–Kada, kur ir kodėl pradėjote domėtis švyturiais?
–Daugiau nei prieš 25 metus palaipsniui persikrausčiau iš Vilniaus į Palangą. Čia – buvę mano senelio – Alfonso Bičkūno namai. Iki nacionalizavimo jis buvo Palangos verslininkas – turėjo alaus restoraną ir svečių namus „Meilutė“, kurį laiką vadovavo Palangos autobusų stočiai, buvo Palangos skautų organizacijos vadovas. Čia gimė ir mano mama. Sovietmetis viską pakeitė. O aš jau užaugau sostinėje. Prieš 25 metus, palikęs reklamos verslą Vilniuje, kūriausi Palangoje, netrukus susidomėjau švyturiais. Dabar galvoju, kad būtent informacijos šia tema trūkumas ir buvo pagrindinė susidomėjimo švyturiais priežastis. Pradėjau domėtis, kolekcionuoti, keliauti. Užgimė aistra, kuri taip ir nebepaleido. Kaupėsi žinios, ryšiai, patirtis, kolekcija, vėliau – noras padaryti šį tą prasmingo. Taip gimė dar nepabaigta įgyvendinti idėja – sudaryti Baltijos švyturių enciklopediją, atidaryti Lietuvos švyturius žmonėms. Pradėjau organizuoti Pasaulinę Švyturių Dieną, rašyti švyturių tema, gimė keli leidiniai. Mąsčiau apie Baltijos švyturių muziejų, Baltijos švyturių turizmo žiedą ...
–Švyturys – jūrinės navigacijos dalis?
–Taip. Tai viena iš priemonių, leidžiančių jūrininkams orientuotis jūroje. Ir nereikia manyti, kad taip vadinamas GPS‘as yra visada prieinama duotybė. Ši sistema gali sugesti, neveikti ar net būti išjungta, pavyzdžiui, karo atveju. Jau nekalbant, kad „numirus batareikai“ paprasčiausiai neveikia. O švyturiai – jau tris tūkstančius metų yra patikrintas reikalas. Modernėjant orientavimosi technikai, švyturių šiek tiek mažėja, tačiau svarbiausieji, strateginiai buvo ir bus. Jau nekalbant apie kitą – moralinę jų vertę. Tai žmonių pagalbos žmonės simbolis. Jūrininkui savo miesto švyturys reiškia labai daug. Senieji gražuoliai švyturiai nustojo būti vien strateginiais, ar net kariniais objektais, tampa vis atviresni visuomenei, be abejo, išlaikydami ir savo svarbiausią – navigacinę funkciją.
–Švyturiai apipinti legendomis...Gal galite papasakoti kokią įdomią istoriją?
–Vienas keisčiausių istorijų nutiko uolėtoje Flannano saloje, Škotijoje. Sakoma, kas čia dingo net 3 švyturio prižiūrėtojai, o jų dvasios vaidenasi iki šiol. Ši istorija siekia 1900-uosius metus, kuomet prie uolėtos pakrantės priplaukusio laivo „Hesperus“ nepasitiko nė šviesos signalas, buvo pradingę visi švyturininkai. Anuomet ten budėjo 3 vyrai. Laivo įgula aptiko tik paliktas po savęs nepaklotas švyturių prižiūrėtojų lovas, užrakintas duris, jų lietpalčius. Vienintelis laikrodis švyturyje buvo sustojęs, o virtuvės stalas buvo apverstas. Iki šiol spėliojama – ar švyturininkus pasiglemžė audra, o gal įvyko kažkoks mistinis reiškinys. Sakoma, kad švyturyje iki šiol girdėti nerimstančių dvasių šnaresys. Galbūt į savo darbo vietą grįžta dingusių švyturininkų vėlės...
–Daug keliaujate, domitės ne vien Lietuvos švyturiais, bet ir pasaulio. Kokie įspūdingiausi jūsų aplankyti švyturiai ?
–Planuodamas keliones visada pradedu nuo pasirinktos krypties švyturių tyrinėjimo. Dėlioju maršrutą taip, kad galėčiau aplankyti kuo daugiau švyturių. Žinoma, nepraleidžiu marinistikos, istorijos muziejų, uostų ... Be abejo įdomiausios – istorinės arba geografiškai svarbios vietos. Paprastai kelionėje aplankau keletą švyturių. Dažnai švyturiai stovi sunkiai pasiekiamose vietose – iškyšuliuose, salose, karinėse bazėse. Visokių istorijų beieškant nutinka...Neseniai Kipre ieškodamas vieno pasislėpusio Britų karinėje bazėje, švyturio važiavau per druskos ežerą nuomotu automobiliu, kol važiavau pirmyn dar atrodė gana sausas, grįžtant buvo baisu, klimpo, joks draudimas čia nebepadėtų... Baigėsi sėkmingai, bet antrą kartą turbūt nekartočiau. Įspūdingų švyturių daugybė. Daugybės dar nesu aplankęs, matyt gyvenimo neužteks visus įdomiausius aplankyti. Žinoma, patarčiau aplankyti Kopu švyturį Estijoje, Bengstkar Suomijoje, Cordouan Prancūzijoje, Tower of Hercules Ispanijoje, Genujos Italijoje, Doverio pilies Anglijoje ...
–Jums teko lankytis ir Vietname ?
–Azija nėra mano mėgstamiausia kryptis, esu senosios Europinės kultūros gerbėjas. Įdomiausi jūrinės kultūros dalykai prasidėjo aplink Viduržiemio jūrą ... Tačiau pamatyti švyturius norėjau. Buvau lankęs Japonijos, Šri Lankos švyturius. Vietname atradau kolonijinius prancūzų ir anglų laikų švyturius. Vietnamas išskiria tuo, jog visa šalis yra padengta upių ir kanalų tinklu, veikia speciali drėkinimo sistema, kuria vanduo teka į kanalus, o kanalais užmaitina laukus, kuriuose auginami ryžiai. Kai per Vietnamą važiuoji, nuolat matai upes, kanalus, yra išvystytas milžiniškas laivybos tinklas. Neišplaukdami į jūrą, vietnamiečiai gali apiplaukti visą Vietnamą. Lankėmės milžiniškame vaisių ir daržovių turguje ant vandens, į kurį suplaukia daug didelių laivų ir pardavinėja jie ten viską. Unikalus dalykas.
–Kuo ypatingi Azorų salyno švyturiai ?
–Patys švyturiai įdomūs, nors braižas tradicinis, europinis. Gal įdomesnis Ponta Delgada švyturys, nes kadaise buvo perkeltas iš Lisabonos Belemo bokšto pilies. Tačiau čia unikali pati vieta- vidurys Atlanto vandenyno, salos priklauso Portugalijai. Ir randi čia ... klestintį žemės ūkį, gyvuliai ganosi, ūkininkai guminiais batais vietiniuose bariukuose sėdi, viskas taip žalia, kad atrodo kaip animaciniame filme, gėlės – galvos dydžio... ir labai keistas pasaulio atskirties jausmas. Pasaulinės laivybos prasme – tai svarbi vieta.
–Susitikimuose su visuomene pristatote lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus knygelę. Kodėl?
–Švyturių turizmas Lenkijoje labai populiarus. Trylikoje Lenkijos švyturių kasmet apsilanko apie 800 tūkstančių žmonių. Aktyviai jūrinę kultūrą puoselėja Gdansko miestas, kuriame įsikūręs Lenkijos Nacionalinis jūrų muziejus, o jūrines idėjas palaiko Nacionalinio jūrų muziejaus bičiulių draugija, kuri inicijavo ir finansavo mano pristatomos knygutės leidybą. Tai yra unikalus H. Senkevičiaus kūrinys, turintis sąsajų su Lietuva. Tolimiems rašytojo giminaičiams priklausė Bistrampolio dvaras Lietuvoje, čia rašytojas vasarodavo. Knygos pagrindinis herojus yra švyturininkas kilęs iš bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės. Kūrinio pabaigoje jis skaito knygą - A. Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“, kuri prasideda tokiais žodžiais: „Lietuva, Tėvyne mano! Tu sveikatą atstoji!..“ Paslaptys ir tradicijos kelia žmonių susidomėjimą, tad neatsitiktinai Lenkijos Nacionalinio jūrų muziejaus bičiulių draugija, siekdama paskatinti švyturių turizmą yra sukūrusi jūrinių švyturių mylėtojo apdovanojimą – BLIZA. Kiekvienas turistas, aplankęs 5 Lenkijos jūrinius švyturius gauna bronzinį ženklelį, aplankęs visus – sidabrinį, o jei aplankius visus švyturius dar aplankomi ir 3 užsienyje esantys švyturiai – įteikiamas auksinis ženklelis ir ši knygelė. Šios knygos pristatymas skatina kalbėti apie švyturius, jų istoriją. Lenkai įsitikinę, kad šis – privalomas mokyklinės švietimo programos kūrinys suformavo ištisas kartas, mylinčias švyturius. Todėl tikėtina, kad šiandien žengtas mažas švyturių kultūros žingsnelis gali prisidėti prie gimstančios švyturių lankymo kultūros Lietuvoje. To ir siekiau, dalyvaudamas šiame bičiulių inicijuotame projekte. Leidinys unikalus – išleistas Lenkijoje, Lietuvoje parduodamas nebus. Tokie leidiniai tarp žinovų vertingiausi, rečiausi. Šie pristatymo renginiai vyksta mano iniciatyva ir gimė iš gražių ilgamečių ryšių su minėta Lenkijos švyturių organizacija. Aktyviausiems dalyviams įteiksime knygutes nemokamai.
–Kokia šiuo metu situacija Lietuvoje?
–Lietuvoje yra 7 švyturiai. Keturi iš jų – jūriniai- Klaipėdos, Nidos, Šventosios, Juodkrantės ir 3 Kuršių marių - Pervalkos, Ventės rago, Uostadvario. Kol kas dar nei vienas jūrinis švyturys nėra atvertas turizmui, bet situacija galų gale keičiasi. Dešimties metų mano pastangos atverti švyturius žmonėms davė rezultatus. Kiekvienais metais trečią rugpjūčio savaitgalį pasaulis švenčia Pasaulinę švyturių dieną. Pavyko pasiekti, kad tomis dienomis būtų atveriami ir lietuviški švyturiai. Tai buvo sunkiausia darbo dalis - pralaužti sisteminius trukdžius. Šiandien turime pirmąjį rezultatą – trys švyturiai – Nidos, Juodkrantės ir Šventosios – perduodami Neringos ir Palangos savivaldybėms. Gera pradžia startui. Lietuvos pajūris pasipildys naujais, tarptautinio ir nacionalinio turizmo objektais. Žengsime didelį žingsnį jūrinės kultūros formavimo link. Kol kas Lietuvos Kultūros Taryba šios srities neidentikuoja kaip žmonijos kultūros dalies. Apskritai jūrinė kultūra – verta daug didesnio valstybės dėmesio.
–Esate palangiškis, tad tikriausiais jums brangiausias Šventosios švyturys?
– Geografine prasme tikrai artimiausias, nors ir pats gyvenu name – švyturyje...Šventosios švyturys – 40 metrų aukščio, 1957 metais pastatytas tipinis sovietinis jūrinis švyturys. Nuo Šventosios uosto nutolęs 700 metrų, ant kalno. Metalinės kiaurasienės konstrukcijos, stačiais kopėčių tipo laiptais. Neblogai prižiūrėtas, gero techninio stovio, deja, nepritaikytas turizmui. Tačiau tai tikras, veikiantis jūrinis švyturys. Tinkamai rekonstravus šį švyturį ir sutvarkius aplinką turi visas galimybes tapti nauju, įdomiu tarptautinio ir nacionalinio turizmo objektu. Jaučiu Palangos savivaldybės ir ypač mero Šarūno Vaitkaus susidomėjimą šiuo objektu. Esu išdėstęs viziją. Norėčiau, kad švyturio kompleksą sudarytų pats švyturys – jį tektų rekonstruoti, įrengti sraigtinius laiptus, nepakeičiant pagrindinių konstrukcijų pridengti, pritaikyti žmonių lankymui. Labai nustebau, merui ištarus idėją įrengti liftą – tai ženkliai padidintų objekto vertę – pasaulyje žinau vos porą tokių švyturių. Ar įsivaizduojate, kiek yra neįgalių ar pagyvenusių žmonių, norinčių iš tokio aukščio pažvelgti į jūrą?
–Tai taptų Šventosios traukos objektu?
–Šalia esantį nediduką techninį pastatą rekonstravus planuojama paversti švyturių muziejumi. Jame įkurdinčiau nemažą švyturių modelių ekspoziciją, daugybę dalykų susijusių su šia unikalia sritimi. Per eilę metų esu sukaupęs nemažai turinio, o ir pats bokštas suteikia daug naujų galimybių. Na, kad ir tuoktis (juokiasi). Kol kas per anksti atskleisti visus sumanymus, bet. teritorijoje būtų įkurtas švyturių miniatiūrų parkas – tai tikrų buvusių ir esančių švyturių nemažos kopijos. Toks parkas būtų antras pasaulyje. Norėtųsi, kad toks jūrinės kultūros objektas taptų nauju marinistinės kultūros židiniu. Atkūrus Šventosios jūrų uostą, šiuos objektus galėtų sujungti Senojo švyturininko takas, susiformuotų nauja kultūrinė miestelio ašis. Tokia Lietuvos švyturių muziejaus vizija. Neatmesčiau galimybės ateityje išaugti į Baltijos švyturių muziejų. Turiu ir dar vieną svajonę – sukurti Baltijos jūros švyturių turizmo žiedą, jungiantį devynias valstybes, tam visos prielaidos yra. Suprantu, kad išsakytos mintys skamba drąsiai, bet ne šventieji puodus lipdo. Viskas padaroma, jei kryptingai dirbi. Mano mėgstamiausias posakis paprastas - kai darai, tai ir padarai.