Žirnienė „Emigranto paguoda“

Išvažiavau traukiniu per dvi Vokietijas, grįžau – jau per vieną. Iš klasikinio kapitalizmo šalies parsivežiau 35 pensus kišenėje ir neįkainojamos gyvenimo patirties.

Visa tai man padėjo užmušti bet kokius sovietinio rojaus likučius po priverstinės tarnybos Raudonojoje armijoje.

Gebėjimas gaminti valgį Anglijoje labai pravertė. Darbdavys mus lengvai mulkino, – kadangi dirbome nelegaliai, pasipriešinti negalėjome. Pinigų turėjome vos vos galą su galu sudurti, teko suktis, kaip išmanėm. Buvom sumanę bendrą kasą maistui ir kartu kas mėnesį pirkdavome produktus: kiaušinių, duonos, kumpio, sūrio, margarino ir bulvių maišą. Antroje mėnesio pusėje likdavo tik bulvės ir margarinas.

Valgiaraštis tada būdavo paprastas: pusryčiams – virta bulvė su margarinu. Tuo pačiu virimu išsivirdavome po bulvę ir pietums statybose – ten ją valgydavome su druska. Vakarienei – keptos bulvės. Kai mėnuo jau visai baigdavosi, o su juo ir margarino atsargos, bulves troškindavome keptuvėje su vandeniu.

Vis planuoju kada nors grįžti prie šios bulvių dietos. Ji man padėjo sėkmingai numesti nereikalingus kilogramus, – žmona grįžusį vos pažino.

Tikras pasilepinimas mums visiems Liverpulyje būdavo žirnių sriuba savaitgaliais. Turguje nusipirkdavome mėsingą kaulą – pardavėjas kiekvieną kartą domėdavosi, kam jį perkam? Atsakydavome, kad šuniui. Po kurio laiko mėsininkas mums netgi atidėdavo geresnį.

Žirniai, svogūnai – iš parduotuvės. Bulvės – įprasta tvarka iš maišo virtuvėje. Daržovių parduotuvės šeimininkas paskutinį kiekvieno mėnesio penktadienį mums jau būdavo paruošęs jį – didelį popierinį bulvių maišą: „Laba diena, džentelmenai. Kaip prabėgo mėnuo? Ar viskas gerai? Štai, jūsų bulvės – su 10 procentų nuolaida. Esate geri mano pirkėjai, perkate urmu.“

Sumokėdavome, padėkodavome, maišą ant pečių – ir žengte maždaug kilometrą Liverpulio gatvėmis. Anglai apsimesdavo, kad mūsų nemato. Mums nelabai ir rūpėjo – galvodavome apie tą žirnių sriubą, kurios galėsime prisikirsti iki soties ir patenkinę savo skrandžio
poreikius svajoti apie ateitį. O gal net išleisti svarą ir paskambinti į Lietuvą...

Skaniausia – žirnių sriuba, pagardinta spirgais. Tokio malonumo Liverpulyje sau negalėjome leisti, o, štai, jums siūlau išbandyti.

Žirnius būtinai nuplaukite ir užmerkite bent keletui valandų. Aš visada užmerkiu iš vakaro.

Į puodą įpilkite maždaug 2–2,5 l vandens, sudėkite žirnius, pjaustytas bulves ir morkas.

Kai vanduo užvirs, nežiopsokite, pakilusi balta žirnienės puta beveik visada išbėga.

Kol daržovės virs, supjaustykite svogūnus ir lašinukus. Kuo smulkiau – tuo skaniau.

Lašinukus dėkite į įkaitintą keptuvę ir kepkite tol, kol jie taps permatomi. Tuomet sudėkite svogūnus. Kepkite tol, kol jie pageltonuos. Keptuvės turinį išverskite į verdantį puodą. Ten pat įmeskite pipirus, laurų lapus ir, jei reikia, druskos bei cukraus.

Puodą uždenkite, lai verda virš silpnos ugnies, pavojaus, kad sriuba išbėgs, dabar jau nebėra. Žirnienė gatava, kai ji tampa tiršta, nepermatoma. Jeigu patinka, galima pasiskaninti žaliomis petražolėmis arba kalendra.