Daug tokių istorijų Lietuvoje atsirado, kai ramų ir tobulėjantį tarpukario Lietuvos gyvenimą sudrumstė sovietinė okupacija. Todėl geriausia šventės prasmę suprasdavo tie, kurie buvo jos netekę ir kurių likimus palietė kova už savo tėvynę, orumą, galų gale, išlikimą. Apie tai, kaip Velykos buvo švenčiamos vienu sunkiausių Lietuvos laikotarpių dalinasi istorikas, „Misija Sibiras‘16” dalyvis Simonas Jazavita.
Velykos džiaugsmą atnešdavo net tremtyje
Prancūzų kalbos mokytojas Valentinas Dėdinas, sovietinės okupacijos akivaizdoje drįso pasipiktinti, kad vietoj lietuviškos trispalvės atsirado svetima, kraujo spalvos vėliava. To užteko, kad jis 1941 m. būtų išvežtas į tolimąjį Sibirą su pirmąja trėmimų banga.
„Artinosi Velykos, apie jų datą sužinojau iš atvykusių lietuvių. Laukiau labiau negu Lietuvoje. Atrodė, man jos atneš laimės ir džiaugsmo. Laimingas buvau, kad galėjau ligi sočiai pavalgyti duonos ir savo gamintų kruopų. Išsekęs kūnas pradėjo atsigauti“, – taip jis prisimena vienas iš savo Velykų Jakutijoje.
Po Josifo Stalino, pasiuntusio dešimtis tūkstančių lietuvių į tremtį, mirties padėtis pamažu pradėjo keistis, tačiau Velykų šventimas tremtyje vis tiek turėjo būti slepiamas.
„Artėjo Velykų sekmadienis. Mūsų kolonos saviveiklininkai buvo pakviesti į 11-tą selchozą su savo programa, tik, žinoma, ne Velykų proga. Sumaniau važiuoti, pasimatyti su paliktomis draugėmis, lietuvėmis. Jų čia buvo kelios dešimtys. Mūsų tautietės nesidomėjo koncertu, o šventė Velykas. Pakvietė ir mane į šventę. Turėjo gražiai papuoštą stalą ne tiek valgiais, kiek visokiomis dekoracijomis. Vaišinomės, giedojome, dainavome. Mūsiškių čia buvo daug — ilgas stalas apsėdo“, – apie 1956 m. Velykas liudija Taišeto tremtiniai.
Partizanų bunkeryje pintinės margučių
Kol vieni Velykas šventė išvežti tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos, kiti tai darė kovodami gimtinėje. Partizanų kapelionu tapęs Justinas Lelešius-Grafas savo dienoraštyje prisimena, kaip Velykas šventė tarp kovos brolių, tačiau jas aptemdė draugo, Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Jono Kleizos-Žalvario mirtis.
„Saulei leidžiantis įvyko laidotuvių ceremonijos. Paskutinis atsisveikinimas. Visi pabučiavome jo sustingusias, šaltas lūpas. Užvožėme karstą. Žemę saujomis bėrėme ant jojo karsto. Skirstomės mažesnėmis grupėmis švęsti Velykų švenčių. Tylus atsisveikinimas. Aš su dešimčia vyrų išvykstu link Šešupės. Sekančią dieną sustojame kaime. Laimingai praleidžiame dieną, o vakare vėl tolyn. Velykas švenčiame vėl kaime. Atlaikau už Žalvarį šv. Mišias. Žmonės mus pavaišino su tikru lietuvišku vaišingumu. Vos tik po pietų stveriamės už ginklų, nes keliu pastebėjome dvi enkavedistų padvadas“, – rašo Justinas Lelešius-Grafas savo dienoraštyje.
Liūdni likimai ir didelis noras atšvęsti Velykas persipynė ne vienoje partizanų istorijoje – tikėjimas ir viltis dažnai tapdavo atsvara rezistencinėje kovoje. Velykas aprašė ir vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Panašu, kad margučių marginimą kovotojai suprato kaip kovos dalį.
„Petraitis su vyrais manęs jau laukė, nes, kaip minėjau, iš anksto žinojo, kad pas juos praleisiu Velykų šventes. Į stovyklą jau buvo atgabenta pintinė margučių, nudažytų svogūnų lukštais. Visi buvo pakilios nuotaikos. Petraitis paskyrė vyrus, kurie turėjo nueiti į Margionis ir parnešti partizanams iškeptus pyragus. Man pačiam buvo nemalonu pranešti Petraičiui ir jo vyrams, kad esu netikėtai nusprendęs tuoj pat keliauti pas Dainavos apygardos vadą ir todėl pas juos per šventes nebūsiu. Petraitis su vyrais pageidavo, kad aš su jais bent margučius pradėčiau valgyti. Nesutikti nebuvo kaip. Todėl Velykų margučių valgyti susėdome Didžiojo šeštadienio vakarą. Pirmąją Velykų dieną iki popietės praleidau Balučio slėptuvėje. Šermukšnio sesuo buvo atnešusi margučių ir įvairių valgių, kuriais mes ir vaišinomės“, – dienoraštyje rašo Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Okupantams Velykos tapo dar vienu žlugdymo įrankiu
Kol partizanai Velykas sutikdavo bunkeriuose, okupantai veikė tik dar aktyviau – komunistinė ideologija buvo griežtai ateistinė, jos tikslas buvo priversti atsisakyti savo tradicijų ir įsilieti į visus niveliuojantį ,,sovietinį rojų”. Tiems , kam per stebuklą pavykdavo sugrįžti iš Sibiro , kartais tekdavo į jį sugrįžti antrą kartą.
,,Prieš šv. Velykas mamytė buvo užmerkusi skalbinius, subėgo kaimynės, ėmė traukti skalbinius iš vandens, gręžti ir krauti į maišus. Buvau aštuonerių. Vaikščiojau po kiemą ir verkiau. Atsisveikinau su dangumi, pušų viršūnėmis, tvoromis, žaidimo vietomis. Mintyse kartojau, kad daugiau aš jų nepamatysiu. Sovietų armijos karininkas, vadovavęs šiai operacijai, paklausė, ko aš verkiu?”, – 1953 m. Velykas prisimena Eleonora Kuckailytė, kurios mama sugebėjo pabėgti su vaikais į Lietuvą, tačiau buvo ištremta antrą kartą.
Pats S. Jazavita teigia, jog didelė dalis tų, kurie Velykas praleisdavo lageriuose, Sibiro taigoje ar bunkeriuose, tikėjosi, jog ateis laikas, kuomet nebereiks slapstytis švenčiant vieną svarbiausių pavasario švenčių. „Sulaukėme Nepriklausomybės, niekas neišveš mūsų į tolimą šalį už tai, kad švenčiame Velykas, niekas neįskųs ir neatleis iš darbo. Mūsų tautiečiai okupacijos metais Velykas šventė širdyse, tikėdamiesi, kad ateis laikas, kai galės švęsti kiti. Tas laikas atėjo, todėl džiaukimės juo“, – teigia istorikas.
