus verslo veiklos dereguliavimas, glaudus bendradarbiavimas su verslininkais.
Mes kol kas tik pajėgėme pasakyti, kad gynyba prioritetas ir jai reikės daug lėšų.
Gynyba prioritetas
„Gynyba prioritetas. Jei nesijausime saugūs savo šalyje, dalis žmonių mėgins emigruoti į saugesnę vietą. Jei mes nuolat kalbėsime apie tai, kad tuoj bus karas, investuotojai neateis, nes jie investuotja kitų žmonių pinigus ir jų nenori prarastai. Svarbu ir komunikacija, kaip pateiksime. Kalbant apie šalies saugumą, tai 5 ar 6 proc. nuo BVP nėra labai daug. Jis gali padvigubėti“, – sako Arvydas Avulis, „Hanner“ valdybos pirmininkas ir sako, kad šiandien tam nereikia gailėti pinigų, bet daugiau kalbėti apie tai, kaip juos išleisime ir panaudosime. Kol kas politikai kai kalba apie asignavimus šiai sričiai, jie iki galo nepasako, kam tie pinigai ir kaip bus išleisti. Daugeliui natūraliai atsiranda klausimų, kur dings šios lėšos. Tačiau reikia pasakyti konkretų pavyzdį. Pavyzdžiui, kaip Izraelis sukurti skydą, kuris numuša visas raketas. Žmonės sutiktų su didesniais mokesčiais. Dabar neaišku kam lėšas išleisime. Atsiranda daug klausimų ir interpretacijų.
Tam, jog pinigų reikia, neprieštarauja ir kiti ekspertai.
„Esu šio plano gynybai išleisti 6 proc. fanas. Gavome skaičius, kuriais galime operuoti ir skaičiai sutampa su NATO skaičiais, kiek kainuotų sukurti sistemą, kad taptume nemaloniu ežiu, kurio meška nerytų. Tam per keletą metų reikėtų skirti 12-14 mlrd. eurų. Tačiau matau problemą, kad turime šiuos pinigus išleisti. Jei pažiūrėtume į Krašto apsaugos ministerijos biudžetą, tai šios lėšos išdalinamos maždaug lygiomis dalimis. Po trečdalį technikai, infrastruktūrai ir trečdalis personalui“, – aiškina Marius Dubnikovas, Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas ir sako, kad jei toks finansavimas bus pasiektas, tai pirmais metais tiesiog bus mokamas avansas už techniką. Tačiau kiti du trečdaliai bus sudėtingi. Nes kyla klausimų kiek turėsime žmonių ir infrastruktūros. Ar Lietuva gali „praryti“ tokią sumą. Ar nepradėsime asfaltuoti žvyrkelių motyvuodami tuo, kad jais riedės tankai.
M. Dubnikovas sako, kad tokiame vystyme yra ir privalumų. Į Lietuvą atkeliaus Vokietijos brigada. 5 tūkstančiai kariškių su šeimomis, šunimis ir katėmis. Mes sukursime aptarnaujantį personalą ir gauname, kad 20-30 tūkst. žmonių turės dirbti šiam projektui. Tai Kėdainiai ar Jonava. Tokio dydžio miestą turime pastatyti iki 2030 m. kai kuriuose regioniniuose miestuose po Nepriklausomybės tik dabar pastatomas pirmas daugiabutis.
A. Avulis šypsosi, kad kalbant apie statybas tai nėra sudėtinga, nes „civiliame“ pasaulyje vargstame dėl biurokratijos ir leidimų. Karinėje statyboje galima statyti be leidimų. Kitaip nieko padaryti nepavyktų.
Pavyzdys Izraelis
„Man patinka Izraelio sprendimai. Jie gyvena nedraugiškų šalių apsuptyje, tačiau jų saugumo lygis toks, kad į ten plaukia investicijos ir niekas nebijo, Jei norėtume, kad Lietuva būtų pakankamai saugi, turėtų būt kur kas didesni asignavimai saugumo struktūroms“, – dėlioja A. Avulis ir sako, kad kalbant apie privalomą karinę tarnybą reikėtų pagalvoti ir apie privačią kariuomenę. Panašiai, kaip Prancūzijos svetimšalių legionas. Mes daug vilčių dedame į vokiečių brigadą, tačiau politika ten visada gali pasikeisti.
A. Avulis pastebi, kad 2024 m. 81 tūkst. žmonių gavo nedarbo išmokas, o mes įvežam darbo jėgą iš kitų šalių. Čia galima būtų sutaupyti.
M. Dubnikovas sako, jog netiesa, kad mūsų investuotojai bijo. Lietuva šiandien skolinasi pigiau nei amerikiečiai ar britai. Tik šiek tiek brangiau nei vokiečiai. Užsienio finansininkai baimės neturi. Kitas svarbus dalykas – reikia, kad tai nepasikeistų. Jei investuotojai mūsų pradės bijoti, turėsime didžiulę bėdą.
Pinigų yra
„Jei esi dugne ir judi į viršų, pinigų gausi. Tai labai svarbu“, – dėsto M. Dubnikovas ir sako, kad svarbu diskutuoti, kaip susitvarkyti su milžiniška pinigų mase, kuri bus. Tačiau jis nėra optimistas, kad pavyks į darbo biržą grąžinti bedarbius.
„Per pandemiją pasiskolinome 6 mlrd. eurų ir tai mus tarsi išnešė į viršų. Dabar turime 12-14 mlrd. eurų, tačiau neturime pandemijos, kai verslui reikia pagalbos, ir tarsi jungiame papildomą turbiną. Apsisukimai gali būti tokie, kad variklis susprogs. Gali būti, kad turėsime trumpą gerą laikotarpį ir tada variklis sprogs. Tačiau galime prijungti aušinimą ir turėti tvarų ilgą laikotarpį. Nežinau, kas ir kaip gali suvaldyti. Tik politikai gali kasmet tokią sumą išdalinti“, – pavojus įžvelgia M. Dubnikovas.
A. Avulis sako, kad svarbu ir tai, kaip ir ką pirksime. Jei tik atsivešime techniką ir mokėsime ją aptarnaujančiai šaliai, tai nebus gerai. Esminis momentas, kuris priklausys nuo mūsų politikų, ar mes sugebėsime dar pastatyti kelias gamyklas kaip „Rheinmetall“. Kol kas, deja, daugiau atvejų kai tiesiog išleidžiame pinigus, nei tų, kai tie pinigai atneša ilgalaikę naudą.
„Galbūt ir pas mus kada nors prie Prezidento stovės geriausi verslininkai kaip prie Donaldo Trumpo. Tai buvo labai aiški žinutė, kuria pasakyta, kad vertę kuria ir mokesčių moka verslininkai. Lietuvos žmonės vis dar tiki, kad juos gali išgelbėti politikai“, – sako A. Avulis.
M. Dubnikovas sako, kad per paskutinius 10 m. JAV savo vidaus produktą padidino 50 proc., kinai 30 proc. o ES vidurkis 7 proc. Lietuva kol kas išimtis, apie 45 proc., nes mūsų bazė buvo žema. Europoje stagnaciją lemia suvaržymai ir biurokratija.
Kaip lenkai tankus pirko
„Kalbant apie tai, kaip lėšas įveiklinti, lenkai gali būti puikiu pavyzdžiu. Jie užsisakė apie tūkstantį tankų iš Pietų Korėjos. Tai tiek, kiek Vokietija ir Prancūzija turi kartu. Tai milžiniškas užsakymas netgi tarptautiniu mastu. Tačiau tik 15 proc. atkeliaus iš Korėjos sandėlių. Kiti bus pagaminti gamykloje pačioje Lenkijoje.
„Turėsime labai daug iššūkių, skandalų, iššvaistytų pinigų. Tai neišvengiama įgyvendinant tokio masto projektus, tačiau labai tikiuosi, kad tai pavirs geresniu gerbūviu Lietuvoje dirbančiam žmogui ir klestinčią valstybę. Kol kas turime labai geras kortas“. – sako M. Dubnikovas.
Lenkija iš Pietų Korėjos perka beveik 1 000 tankų, daugiau kaip 600 artilerijos sistemų ir dešimtis naikintuvų, kad iš dalies pakeistų Ukrainai padovanotą karinę techniką, skirtą padėti Kyjivui kovoti su Rusijos invazija, CNN pranešė Lenkijos gynybos ministerija.
Pagal susitarimą, apie kurį Lenkijoje turėtų būti oficialiai paskelbta trečiadienį, Varšuva įsigis 980 tankų, pagamintų pagal Pietų Korėjos K2 modelį, 648 savaeiges K9 šarvuotas haubicas ir 48 FA-50 naikintuvus, nurodė ministerija. Ji nepatvirtino sandorio vertės.
Pasak ministerijos, pirmieji 180 K2 tankų, kuriuos pagamino „Hyundai Rotem“ ir kuriuose sumontuoti automatiniai pabūklai su 120 mm kalibro amunicija, turėtų būti atgabenti šiais metais, o nuo 2026 metų Lenkijoje bus pradėti gaminti 800 modernizuotų tankų.
Pirmosios 48 haubicos K9, kurias pagamino „Hanwha Defense“, taip pat turėtų būti atgabentos šiais metais. Nuo 2026 m. jos bus gaminamos Lenkijoje, teigė ministerija.
Ministerijos teigimu, šie šarvuočiai iš dalies pakeis sovietinių laikų tankus, kuriuos Lenkija padovanojo Ukrainai, kad ši juos naudotų kovoje su Rusija.
Ministerijos komentarai CNN pasirodė po to, kai liepos 22 d. Lenkijos gynybos ministras Mariuszas Błaszczakas socialiniame tinkle X parašė, kad šis sandoris „gerokai padidins Lenkijos saugumą ir Lenkijos kariuomenės pajėgumą“.
CNN kreipėsi į Pietų Korėjos Gynybos įsigijimo programų administraciją (angl. Defense Acquisition Program Administration, DAPA) ir susijusius ginklų gamintojus, prašydama pakomentuoti.
Į atsargą pasitraukęs Pietų Korėjos generolas Chun In-Bum sakė, kad sandoris su Lenkija yra didžiausias kada nors Seulo sudarytas ginklų eksporto sandoris. Jis taip pat gyrė su tuo susijusius ginklus.
„K9 [haubicos]... tikriausiai yra geriausia artilerijos sistema pasaulyje, kuriai prilygsta tik Vokietijos sistema. FA-50 yra kovinė T-50 versija, pelniusi geriausios pasaulyje mokymo priemonės/treniruoklio reputaciją. Naujausios versijos tankas K2 bus geresnis už visa, ką Pietų Korėja turi iki šiol“, – pabrėžė Chun In-Bum.
Svarbu ne krizių valdymas, o kolektyvinė gynyba
Margarita Šešelgytė, VU TSPMI direktorė, apie europiečių pastangas stiprinti gynybos pajėgumus:
„Keletas pastebėjimų po diskusijos apie Europos gynybos perspektyvas Briuselyje vertinant tai kas vyksta už Atlanto ir tai, kaip atrodė ES vadovų susitikimas gynybos klausimais. Ar europiečių pastangos savarankiškai stiprinti savo gynybos pajėgumus pusiau pilna, ar pusiau tuščia stiklinė?
– Po ilgamečių diskusijų, kur turėtų judėti ES saugumo ir gynybos politika, šiandien, ko gero, aiśku, kad ji – ne apie krizių valdymą, o kolektyvinę gynybą, dalinantis funkcijomis su NATO ir pajėgumų stiprinimą. Čia būtent ES ir tenka rolė tuos pajėgumus stiprinti. ES turi puikią institucinę bazę įvertinti turimus pajėgumus, nustatyti „skyles“, įvardinti, ko reikia. Toliau jau už gynybos išlaidas ir jų investavimą – atsakingos valstybės narės. ES bandoma sukurti sistemą, kaip šalis paskatinti leisti daugiau ir leisti efektyviai. Taip pat ieškoti alternatyvių gynybos išlaidų didinimo šaltinių. JAV ir Kinijai mažinant tarpusavio priklausomybes Europa irgi yra priversta tai daryti.
– Nors visa tai, kaip ir savaime suprantama, ES vadovų susitikime proveržio nebuvo. Dalis stebėtojų sako, kad pagrindiniai klausimai bus sprendžiami birželį, bet tonas užduotas Baltosios knygos gynybai rašymui gavosi kažkoks „drungnas“.
– Viena iš problemų – skirtingas „urgency“ (skubos/svarbos) matymas valstybėse narėse. Mums kaip ir aišku, kad pajėgumų reikia dabar, ir reikia kuo daugiau. O, štai Italijoje manoma, kad Trumpas kažką Putinui pažadės, kažkaip susitars, ir „galvos skausmas“ dings. Italija 2 proc. tikslą planuoja pasiekti tik 2028 m. Vokietija, apskritai, bijo „griežtai“ kalbėti apie gynybos įsipareigojimus, kai ekonominės prognozės nelabai, o dar rinkimai ant nosies, koalicijos sudėtis neaiški, AFD gali surinkti iki 25 proc. balsų. Vieni kalba apie pajėgumus, kurių reikės per artimiausius 5 metus, kiti apie investicijas 30-iai metų.
– Kita problema – pasitikėjimo tarp valstybių narių, tarp valstybių narių ir institucijų bei institucijų (EK, EDA) trūkumas. Sunku priimti kolektyvinius sprendimus, kai jo trūksta. Tarptautinių santykių teorijoje pasitikėjimo trūkumą sprendžia institucijos, bendros tapatybės kūrimas, kartais jį sustiprina išorės veiksniai. Jei ES nebus strateginio solidarumo, šiandieninėmis netikrumo sąlygomis, bendrą gynybos politiką galime pamiršti. Čia labai svarbus ginklų suverenumo klausimas. Jei jau ES investuos į pajėgumus, ar esame pasirengę pirkti „europietišką prekę“? Prancūzai klausia labai teisėto klausimo, kodėl ES mokesčių mokėtojų pinigai turi būti leidžiami amerikietiškiems, korėjietiškiems, turkiškiems produktams? Čia, vėl svarbi laiko ašis, kalbame apie 5 m. ar 30 m.? Trumpuoju laikotarpiu be išorės tiekėjų neišsiversime, bet ilgalaikės investicijos turėtų būti europietiškos: a) niekas negalėtų riboti, kur ginklus naudojame; b) turėtumėme garantuotą tiekimą; c) skatintumėme Europos ekonomiką. Mūsų regiono šalys yra pasiryžusios pirkti tik amerikietiškus ginklus, jei tik to reikės išlaikyti JAV regione, nes ES šiandien yra nepajėgi mūsų apginti nuo Rusijos. Tai tiek to solidarumo.
– Svarbus klausimas visiems europiečiams – iš kur gauti pinigų gynybos išlaidų didinimui. Europiečiai džiaugiasi, kad dauguma šalių jau pasiekė 2 proc. ribą. Bet šiandien tai jau nebeaktualu, girdime naujus skaičius – 5, 6, 10 proc. Tuo pat metu dideliai daliai ES šalių susiduriant su ekonomikos iššūkiais. Aišku, kad investicijos į gynybą turi rastis valstybėse narėse. ES gali tik paskatinti inovacijas, bendrus pirkimus ir t.t. Kol kas ES gynybos fondas buvo 8 mlrd. 7 metams. Jei ES pavyks susitarti dėl atskiros eilutės gynybai kitoje MFF – tai jau būtų pozityvus žingsnis. Bet 100 mlrd. Eurų (kad ir 500 mlrd.) 7 m. t.y. 14 mlrd. metams, problemos neišspręs, reikės ieškoti kūrybiškų sprendimų: bendras skolinimas (šiandien jam didelė opozicija) EIB, privačios lėšos, pensijų fondai. Bendri ES ir valstybių kofinansuojami projektai. Svarbu, kad jie būtų reikalingi ir efektyvūs, ne taip, kaip didžioji dauguma PESCO projektų. Bet čia vėl kils solidarumo ir pasitikėjimo klausimai, ar ES šalys gali susitarti del bendro „Silicio slėnio“?
Bet iki birželio dar daug laiko. Šiandien pasaulio įvykių vairas – ne Europiečių rankose, daug įdomių dalykų dar gali nutikti. Tikiuosi tik, kad mums nereikės daryti sunkių sprendimų atsidūrus tarp „kūjo ir priekalo“.
