Būtent teigiamomis mintimis ir pozytivia žinute Šv. Velykų rytą pasipuošęs ir kunigas Algirdas Toliatas, kuris interviu portalo Delfi skaitytojams pataria šiomis neįprastomis aplinkybėmis atrasti tai, kam anksčiau nerasdavote laiko.
– Sulaukėme Šv. Velykų. Kokią pagrindinę žinutę norėtumėte perduoti Lietuvos gyventojams?
– Susiklosčiusi situacija gali dvelki ir nevelykiškai, kai kam gal gąsdinančiai, esame atskirti. Norėtume važiuoti aplankyti artimųjų, bet liekame namie, kad virusas nepasklistų.
Pagrindinis palinkėjimas būtų tas, kad dažnai mes būname drauge, bet toli vienas nuo kito. Būname kartu, bet ne visa širdimi, vidumi. Labai norisi palinkėti, kad šitos Velykos būtų kitokios.
Nors negalime niekur važiuoti, mūsų judesys apribotas, bet mūsų buvimas kartu gali būti gilus. Pasistenkime, kad tai būtų pačios nuostabiausios šeimos Velykos, kai mes skiriame laiko vieni kitiems, juokiamės, girdime vienas kitą, priimame kitus tokius, kokie jie yra. Dovanokime laiką vienas kitam ir neužsidarykime virtualiame pasaulyje.
Negalėdami vykti pas tėvus, artimuosius, paskambinkime jiems. Nors tai bus ir tik akimirka, bet toje akimirkoje gali būti sudėta visa amžinybė.
– Velykos – prisikėlimo šventė. Deja, Europa ir likęs pasaulis dar negali prisikelti po pandemijos. Tačiau gal galime prisikėlimą įžvelgti kokioje nors kitoje srityje?
– Dabar turime labai gerą progą šiek tiek sustoti ir apmąstyti. Visuomet buvo ir bus reikalų. Pasaulis sukasi vis greičiau ir nebe visada rasdavome laiko svarbiausiems dalykams. Per lėkimą mes nebespėjome gyventi.
Turime situaciją, kai kažkas įjungė rankinį stabdį, bet galbūt tai proga skirti laiko tam, kam iki šiol jo neturėjome. Pagalvokime, kokie mano gyvenimo prioritetai.
Velykos – svarbiausia krikščionybės šventė, kuri parodo, kad Kristus tiek pamilo žmogų, kad nors ir buvo išduotas, paniekintas, tai neatėmė iš jo motyvacijos, jam nenusviro rankos. Meilė stipresnė už neapykantą. Štai kas yra Velykos.
– Kaip žmonėms pajusti Velykų džiaugsmą, kai pandemija dar nesibaigė, negalime šventės praleisti su visais artimaisiais?
– Pirmiausiai reikia skirti laiką ir dėmesį tiems, kurie jau yra šalia. Ką mes turime. Kartais ieškome stebuklų, reikia važiuoti į Indiją ar Ameriką, kad atrastum laimę, bet kartais nepastebime pačių nuostabiausių dalykų, kurie yra visai šalia mūsų.
Apsidairykime aplinkui ir išnaudokime visas galimybes, kurias turime, susisiekime su artimaisiais telefonu, vaizdo pokalbiu. Viskas priklauso nuo to, kiek pats širdies įdėsi. Juk gali būti daug bendravimo, bet iš tiesų jokio bendravimo. Arba atvirkščiai.
Jei įjungsime programą, kaip viskas blogai, tik dejuosime, ieškosime kaltų, Velykų džiaugsmo nepajusime. Galbūt geriau pagalvoti, ką aš galiu padaryti tokioje situacijoje, kaip galiu padėti.
Santykiuose visuomet galime ieškoti skausmingų temų, tokiu būdu, vienaip ar kitaip, susipyksime. Tačiau galima pasakyti sau, kad dabar skirsime laiką stiprinti vidinį dvasinį imunitetą ir ieškosime, kas mus jungia.
Manau, kad šių metų Velykos gali būti labai stiprios. Žmogui įprastomis sąlygomis labai sunku keisti savo gyvenimą, tačiau kartais gyvenimas sudėlioja taip, kad esi priverstas keistis. Dabar ir yra ta situacija. Tai, kiek mes sugebėsime iš jos atsitiesti, labai priklauso nuo to, kiek mes sugebėsime išsiugdyti pagarbą ir pasitikėjimą tarpusavyje.
Kas yra pagarba? Tai supratimas, kad mes esame skirtingi, bet kad kiekvienas priimame kitą tokį, koks šis yra. Išmokstame išgirsti. Niekas kitas to už mus nepadarys. Tai vidinės pastangos.
Pasitikėjimas yra priešingybė kaltinimui. Kaltinimai perduodami iš vieno kitam, kol galiausiai pradedi žiūrėti į visus su nepasitikėjimu. Ieškai problemos, o ne sprendimo. Pasitikėjimas yra tada, kai negalvojame, kaip čia mane kažkas apgaus, bet pradedame galvoti, kaip galima kažką sukurti.
Galimas dalykas, kad jei mes tikrai mobilizuosimės, iš šitos situacijos galime išeiti stipresni, vieningesni. Tai būtų tikras velykinis stebuklas.
– Šią savaitę Popiežius Pranciškus pasisakė, kad pandemija galėjo būti gamtos atsakas į žmonijos ignoravimą dėl klimato kaitos ir ekologinių problemų. Ar jūs sutinkate su tuo? Ar ši pandemija galėjo būti siųsta kaip ženklas?
– Sunku pasakyti apibendrinimą, kai mes iš tiesų nežinome. Be abejo, pasaulyje viskas yra susiję. Jei mes teršiame gamtą, tai atsiliepia vienaip ar kitaip. Galbūt tik nebūtinai ieškočiau tiesioginių koreliacijų. Tačiau faktas, kad visa, ką mes darome ne taip, sugrįžta.
Manau, kad jei išnaudojame pasaulį, tą dovaną, kurią esame gavę, beatodairiškai, negalvodami, kaip gyventi harmoningai ir darniai, be abejo, tai sukelia tam tikrus procesus, kurie vėliau sugrįžta bumerangu.
Ar tai reikėtų priimti kaip ženklą? Manau, kad nebūtinai reikėtų galvoti, kad kažką padarėme ir čia jau iškart ženklas. Tačiau turėtume priimti kiekvieną gyvenimo įvykį kaip pamoką ir iš jos kažko išmokti. Ir nesvarbu, ar čia susiję ar ne. Svarbu, ar mes išmoksime iš situacijos išeiti konstruktyviai.
– Jau matome, kad karantino metu be gražių iniciatyvų visuomenėje kyla ir daug destrukcinių emocijų, elgesio ir veiksmų. Pastebėta ir daugiau smurto artimoje aplinkoje. Kodėl tai vyksta?
– Žmogus – bendraujanti asmenybė. Šiandieninis režimas išprovokuoja tam tikrus procesus žmoguje. Dabar daug daugiau trinties. Kai kurie dirba iš namų, o tuomet dingsta ribos tarp darbo ir namų. Konfliktai kyla daug lengviau.
Įsivaizduokime, kad labai karšta vasara ir viskas įkaista, o tuomet gaisringumas pakyla iki aukščiausio lygio. Manau, kad karantinas ir yra kaip pakilęs gaisringumas iki aukščiausio lygio.
Ką tai reiškia? Jei miškas sausas, tai daug lengviau kilti gaisrui. Vadinasi, reikia labiau saugotis dalykų, kurie gali išprovokuoti gaisrą. Reikia būti sąmoningiems, įjungti daugiau atlaidumo.
Šios netipinės Velykos yra ir galimybė auginti asmenines kompetencijas. Mokytis, kaip spręsti konfliktus. Internete yra tiek daug informacijos, straipsnių, vaizdo paskaitų, kurios padės tai pasiekti. Jei galimybėmis pasinaudosime, iš situacijos išeisime stipresni.
– O kokiomis mintimis Jūs gyvenote pasiruošimo Velykoms laikotarpiu? Kokia buvo Jūsų kasdienybė?
– Pasiruošimo laikotarpis perėjo į virtualią erdvę. Tai buvo visiškai nauja patirtis. Nors įprastinis gyvenimas sustojo, gyvenimas įgavo pagreitį virtualioje erdvėje. Gal net greičiau sukasi.
Mano Gavėnios atradimas buvo tai, kad virtualios priemonės – labai patogus dalykas, kur reikia pasimokyti jas išnaudoti ir po karantino.
Žinoma, gyvo bendravimo niekada nepakeis virtualus, bet pastaras taip pat yra tam tikra bendrystės forma. Todėl ir čia siūlau pamatyti galimybę. Aišku, yra pavojus, kad nustosi justi ribas ir normalus gyvenimas susiplaks su virtualiu. Virtualumas turi savo pranašumų, bet kartu ir riziką prarasti gelmę.
– Galima pastebėti, kad dalis gyventojų į dvasingumą ar Dievą atsigręžia tik tuomet, kai nutinka kažkas sukrečiančio ar sunkaus. Ar pastebite, kad ir dabar, pasaulyje plintant koronavirusui, į Dievą atsisuka daugiau žmonių?
– Tiesa, kad žmogus apie dvasinius dalykus labai dažnai susimąsto tik tada, kai gyvenimas sustoja tekėti įprastine vaga.
Kai gyvenimas ima ir sustabdo, pavyzdžiui, draugo ar darbo praradimas, turi sustoti ir pagalvoti, kas man svarbu gyvenime. Dažnai tokios praradimų akimirkos yra didžiausių atradimų akimirkos, nes tu esi priverstas pasižiūrėti rimtai ir iš gelmės.
Būtų gaila, jei visas mūsų tikėjimas prasidėtų ir pasibaigtų bėdomis, bet, manau, iššūkiai – geras startas. Tačiau labai svarbu, atradus toliau tai, kas vertinga ir svarbu, puoselėti, pratęsti ir auginti.
