To apie Verbų sekmadienį daug kas nežino: štai kodėl jokiu būdu negalima išmesti verbos

– Žmonės žino Kalėdų ar Velykų prasmę, tačiau įtariu, kad paklausus dažno, ypač jaunesnio, lietuvio, ką švenčiame Verbų sekmadienį, daugelis neatsakytų. Taigi, kas tai per šventė, kokia tikroji jos reikšmė?

– Verbų sekmadienis neatsiejamas nuo pagrindinio atributo – verbos. Jos sampratoje galima įžvelgti dvi plotmes: gamtojautinę ir susijusią su krikščionybe. Naujajame Testamente aprašomas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę ir kaip žmonės, sveikindami mesiją, klojo jam po kojomis palmių šakeles. Taigi, verba asocijuojasi su šiuo religiniu naratyvu, tačiau verboje įžvelgiama ir kita, archajiškesnė reikšmė, susijusi su intuityvia gamtos ir žmogaus atgimimo pavasarį pajauta.

– Taigi, Verbų sekmadienis – ne vien religinė šventė? Tai – atbundančio pavasario šventimas?

– Taip, tai viena iš pavasario atbudimo švenčių, nes pavasarį mes turime ne vieną su gamtos atgimimu, atsinaujinimu, siejamą šventę. Pirmiausia tai – Užgavėnės, vėliau, kovo mėnesį po lygiadienio būna Gandrinės. Tada gandras laikomas pavasario pranašu, o netrukus, Verbų sekmadienį, šventės simboliu ir būtinu atributu tampa verba, kurioje, kaip manoma, telkiasi gyvybinės jėgos.

© Jovitos Ambrazaitytės nuotrauka

– Kaip turėtų atrodyti tradicinė verba? Ar tai – spygliuočio šakelė, ar vis dėlto ta puošni, spalvota verba, parduodama miestų mugėse?

– Vilniuje dažniausiai matome kadagio verbas. Kartais daromos sudėtinės puokštės iš kadagio ir gluosnio. Būtent gluosnis ir kadagys laikomi tipiškiausi, būtiniausi augalai, iš kurių rišama verba. Net senais laikais Žemaitijoje ir Dzūkijoje puokštės puoštos spalvotais popierėliais, juostelėmis. Vilniaus krašte daromos ir verbos iš sudžiovintų augalų, spalvingos verbos. Jos yra vėlyvesnės, bet taip pat simbolizuoja pavasarinį gamtos, žmogaus ir viso pasaulio atgimimą.

© DELFI / Tomas Vinickas

– Iš kur kilo pats Verbų sekmadienio pavadinimas?

– Į lietuvių kalbą atėjo iš baltarusių, rytų slavų kalbų. Verba baltarusiai, rusai vadina ne tik tą puokštelę, bet ir tam tikrą medį, būtent gluosnį, apeiginės puokštelės žaliavą. Ir lietuvių dainose dažnai žodis „verba“ vartojamas šiuo žodžiu vadinant medį. Kalbama apie verbą, augančią didžiam dvarely, už Marių, už Dunojėlio. Dainuojama, kad ant to medžio yra auksinė rasa, kurią nupurto trys paukšteliai. Taigi, net dainose tas augalas idealizuojamas, mitologizuojamas ir nuo seno laikytas ypatingu, šventu. Gluosnis su savo pumpurais, kačiukais – vienas pirmųjų augalų, savo raiška žyminis pavasarį, jame ypatingai raiškiai susitelkusios gyvybinės jėgos.

– Ar šiuolaikinis Verbų sekmadienio šventimas stipriai skiriasi nuo to, kuris vykdavo anuomet? Galima sakyti, kad pametame senąsias tradicijas?

– Taip, dabar tikrai kartais primirštame tradicijas ir nelabai suvokiame jų tikrąją prasmę. Manau, kad šiuo metu, kai situacija tokia sudėtinga ir mes trokštame būti sveiki, apsaugoti nuo įvairių pavojų ir ligų, ši tradicija turėtų būti aktuali ir galėtų atgimti. Nuo seno, kaip ir minėjau, buvo tikima verbos magine galia, kad jos prisilietimas prie žemės, žmogaus gali suteikti jiems gyvybinių jėgų, sveikatos, stiprybės. Ne be reikalo Verbų sekmadienio rytą anksčiausiai atsikėlusieji šeimos nariai plakdavę verba vienas kitą, sakydami „Ne aš plaku, verba plaka, linkiu sveikatos, būti laimingam“. Tikėjimas visgi turi labai stiprią galią ir jėgą. Nors ir simboliškai, mes dabar suvokiame, jog tai yra simbolis, tai yra mūsų iš kartos į kartą keliavusi tradicija, bet tikėjimas kiekviename žmoguje gali padaryti stebuklus. Šią šventę galime dabar aktualizuoti.

– Ar, laikantis senųjų tradicijų, būtina verbą šventinti?

– Tai priklauso nuo žmogaus įsitikinimų: vieni lankosi bažnyčiose, jie gali ir pašventinti. Kiti gali tiesiog ją laikyti namuose, nes ir gluosnis, ir blindė, ir kadagys nuo seniausių laikų jau savaime laikyti šventi. Dar 17 amžiuje istorikas Matas Pretorijus rašė, kad prūsai, žemaičiai ir skalviai laikė kadagį šventu augalu, siejo jį su kai kuriais savo dievais, būtent su dievu Puškaičiu, natūralios gamtos dievu, kuris siejosi su miškais. Taigi, jau savaime šie augalai yra šventi, kaip šventa ir visa gamta, ypač tuomet, kai ji skleidžiasi, atsinaujina, kai joje gimsta tokios gyvybinės jėgos.

© DELFI / Tomas Vinickas

– Na ir pabaigai, ar tiesa, kad pernykščių verbų nederėtų išmesti?

– Ne, verbų negalima išmesti. Jos pasižymėjo stipria apsaugine funkcija, saugodavo namus nuo įvairiausių pavojų, globojo tų namų gyventojus. Anksčiau kaime buvo tikima, kad verba saugo nuo perkūnijos, gaisro, blogų dvasių. Verbas žmonės laikydavo visus metus ir tik artėjant kitam Verbų sekmadieniui buvo galima jas sudeginti, jokiu būdu negalima verbos išmesti.