Mantai, manau, kad visiems būtų įdomu sužinoti, kaip sportas atsirado Jūsų gyvenime ir graikų-romėnų imtynės tapo viena svarbiausių gyvenimo sričių?

Nuo pat mažų dienų sportas man buvo labai natūrali kasdienė veikla, nors mano tėvai ir nebuvo kažkaip asmeniškai susiję su sportu. Tiesiog mane, vaiką, traukė sportas: tai su draugais futbolą žaisdavome, tai plaukdavau baseino treniruotėse ar triūsiau rankinio būrelyje. O tėvai tiesiog palaikė mano norus ir siekius.

Būtent imtynės mano gyvenime atsirado visai netikėtai – tėtis laikraštyje pamatė skelbimą apie imtynių būrelį vaikams ir užrašė mus ten su metais jaunesniu broliu. Man, ko gero, tada buvo vienuolika metų. Taip nekaltos broliškos muštynės išaugo į būrelio veiklą, pirmąsias varžybas, pirmus pralaimėjimus, imtynių stovyklas, kvietimą į jaunių rinktinę, į Europos imtynių jaunių čempionatą, pasaulio, Europos čempionatus, sunkiasvorių turnyrus, neseniai įžengiau ir į suaugusiųjų rinktinę, o dabar ruošiuosi Olimpinėms žaidynėms. Vaikiškas pomėgis sportuoti nuvedė iki to, kad mūsų šeimoje visi trys sūnus tapo imtynininkais. Tiesa, jaunesniam broliui teko sustabdyti imtynininko karjerą dėl traumos. Jauniausiasis iš mūsų varžosi imtynių sporte ir dabar.

Jau pirmas imtynių varžybų medalis 2005-aisiais Visagine manyje pažadino azartą, o pirmas Europos imtynių čempionatas sukėlė tokią motyvaciją ir norą tobulėti, kad jo užtenka iki šiol (šypsosi). Graikų-romėnų imtynės tapo didžiule gyvenimo dalimi.

Esate klaipėdietis, tad kyla klausimas – kokie vėjai atpūtė į Vilnių?

Į Vilnių mane atvedė studijos Mykolo Romerio universitete. Įstojau būtent į MRU dėl draugų ir trenerių rekomenduoto MRU Sporto centro. Kitaip nei tada Klaipėdoje, Vilniuje renkasi geriausi sportininkai ir nemažą dalį jų rasi MRU Sporto centre. O man kaip tik reikėjo patyrusio partnerio imtynių treniruotėms. Taip pat patikrinęs dominančių studijų programas, likau maloniai nustebintas, nes mane sudomino visi VVF Viešojo administravimo bakalauro studijų programos dalykai.

Kokie Jūsų atsiliepimai apie studijas MRU? Kaip sekėsi jas derinti su imtynių sportu?

Kai labai nori – viskas įmanoma. Svarbiausia, neleisti sau tingėti. Bakalauro studijas suderinti su imtynėmis nebuvo lengva. Pirmąją dienos treniruotę perkeldavau prieš pat paskaitas, o po jų skubėdavau tiesiai į antrąją treniruotę ir taip kasdien. Lakstymo ir nuovargio buvo tikrai daug. Dabar, kai studijuoju magistrantūros studijas nuotoliniu būdu, dienotvarkę susidėlioti daug paprasčiau.

Turiu paminėti ir tai, kad magistrantūros studijų programa – Sporto industrijų vadyba – man patinka dar labiau nei bakalauro. Studijuodamas bakalauro studijas, supratau, kas yra viešasis administravimas, apskritai, o magistrantūros studijos orientuotos vien tik į sportą: sporto vadyba, rinkodara, klubai, administracija ir kita. Ši studijų programa man labai patinka, nes studijuojami dalykai ne tik įdomūs, bet ir vertingi. Todėl drąsiai rekomenduoju šias studijas visiems sportininkams, nes čia yra įgyjamas supratimas apie sporto industriją, patį sportą ir renginius, kuriuose dažnai rungtiniaujam. O žinoti, kaip viskas vyksta – labai naudinga kiekvienam sportininkui.

Papasakokite apie savo laimėjimus.

Kiek medalių turiu neskaičiavau, tai turbūt papasakosiu tik apie labiausiai įsiminusius laimėjimus ir pradėsiu nuo to, kad esu kovojęs ir tapęs čempionu atstovaujant Mykolo Romerio universitetą. 2014 m. XXX-ųjų SELL (Suomija, Estija, Latvija, Lietuva) studentų žaidynių Graikų-romėnų imtynių turnyre Estijoje, sunkiasvorių kategorijoje, laimėjau auksą. 2016 m. XXXII studentų žaidynėse Suomijoje – taip pat. Labai patiko dalyvauti tarpuniversitetinėse žaidynėse. Pati atmosfera su didžiuliais autobusais pilnais studentų iš įvairių šalių mane užbūrė. Man visad norisi dalyvauti studentų žaidynėse, bet, kaip tyčia, jų laikas dažnai sutapdavo su Europos imtynių čempionatais. Viliuosi, šiemet pavyks sudalyvauti.

2017 metai buvo itin sėkmingi. Tapau pasaulio kariškių imtynių čempionu sunkiasvorių kategorijoje. Graikų-romėnų imtynių turnyre įveikiau dukart pasaulio čempioną ir Londono olimpinių žaidynių antros vietos laimėtoją Heikį Nabį. Turbūt, reikėtų paminėti, kodėl kariškių imtynių čempionatas (juokiasi)? Na, atlieku tarnybą Lietuvos kariuomenės savanorių padalinyje. Dar tais pačiais metais pavyko iškovoti sidabrą Europos jaunimo imtynių čempionate, bronzą pasaulio jaunimo imtynių čempionate ir patirti pirmąjį laimėjimą Europos suaugusiųjų čempionate.

2018 m. Lietuvos studentų graikų-romėnų imtynių turnyre, sunkiasvorių kategorijoje, iškovojau aukso medalį. Taip pat kaip kiti mėgsta sakyti „perrašiau šalies imtynių istoriją“ W. Pytlasinskio graikių-romėnų imtynių turnyre Varšuvoje, nes buvau pirmas lietuvis laimėjęs daugiau kaip 60 metų rengiamą turnyrą. Tada pavyko nugalėti visus varžovus.

Tai tiek.

Imtynininkas Mantas Knystautas

Įspūdingas kylimas aukštyn – kasmet nauji apdovanojimai. Kaip to pasiekti?

Vienintelis patarimas – mėgti tai, ką darai. Jei tavo veikla paties nedžiugins, nepatiks – tikrai, nieko neišeis. Kai per prievartą eini į treniruotes, tai geriau net nesikankinti. Niekur tai nenuves. Jei nemėgčiau imtynių sporto, jokiais būdais nebūčiau ištvėręs ir nuėjęs tiek, kiek man pavyko.

Kokia profesionalaus imtynininko karjeros kaina? Apie kokią sporto pusę dažnai nutylima?

Sportas – ne vien medaliai, kelionės ir šlovė. Nelengva kęsti skausmą, savaičių trukmės imtynių stovyklose išgyventi visišką monotoniją ir tuo pat metu išlikti motyvuotu ir pasiryžusiu.

Imtynių stovyklose užsienyje praleidžiu apie penkis mėnesius per mėnesį. Stovykloje dominuoja tik trys veiklos: sportas, valgymas ir miegas. Na, kartais vakarais dar pažaidžiame su kolegomis kortom. Tai absoliutus atsijungimas nuo tikrojo gyvenimo. Stovyklose valgai, miegi, treniruojiesi po tris kartus per savaitę, skatai knygas apie sportą ir tobulini imtynių techniką. Geriausiais mokytojais ir tuo pačiu pramoga tampa susirėmimai su kitų šalių atstovais. Pamatyti kitataučių imtynininkų technikų subtilybes iš arti labai naudinga ir įdomu. Vis dėlto, galioja savaičių dėsnis – pirmą savaitę viskas gerai, antrą pasibeldžia monotonija, o trečią vos pratempi: visur tie patys veidai, veiklos, visos dienos vienodos ir maistas tas pats. O kur dar stovyklose praleisti šeimos narių, antrosios pusės ar net savo paties gimtadieniai ir šventės.

Žinoma, nepamirškime ir nemenkos traumų rizikos.

Ar teko patirti rimtą traumą?

Be abejo. Dar ir dabar neišgijau po sunkių praėjusių metų. Patyriau peties traumą, prireikė dviejų operacijų. Dėl išnirusio peties teko praleisti Europos ir pasaulio imtynių čempionatus. Gijimas tęsiasi jau mėnesius. Na, bet žinojau, kur einu ir kas manęs gali laukti. Tai pavojinga sporto šaka. Tačiau jau ruošiuosi atrankiniam turnyrui balandžio mėnesiui, tikiuosi, viskas bus gerai.

O kokia šviesioji sportininko gyvenimo pusė?

Dažnos varžybos neapsieina be nuotykių. Nors jau nebe vaikas, bet vis dar nutinka žioplokų situacijų. Sykį, prieš pat išskrendant į imtynių stovyklą Armėnijoje, oro uoste supratau, kad nepasiėmiau specialių imtynių batų. Treneris dar nebuvo praėjęs patikros, tai greitai paskambino draugui, kad atvežtų mano batus iš mūsų bendro komandos persirengimo kambario. Ką gi, batus į oro uostą atvežti spėjo, tačiau... Vienas batas buvo mano, o kitas – kolegos. Ir dar dviem dydžiais mažesnis (juokiasi)! Abu batai buvo tos pačios firmos, modelio ir padėti šalia. Lengva sumaišyti skubant. Tai kankinau savo pėdą tuo per mažu batu tris savaites. Kai grįžau iš stovyklos, pėda atrodė lyg deformuota (juokiasi).

Sportuoju jau penkiolika metų, bet vis dar tenka, pavyzdžiui, kolegos triko pasiskolinti, kai pamiršti savo. Svarbu, tik nepamiršti išversti drabužio į kitą pusę, kad draugo pavardės nesimatytų (šypsosi).

Dar smagu susirinkinėti kolegų košes (juokiasi), nes dauguma meta svorį, o man reikia priaugti. Tai dažnai kolegos savo angliavandenius atiduoda man.

Taip pat malonu leistis į tokias keliones kaip pasaulio imtynių čempionatai užsienyje, kai esi atsarginis dalyvis. Prieš penkerius metus vykome į JAV, Los Andželą ir Kaliforniją. Pagrindinis imtynininkas traumų nepatyrė, tai tiesiog „paturistavau“ (šypsosi).

Ar jaučiate stresą prieš varžybas? Galbūt turite kokių ritualų sėkmei ar jauduliui numalšinti prieš rungtynes?

Šiek tiek pergyvenu prieš pirmąsias varžybas po ilgesnės pertraukos, bet šiaip stresas nekamuoja, tik tas sveikas jaudulys. Teko matyti, kad kiti tų ritualų turi, pavyzdžiui, kai kurie kolegos persižegnoja prieš rungtynes, tačiau aš tokių dalykų nedarau. Vienintelis mano ritualas prieš varžybas – iškeisti kiaušinienės su dešrelėmis pusryčius į košę ar bandelę. Mat, kai yra tas, kad ir nedidelis, priešvaržybinis jaudulys, apkrauti skrandį negerai (šypsosi).

Kaip sportas prisidėjo prie Jūsų asmenybės formavimo?

Sportuodamas išsiugdžiau labai svarbų įgūdį – punktualumą. Prie to labai prisidėjo visi trenerio paliepimai (treniruotės užduotis, „eini ir darai“). Jau savaime aišku, kad jei treniruotės pradžia vienuoliktą – turiu būti pasiruošęs dešimt minučių anksčiau. Taip pat susidraugavau su disciplina, rėžimo laikymusi, kantrybe. Visa tai padėjo išsiugdyti sportas.

Ar dar įsivaizduojate gyvenimą be sporto?

Nebelabai. Kone pusę mano dienos sudaro treniruotės, šešias dienas per savaitę. Net bakalauro studijų baigiamąjį darbą jau rašiau sporto tema „Sporto finansavimo pokyčiai po sporto reformos“. O ir ateitį norėčiau sieti su sportu. Galbūt, pasibaigus profesionalaus imtynininko karjerai, imsiuosi sporto vadybos. Bus matyt. Per daug apie ateitį negalvoju, gyvenu šia diena atiduodamas visas jėgas ir įdėdamas visas pastangas pasiekti geresnių rezultatų. Vis dėlto, gyvenimą be sporto įsivaizduoti jau sunku.