Didžiosios savaitės tvarka nuo seno nusistovėjusi ne tik bažnyčioje, bet ir buityje. Senoliai primena, kad šią savaitę negalima bartis, pavydėti. Nepriimtina (ypač šeštadienį) ką nors skolintis ar skolinti, nes „nesiseks gyventi”. Nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio, kol tyli bažnyčių varpai, įprasta laikytis griežto pasninko.
Pirmoji reikšmingiausia Didžiosios savaitės diena dar vadinta „čystuoju ketvirtadieniu“. Kaip įprasta, tądien tvarkomos sodybos, sodai, namai, krečiami kaminai, iš namų išnešama visa, kas nereikalinga.
O štai atgailos dieną – Didįjį penktadienį įprasta laikytis tylos, nebesiblaškyti bandant nudirbti likusius darbus, nes tai – sielvartingiausia krikščionių kalendoriaus diena, skirta prisiminti Kristaus mirtį ir palaidojimą.
Didįjį šeštadienį net kaime žmonės stengiasi iki pietų baigti sunkesnius darbus. Tradiciškai, bent vienas iš šeimos eina iš bažnyčios parnešti ugnies, šventinto vandens.
Šeštadienį ruošiami velykiniai valgiai, marginami kiaušiniai, kai kur likusi tradicija kabinti sūpuokles, tačiau prieš Velykas dar niekas nesisupa. Kai kuriose Lietuvos vietose likęs paprotys pavakare visiems išsimaudyti šventa ugnimi įkurtoje pirtyje.
Ugnies apeigos
Ankstesniais laikais Didžioji savaitė baigdavosi šeštadienio vidurnaktį. Tikintieji vienas kitą sveikindavo džiugiu: „Kristus prisikėlė!“, taip skelbdami didžiausios metų šventės - Velykų - pradžią.
Pastaruoju metu grįžta sovietmečiu bandyta išgyvendinti tradicija į Mišias rinktis šeštadienio vakarą. Nusileidus saulei tikintieji dalyvauja įspūdingoje Velyknakčio liturgijoje, kuri prasideda ugnies apeigomis prie bažnyčių durų.
Ką reiškia įspūdingos Didžiosios savaitės apeigos, kas vyksta per vadinamą Didįjį tridienį bažnyčiose DELFI paprašė papasakoti kunigo Vytauto Sadausko.
Pasak jėzuito, apie „šventąjį tridienį“, kuriame Kristus „kentėjo, ilsėjosi ir prisikėlė“, jau IV a. pabaigoje kalbėjo šv. Ambraziejus. Velykų tridienio šaknys glūdi Jeruzalės Bažnyčios liturgijoje. Ten, kur įvyko Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas, buvę žmonės norėjo išgyventi kiekvieną Evangelijų atpasakotą įvykį tuo laiku ir toje vietoje, kur jis vyko.
Kojų plovimas – tarnavimo vargšams ir bendruomenei ženklas
Didįjį Ketvirtadienį švenčiamos Paskutinės Vakarienės Mišios. Po skaitinių ir pamokslo vyksta kojų mazgojimo apeiga, primenanti Kristaus priesaką: „Jei tad aš – Viešpats ir mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“.
Pasak V. Sadausko, kojų mazgojimas jau IV a. buvo Krikšto apeigų Vakaruose dalis. Vėliau ši apeiga pamažu nyko, tačiau buvo išlaikyta vienuolynuose kaip tarnavimo vargšams ir bendruomenei ženklas.
Penktadienis – liūdesio ir pasninko diena
Didysis Penktadienis, Kristaus mirties diena, visuomet buvo liūdesio ir pasninko diena.
Jėzuitas V. Sadauskas priminė, jog pirmasis Didžiojo Penktadienio liturgijos liudijimas mus pasiekė iš IV a. Jeruzalės. Piligrimė Egerija taip aprašo ten vykusias Didžiojo Penktadienio apeigas: ryte krikščionys susirinkdavo prie Golgotos pagarbinti Kristaus Kryžių, o po pietų rinkdavosi Žodžio liturgijai, kurios metu prisimindavo Kančios aprašymą.
Jeruzalės Didžiosios Savaitės liturgija tapo pavyzdžiu ir Vakarų Bažnyčios liturgijai.
„Didžiojo Penktadienio pamaldose kunigas vilki raudonais drabužiais, nes raudona – kankinių spalva, ypač tinkanti minėti Kristaus kančią, iš kurios visi kankiniai sėmėsi meilės ir tvirtumo”, – pabrėžė kunigas V. Sadauskas.
Kodėl kunigas meldžiasi kniūbsčias?
Dvasininko žodžiais, Didžiojo Penktadienio pamaldose kunigas ateina prie nudengto altoriaus, parpuola kniūbsčias ir kurį laiką tyliai meldžiasi. Parpuolimas aptinkamas jau Senajame Testamente ir reiškia gilų nusižeminimą, karštą maldavimą. Po to skaitoma malda ir skaitiniai, žodžio liturgija baigiama iškilminga visuotine malda.
Šventojo kryžiaus pagerbimas baigiamas procesija: Mišių dalyviai pagarbą kryžiui išreiškia priklaupimu arba kitu tinkamu ženklu, pvz., pabučiavimu. Po to altorius uždengiamas drobule.
„Didįjį šeštadienį prisimenamas Jėzaus atilsis kape ir Jo nužengimas į pragarus ”, – pasakojo V. Sadauskas, pabrėždamas, jog tai rimties ir laukimo diena.
Pasak kunigo, pirmaisiais amžiais pagrindinis šios dienos bruožas buvo visiškas pasninkas. Vėliau, kaip pasakoja šv. Augustinas, Didžiojo šeštadienio rytą susirinkdavo katechumenai (besiruošiantys krikštui) viešai sukalbėti „Tikėjimo išpažinimą“. Tačiau Bažnyčia niekada neorganizavo ypatingų pamaldų, skirtų pagerbti Kristaus atilsį kape.
Įspūdinga naktis
Kunigo V. Sadausko teigimu, Velyknaktis savo esme yra naktinis šventimas, kurį galima pradėti sutemus ir baigti prieš patekant saulei. Dauguma krikščionių bendruomenių Velyknaktį švenčia nakties pradžioje, tačiau kai kuriuose regionuose, kur žmonės įpratę anksti keltis, pamaldos būna nakties pabaigoje.
Velyknakčio Žiburių liturgijai tikinčiųjų bendruomenė susirenka prie šalia bažnyčios sukurto laužo. Tamsioje bažnyčioje dalyvaudami Žodžio liturgijoje žmonės budi ir drauge meldžia Viešpaties atėjimo.
Po septintojo skaitinio ir maldos uždegamos altoriaus žvakės ir kunigas užgieda Gloria, kurios metu skambinama bažnyčios varpais.
Įspūdinga Velyknakčio pamaldų dalis – Krikšto liturgija, prasidedanti Krikšto vandens, kuris bus naudojamas per visą Velykų laiką, šventinimu.
