Tarpukario Velykos: šventė pasikeitė neatpažįstamai

Miesto pasakojimai „Kad Velykos būtų mielos“. Tokiu pavadinimu 1936 metais patarimų straipsniuką išspaudimo „Moters“ žurnalas, pridurdamas, jog „galime ir turime pačios tuo pasirūpinti“. Šį sekmadienį Velykos – Kristaus prisikėlimo, pavasario atgimimo bei atsinaujinimo šventė. Neretai sakoma, jog tikrasis pavasaris prasideda būtent po Velykų. Daugelyje šeimų bus ruošiamas šventinis stalas. O kaip tarpukario miestuose patarta švęsti Velykas? Tuo laiku miestuose ir kaimuose įvairių švenčių paminėjimai ir vaišių stalai skyrėsi.

Reikia mokėti deramai švęsti

Šventiniais valgiais dažniausiai rūpinosi šeimos moterys. Joms patarinėjo ir įvairias rekomendacijas teikė žurnalai „Moteris“ bei „Moteris ir pasaulis“. Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo patariama atsisakyti gausiai valgiais nukrauto stalo. „Neruoškime jokių Velykų stalų, nes tai yra svetimas ir nekultūringas paprotys. Jaunos pažangios šeimininkės skaito negarbinga pamėgdžioti svetimas blogybes. Vaišinkime svečius paprastais, bet skaniais ir gražiai patiektais valgiais. Nėra jokio reikalo, kad ant stalo būtų visko per daug. Kuklios, bet gražios vaišės parodo šeimininkės kultūringumą ir saikingumą.“ – rašė „Moteris“. Buvo siūloma gaminti tik šaltus užkandžius, kurių reikėtų paruošti kelioms dienoms. Kad šie nesugestų juos laikyti ne kambaryje, o vėsioje vietoje ir ant stalo pateikti tik per Velykas ar atėjus svečiams. Stalą papuošti tuo metu žydinčių gėlių žiedais ar namuose „išsprogintų“ medžių šakelėmis su lapais (pora savaičių iki Velykų nuskinti berželių šakeles ir jas pamerkus vandenyje laikyti šiltame kambaryje, kad išbrinktų pumpurai ir išsprogtų lapeliai).