Brangiausia diena metuose, visuomet ruošia tinginį
„Velykos man yra labai brangi, pati švenčiausia šventė metuose, be pompastikos, be įbruktos komercijos kaip Šv. Kalėdos, kurios jau seniai su tomis visomis dovanomis tokios tapo. Nekalbu apie pagoniškus laikus, bet apie sovietmenį, kuomet augome. O Velykos yra visiškai kitokios, man jos – iš pumpuro pražydusios.
Manau, kad meilė Velykoms atėjo iš mamos. Ji buvo nepataisoma romantikė. Įdomu tai, kad nuoširdžiai tikėdama Jėzumi, ji niekad neužsimindavo, jog Velykos yra jo prisikėlimas. Mamai Velykos buvo šventas žemės prabudimas, tad joje glūdėjo užslėpta pagonybė. Ji mėgo laukti. O Velykos juk ir yra laukimas. Visad sakydavo, kaip gera laukti pražystant medžių, ir kaip liūdna, jiems pražydėjus. Velykos man ir liko tokios – su laukimo gėriu susijusios“, – sako Eglė.
Paklausus, kaip šiai šventei puošia savo namus ir kaip švenčia, dailininkė atsako, kad neturi laiko užsiimti įmantriais papuošimais, bet parsineša iš kiemo beržo šakelę, pražydusias gėles. O štai per pačias Velykas jų namai ištuštėja.
„Niekada namuose Velykų nešvenčiame ir kiaušinių nedaužome. Turime nuostabią uošviją, tėvelius, kur kasmet vykstame, ten susirenka ir giminaičiai, tai visi kartu ir švenčiame. Antrą Velykų dieną važiuojame į Klaipėdą, kur gyvena žento mama, ten vėlgi visi susirenkame, tokia tradicija. Beje, žento mama be proto skaniai gamina, tad aš su savo patiekalais netrukdau, bet per Velykas pagal senovinį receptą kepu tinginį, kuris irgi labai skanus. Gaila tik, kad jau ingridientų nebėra tokių gerų, kaip anksčiau kad būdavo. Tų pačių sausainių „Gaidelis“ anuomet ir dabar niekaip nesulyginsi. Tad tinginio skonis, kurį atsimenu iš vaikystės neprimena dabartinio, nors viską darau taip pat. Nors ir neprimena, bet vistiek būna labai skanu“, – juokiasi Eglė.
Dažo su tinginių dažu – akrilu
„Kiaušinius marginau nuo mokyklos – ir vašku, ir drožinėjau. Buvo įkyru, nuobodu ir nepatiko. Tada, o tai buvo prieš devynerius metus, pagalvojau apie išpieštus narcizus ant kiaušinių. Mąsčiau, kuo galiu tai padaryti. Tuomet ir atradau nuostabią dažymo techniką paprasčiausiu akrilu. Piešiau ir žiūriu, kad visai gerai gavosi. Tepi ir jis čia pat išdžiūna, rankų netepa, tad neišsmurzini. Tai yra tinginių dažas, nes aliejus laukia džiuvimo, akvarelė įkvėpimo ir staigaus potėpio, o akrilas... ant jo gali brūžinti ką nori, gali sluoksniuoti, jei padarei ir nepatiko, netiko spalva, paėmei ir pakeitei, kas yra fantastiškas dalykas.
Po to jau pradėjau „mandravoti“ ir eiti į geras parduotuves, kur yra nuostabių ir pačių įvairiausių akrilinių dažų, storų, plonų markerių, matinių ar blizgių, ko tik nori, tik rinkis ir pinigų turėk“, – šypsosi Eglė.
Menininkė priduria, kad renkantis reikia ir patyrimo, nes jei tiesiog nueisi į parduotuvę, ten rasi tokio dydžio pasiūlą, kad pasimesi ir prisipirksi ne to, tad reikia žinoti, ko tiksliai nori, kas ateina su patirtimi.
„Aš ir pati išleidžiu tam kalną pinigų, nes, pavyzdžiui, vienas matinės gražios spalvos akrilinis markeris kainuoja apie 5 eurus. Jo ilgam neužtenka, nes greit išsipaišo. Štai dabar keliolikai kiaušinių numarginti pirkau dažų už 50 eurų, manau, kad jų dar liks, nes sodybą dar planuoju pagražinti. Viską galiu išpiešti, tik duokite man vietos“, – juokiasi Eglė Rūta.
Vienas margutis – kelių valandų stropaus darbo kūrinys
Į klausimą, kiek kiaušinių per Velykas primargina, Eglė atsako, kad paskačiuoja, ką matys, kam aktualu ir margina tiek, kiek leidžia galimybės, nes darbas yra sudėtingas ir ilgas.
„Nėra taip, kad įmetei kiaušinius į lukštus ir jie jau gražūs. Per dieną kruopščiai išmarginu tris kiaušinius. O kai reikia jų kokių 10–12, tad dažymas atima nemažai laiko. Vienam kiaušiniui reikia kelių valandų stropaus darbo, ir tai čia jeigu gerai piešinys išsidėsto, jei pavyksta. Išgauti ant apvalios formos geometrinį tisklumą yra sudėtinga. Bet aš jau kai prisėdu, tai jau iki galo ir padarau, anksti ryte pradedu, labai vėlai vakare pabaigiu, todėl ir akys, ir užpakalis genda (juokiasi, aut. pastaba). Gerai, kad turiu nuostabų vyrą, kuris suteikia galimybes atitrūkti tuo metu nuo buities“, – džiaugiasi Eglė.
Šių metų tema – Gyvenimo medis
Į klausimą, kas pirmiausiai kyla prieš marginant kiaušinius – idėja, turima iš anksto ar spontaniškas sprendimas jau paėmus kiaušinį į rankas, Eglė atsako, kad būna ir taip, ir taip, bet dažniau iš anksto pasirenka, ką nori piešti: „Temos būna visokios – gamtos motyvai, jūros, miesto. Mėgstu pagoniškus ženklus. Šiais metais galvojau, kokia tema galėtų būti, ir kadangi pradėjau dėlioti Gyvenimo medžius mitologijoje, o man Gyvenimo medis yra labai svarbu ir tikrai iš visos dūšios juos kuriu, tai ir pagalvojau, kad šių metų margučiai bus taip pat su juo susiję. Kiaušinio viršuje bus saulė, apačioje žemė su savo kirmėliukais, o vidury – gyvenimas“.
Į klausimą, ar lengva tokius kiaušinius padaryti, Eglė atsako, kad jei ranka nedreba, netrūksta fantazijos, yra laisvo laiko ir begalinės kantrybės, tuomet lengva. Be to, tai yra puikiausia meditacija.
„Žinoma, paimi kiaušinį ir vienaip matai, tuomet pradedi daryti, tada gaunasi kitaip, žiūri geometriją ir daug kitų dalykų. Esu labai pedantė linijai, jeigu ji eina kiek į šoną, iškart nervuojuosi, nors gyvenime aš visiškai nesu pedantiška ir tokia preciziška, manęs tikrai nevargina paliktos vidury kambario šlepetės, o štai dirbant viskas kitaip. Su šokėjais ant margučių buvp lengviau, nes jie nereikalauja geometrijos, taip pat višteles, karves ilgom kojom, tai pakankamai greit galiu padaryti, bet toks kaip Gyvenimo medis reiklauja tikslumo, tad čia sunkiau. Padedu lapelį vienoje vietoje, kitoje, o kai suvedi visą juostą, tai paskutinis lapelis nukrypsta. Tuomet darai iš naujo. Tad ovali forma nors ir įdomi, bet būna ir sudėtinga“, – pastebi menininkė.
Margučius su didžiausiu malonumu išdovanoja
„Daug kas klausia kaip galima daužyti tuos kiaušinius, kuriuos marginu. Atsakau, kad niekaip, nes jie nedaužomi, jie skirti džiovinimui“, – šypsosi menininkė.
Eglė sako, kad visus margučius išdovanoja, apkritai labai mėgstanti dovanoti: „Aš tiesiog kaifuoju nuo dovanojimo, tad ir čia – primarginu ir išdalinu. Anksčiau perspėdavau, kad jei norite džiovinti, tai reikia tai daryti iki galo, nes jei neišdžiuvę kiaušiniai nukris ant žemės, tai smarvę reikės 3 dienas iš namų vaikyt, taip jau buvo nutikę. Tam, kad pilnai išdžiovinti kiaušinį reikia 5–6 metų. O jeigu tik džiovinimo pradžia, tai yra kokie 2–3 metai, tad reikia labai atsargiai su jais elgtis, nes supuvusio kiaušinio kvapas yra siaubingas.
Dabar jau pilnavidurių kiaušinių nemarginu, dažau išpūstus kiaušinius, nors tai sunkiau, bet gailiu žmonių ir jų namų kvapų [juokiasi, aut. pastaba]. Praduriu dvi skylutes abiejuose galuose. Tada stora adata arba kulinariniu švirkštu pučiu. Per ploną skylutę išpūsti kiaušinio vidų yra tikra plaučių mankšta. Būna, kad padarau ir didesnes skylutes, taip lengviau išpučiu ir nesureikšminu, toje vietoje sukuriu dekoraciją ir net nesuprasi, kad ten kažkas yra“.
Pasak menininkės, išpūsto kiaušinio dažymas yra toks pats, kaip ir paprasto, tik jis lengvesnis. Aišku, nereikia jo maigyti, nes tai yra trapus dalykas.
Į klausimą, ar turi savo margučių kolekciją, menininkė šypsosi, kad ne, nes jų niekad nelieka, bet jau pagalvoja apie tokią: „Galbūt jau ir reiktų tai padaryti, anksčiau nebuvo intereso, dabar jau pradeda atsirasti, tik reikia susilaikyti visų neišdovanojus, o čia jau sudetingesnis reikalas“.
