Ketvirtadienis – tvarkymosi diena
„Ketvirtadienį prieš Velykas vadindavo žaliuoju arba švariuoju, bažnyčiose neskambėdavo varpai“, – sako etnologas.
Tądien kaime žmonės tradiciškai darydavo didžiąją metų tvarką ne tik namuose, kai viskas būdavo kruopščiai išvaloma, vėdinama patalynė, bet ir tvartuose, kieme, soduose, kur nupjaudavo nušalusias šakas.
O ketvirtadienį vadino žaliuoju, pasak etnologo, nes žmonės eidavo į miškus ir laukus žalumynų Velykoms parsinešti. Be to, senoliai pakurdavo pirtį, nes reikėjo maudytis saulei tekant. Būdavo toks paprotys – reikėdavo susirasti upelį, kuris atiteka prieš saulę, ir jame ar nusiprausti, ar nusimaudyti, mat tikėta, kad tuomet sveikatos užteks visiems metams.
Penktadieniais – kapinių lankymas
„Penktadienį buvo labai vertingas paprotys – vėlių Velykėlės. Vaikus vesdavo į kapines parodyti, kur jų seneliai, proseneliai ilsisi. Tai kiek graudus paprotys, bet labai teisingas. Kartu ir kapai būdavo sutvarkomi“, – sako L. Klimka.
Paklausus, ar nešdavo į kapines maisto kraitį, etnologas sako, kad nors kai kurios tautos turi paprotį, kuomet antrąją Velykų dieną prie kapų maisto palieka, bet lietuviams tai nebūdinga, čia daugiau slavų tautų tradicijos.
Šeštadienio dieną šventintu vandeniu laistydavo svarbiausias namų vietas ir įkurdavo ugnį
Šeštadienį, pasak etnologo, buvo labai sureikšminta ugnies ir vandens simbolika.
Žmonės parsinešdavo šventinto vandens iš bažnyčios, jo įpildavo į šulinį, tvenkinį, kad nelaimė neatsitiktų, pašlakstydavo laukus, kuriuos greit reiks vagoti.
„Senovėje labai gražiai ugnį atnešdavo – raiti jodavo kaimo vaikinai. Jie uždegdavo kempinę, kad ugnis neužgestų, sukdavo ją ratu pririšę ant kokios nors virvutės ar vielos. Vakarais būdavo nuostabūs žaižaruojančių ugnies ratų vaizdai“, – sako L. Klimka.
Naktį iš šeštadienio į sekmadienį praleisdavo bažnyčioje
„Buvo tokia tradicija, kurią žemaičiai netgi kai kur yra atgaivinę, – šeštadienį vakare renkamasi į bažnyčią ir visą naktį joje budima, laukiama Velykų ryto. Kad laukimas neprailgtų, prie Kristaus simbolinio kapo kaimo vaikinai sargybą organizuodavo.
Ta sargyba su mediniais kardais stovėdavo, savadarbes uniformas vilkėdavo, kas pusvalandį vis pasikeisdama budėdavo, įvairiais triukais bandydavo prablaškyti susirinkusius, kad šie neužmigtų. Dar būdavo personažas, persirengęs velniuku, kuris irgi dėmesį patraukdavo. Tai būdavo liaudies teatras, tad neprailgdavo ta naktis“, – pasakoja etnologas.
Maža to, pasak etnologo, Žemaitijos vidury, apie Viduklę bei Nemakščius, bažnyčios net turėjo marionečių teatrą, kur tą naktį rodydavo žmonėms Kristaus kančių kelią.
Pirmosios Velykų dienos pusryčiai prasidėdavo nuo vieno šventinio kiaušinio
„Saulei tekant prasidėdavo prisikėlimo pamaldos, procesija eidavo aplink bažnyčią, tada žiūrėdavo, iš kur vėjas pučia, kad žinotų, kokie orai laukia, iš patrankų šaudydavo, būgnais mušdavo, visais būdais Velykų džiaugsmą reikšdavo“, – sako etnologas.
Dar, pasak L. Klimkos, buvo toks paprotys, kad kas Velykų rytą pirmas į kaimą parvažiuos, tam visi darbai gerai seksis, tad miestely neužsibūdavo, skubėdavo žmonės po bažnyčios namo.
„Namuose jau laukdavo šventinis gausus, riebių patiekalų stalas. Beje, pagrindinius valgius pašventindavo bažnyčioje: kiaušinius, dešrytes, kumpius, būtinai pyragą. Velykinius pusryčius šeimos pradėdavo nuo šventinto margučio. Šeimos galva paimdavo tą margutį, pramušdavo ir padalindavo į tiek dalių, kiek yra vaikų“, – lietuvių tradicijas pasakoja etnologas.
Valgiai, pasak L. Klimkos, dažniausiai būdavo iš kiaulienos. Tai žemdirbių tautų paprotys – per svarbiausias šventes kiaulieną valgyti. Ant stalo būdavo kumpio, šaltienos, riebios kopūstų sriubos, raugintų agurkų. Jokių baltų mišrainių kaime nevalgydavo, nes nebūdavo majonezo, čia miesto patiekalas.
Po vėlyvų pusryčių ridenami, daužomi margučiai, stalas tądien būdavo nuklotas valgiais. O štai vakare kaimo vaikinai ateidavo prie langų, ypač ten, kur būdavo neištekėjusių merginų, ir dainuodavo choru gražias dainas, šeimininkams linkėdavo laimingų metų, kad darbai sektųsi. Merginos atidarydavo langelį, margučių, sūrio jiems įdėdavo į krepšius. Tie kavalieriai iš surinktų kiaušinių rinkdavo gražiausią margutį, paskelbdavo, kas gražiausiai kaime margina, ir gandai apie tų metų geriausius greit po kaimą nuvilnydavo“, – pasakoja etnologas.
Margutyje – pasaulio ir laiko atvaizdai
„Margučius dažydavo dvejopai – arba skutinėdavo, arba vašku piešdavo ornamentus. Senovėje žmonės kiaušinius dažydavo organiniais dažais, medžių žievėmis, žinodavo, kurios kokią spalvą suteikdavo, kokius atspalvius galima išgauti. Pavyzdžiui, rudai juodą spalvą išgaudavo su dvi savaites laikytu skysčiu iš ąžuolo žievės ir surūdijusių gelžgalių. Jis nuostabiai nudažydavo ir puikiai tikdavo skutinėti, vašku pamarginus galima išgauti sodrią spalvą“, – sako L. Klimka.
Įdomiausia, pasak, etnologo, kad mūsų margučiai išlaikę archajiškus ornamentus, o kitos tautos jų nebeturi ir nuėjo dekoratyvumo keliu: „Lietuviams margutis yra pradžių pradžia – metų, gyvenimo, gyvybės. Taigi margutyje simboliškai vaizduojama pasaulio ir laiko struktūra. O pasaulis yra tai, kas po saule. Margučio abu galai būna numarginti saulės spinduliais. Pirmąją Velykų dieną reikia mušti drūtgalį, o kitą – apversti: saulutė pateka ir muši smaigalį.“
Antroji Velykų diena – vaikų ir jaunimo
„Antrąją Velykų dieną vaikai eidavo savo krikšto tėvų lankyti, tai labai svarbus akcentas, mat nuėjus pas juos reikėdavo ne tik gražiai pasisveikinti ar pakalbėti, bet ir pasakyti kokį nors eilėraštį, padainuoti, pasirodyti, kiek per žiemą užaugai. Krikšto tėvai buvo labai svarbūs, vaikai turėdavo ne po vieną porą. Bet čia jau gilesnėje senovėje, kai siausdavo karai, epidemijos. Krikšto tėvai buvo labai atsakingai renkami, nes jie išaugindavo, priglausdavo vaikus, atsitikus nelaimei“, – pasakoja etnologas.
Dar antroji Velykų diena, pasak L. Klimkos, buvo jaunimo diena. Tądien vykdavo visokių pramogų, paremtų apeigomis. Štai, būdavo pakabinamos sūpuoklės: kuo aukščiau įsisupsi, tuo javai geriau augs, linai ilgesni bus. O kad neužeitų sausra, gyvavo laistymosi paprotys, – jis pas mus išnykęs, bet Lenkijoje dar labai gajus. Pas merginas ateina vaikinai, atsineša vandens, rankšluostį ir joms nuplauna rankas, tada merginos eina ir plauna vaikinams rankas, bet ne tiek ten to plovimo, kiek linksmas taškymosi ir išdykavimo procesas. Šis paprotys Žemaitijoje buvo labai gajus.“
Trečiąją Velykų dieną niekas nedirbdavo ir vieni kitus drausmindavo
„Trečioji Velykų diena būdavo poilsio. Jokių lauko darbo niekas nesiimdavo, nes tikėdavo, kad pasėlius išmuš. Būdavo, vieni kitus sudrausmindavo, kad pailsėtų nuo visų švenčių. Žmonės per tas dienas prisivalgydavo, tad dirbti būtų jau net nesveika“, – šypsosi etnologas.
Tuo tarpu nuotraukų galerijoje – šeštadienio Velyknakčio liturgijos akimirkos iš Vilniaus arkikatedros Šventų Velykų ryto belaukiant:
