Išgirdęs bičiulio fotografo Vidmanto Balkūno pasakojimą apie neįprastai švenčiamą Kristaus prisikėlimo šventę, keletą metų iš eilės D. Pipas keliavo į Mažeikių rajoną fotografuoti teatralizuoto „velykžydžių“ budėjimo Pievėnų bažnyčioje.
Grupė kareiviais apsirengusių kaimo jaunuolių šeštadienį po šv. Mišių bažnyčioje eina nakties sargybą – sergsti kryžių, pagarbiai paguldytą ant kilimo ir pagalvėlės.
Kareivių uniformos – skirtingų spalvų. Raudonos simbolizuoja Kristaus kraują, žalios – prisikėlimą ir viltį, mėlynos – Kristaus žengimą į dangų, o baltos – drobulę, į kurią buvo suvyniotas Mesijo kūnas.
Pagrobti kryžių kėsinasi vaidinimo personažai „velykžydžiai“. Jie kelia sumaištį, kimba prie tikinčiųjų, stengiasi sutrukdyti Kristaus prisikėlimą. Sargyba trunka tol, kol maldos namus palieka paskutinis lankytojas. Pasak spaudos fotografo, teatralizuoto vyksmo dalyviams tai ne tik pramoga, bet ir savotiškas vyriškumo išmėginimas.
Velykų rytą ritualas tęsiamas. Gyventojus prikelia būgno garsai, kviečiantys kaimą į rytines pamaldas. Tikinčiųjų procesija tris kartus eina aplink bažnyčią, o „žydeliai“ bėga devynis ratus priešinga kryptimi, rankose nešdami Kristaus nukryžiavimą simbolizuojančius įrankius – kopėčias, plaktukus, reples, vinis.
Kiekviena išvyka – įdomi patirtis
Pirmaisiais metais į Pievėnus D. Pipas „beldęsis“ autostopu, autobusu, traukiniu. „Man regis, net vairuotojo pažymėjimo tada dar neturėjau. Nusigavęs, bažnyčios kieme kiek snūstelėjau po medeliu, po to užkandau, ko buvau atsivežęs“, – pradėjo pasakojimą DELFI fotografas.
Per pirmą apsilankymą fotografavęs tik „kareivėlių“ budėjimą maldos namuose. Kai atėjo naktis ir spektaklis baigėsi, jaunąjį fotografą svetinga šeimininkė pakvietė į kitoje gatvės pusėje esančią trobą – pailsėti, užvalgyti, nusnausti.
„Pamačiau, kad ir čia vyksta ne mažiau įdomūs dalykai, – pasakojo D. Pipas. – Troboje susirinkę vaidinimo dalyviai, ką tik įkūniję priešingas puses, draugiškai bendrauja, žaidžia kortomis, linksminasi, laido juokelius. Tad antrais metais daugiau fiksavau vaizdus po oficialiosios dalies bažnyčioje – nemažai laiko praleidau tame name.“
Fotografas teigė, kad kiekviena tokia išvyka jam suteikė geros patirties, kaip reikia kurti fotoistoriją, kaip iš mažų detalių sudėti visą pasakojimą.
Kai Pievėnuose apsilankė per kitas Velykas, ritualinio vaidinimo dalyviams atvežęs lauktuvių – praėjusiais metais darytų nuotraukų. Kaimo jaunuoliai, pasak fotografo, jį sutikę jau kur kas šilčiau, kaip savą. Net siūlė Domantui tapti kryžiaus sargybiniu. Tačiau dėl profesinių sumetimų atsisakęs – tapti dokumentuojamo įvykio dalimi fotografui nevalia.
„Velykžydžių“ budėjimas – svarbi Pievėnų bendruomenės pramoga. „Man susidaro įspūdis, kad kaimo gyventojams svarbi ne pati tradicijos esmė, o jos vertė, noras ją išsaugoti. Nes dėl šios šventės Pievėnų kaimas yra unkalus. Smagu, kad žmonėms tradicijos rūpi, tačiau kitas klausimas, kokią prasmę jos atskleidžia“, – samprotavo DELFI fotožurnalistas.
Ar Pievėnų ciklas jau baigtas, D. Pipas teigia dorai nežinąs. „Po antrojo apsilankymo sakiau sau – užteks, kiek galima. Ir seneliai nepatenkinti, nelabai supranta, kodėl per kiekvienas Velykas trenkiuosi į kitą Lietuvos pakraštį pas nepažįstamus žmones, užuot aplankęs juos“, – sakė fotografas.
Vis dėlto kuo arčiau Prisikėlimo šventė, tuo dažniau D. Pipą lanko mintis vėl leistis į Pievėnus – galbūt į dokumentuojamą įvykį pavyks pažvelgti nauju rakursu...
„Kaskart atvažiavęs surandu, ką dar būtų galima nuveikti. Juk ne pats ciklas svarbu, o bendras suvokimas, kaip reikėtų dirbti su temomis. Norisi pajusti ryšį su dokumentuojamais žmonėmis. Tai viena sunkiausių užduočių.
Fotografuodamas dažnai jaučiuosi esąs prašalaitis. Man atrodo svarbu fiksuojamą įvykį jausti ir suprasti, tačiau nepadaryti jam įtakos savo buvimu. Reikia įvykį dokumentuoti taip, tarsi tavęs čia nebūtų“, – pabrėžė D. Pipas.
Anot jo, spaudos fotografo užduotis – įamžinti įvykį, neatskleidžiant savo požiūrio, stereotipų, nuomonės.
„Antraip tai jau būtų surežisuotas meninis projektas. O man rūpi, kad žiūrovas susidarytų savo požiūrį į vaizduojamus dalykus. Nesvarstytų – patinka fotografui šiuo atveju atisemitinių prieskonių turinti tradicija, ar jis jai prieštarauja?
Dokumentinė fotografijos kūrėjas turi ne sufleruoti, o parodyti kelią, kuriuo eidamas žiūrovas gali žvalgytis į priešingas puses. Nestatyti nei sienų, nei veidrodžių“, – reiškė įsitikinimą pašnekovas.
Fotoreportažas pelnė apdovanojimą
D. Pipo fotoistorija „Velykos Pievėnuose“ iš pradžių buvo publikuota Lietuvos fotodokumentikos platformos „Latitude 55˚“ svetainėje. 2016 metais už šį ciklą fotografas pelnė konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ nominaciją.
Pasak D. Pipo, Tado Kazakevičiaus ir Dariaus Chmieliausko sukurta platforma suteikia bene vienintelę galimybę publikuoti savo sukurtas fotoistorijas. Ir suteikia ją tiek profesionalui, tiek mėgėjui.
„Fotoistorijos, manau, yra aukščiausia dokumentinės fotografijos forma. Suprantama, pasakojimą galima perteikti ir vienu kadru, tačiau fotoistorija reikalauja kur kas didesnių pastangų, supratimo, sumanumo, kantrybės. Kol nebuvo sukurta platforma „Latitude 55˚“, nebuvo kur publikuoti tokias istorijas“, – teigė fotoreporteris.
2016 metais jis tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos konkurso „Debiutas“ laureatu.
Dabar D. Pipo ciklas „Velykos Pievėnuose“ yra atrinktas rodyti tarptautiniame žurnalistikos festivalyje „Fotografijos ratas“, kurį rengia Lietuvos spaudos fotografų klubas. Drauge su bičiulio Algirdo Bako ciklu „Amerika“ jis pateko ir į festivalio katalogą.
„Fotografijos rato“ dalyvių darbai šiuo metu rodomi sostinės Gedimino prospekte ant Lukiškių aikštę juosiančios tvoros.
