„Visos didžiosios šventės yra panašios, nes prekybininkai linkę pasinaudoti situacija, kad yra perkančių. Mus patraukia per reklamas, atributiką, skrandį, bet ši tendencija yra ir visoje Europoje“, - liūdnai atsidūsta etnologė.
- Turbūt sutiksite, kad grįžti prie tradicinių Velykų šventimo XXI amžiuje yra labai sunku. Kaip galėtumėte patarti švęsti šią šventę, kad tai būtų šiuolaikiška, tačiau nebūtų pamiršti ir senoviniai papročiai?
Atsakymas į šį klausimą vienas – sinkretizmas (skirtingų religijų elementų apjungimas – DELFI). Šventė bus aktuali ir populiari, jei ji prisitaikys prie šios dienos žmogaus poreikių ir dvasinių subtilybių. Jeigu mes bandysime tik imituoti apeigas, bet jos mums nei dvasine, nei materialine prasme nieko neduos, jos bus tik tam tikras vaidinimas. Tai yra Velykos, o ne parodomasis vakarėlis. Vis labiau populiarėja mūsų kulinarinis paveltas, o būtent stalas neretai ir suvienija šeimą. Kodėl to neišnaudojus ruošiant patiekalus ir puošiant namus?
- O kaip tai reikėtų daryti?
- Pavasarį tvartuose jau mekena avinėliai, jie yra tam tikras prisikėlimo ir pavasario simbolis. Taip pat namus galima puošti puokštėmis iš avižų, miežių, verbomis, specialiomis Velykinėmis žolėmis. Svarbiausia, kad papuošalai būtų kuo labiau žalesni. Ši spalva simbolizuoja pavasarį ir, tikėta, daro įtaką tam, kad dažai ir sodai greičiau sužaliuotų, o saulė sugrįžtų. Per Velykas švenčiame ne tik Jėzaus Kristaus prisikėlimą, bet ir saulės kopimą vis aukščiau. Tai tarsi senojo prado ir šių laikų susiliejimas. Nereikia bijoti to švęsti. Pyragus galime papuošti paukšteliais, popieriukais, žalumynais. Norėčiau, kad prisikeltų tradicija puošti Velykų medį. Senovėje eglutę kabindavo žemyn viršūne virš stalo arba statydavo namuose ir puošdavo tuščiaviduriais margučiais. Vietoje eglutės galima pamerkti ir kitų augalų, pavyzdžiui, beržo šakelių. Apskritai, Velykinis stalas ir pačios Velykos anuomet primindavo vestuves.
- Ruošdami Velykų stalą dauguma lietuvių žino vieną – ant jo privalo būti margučių. Galbūt yra dar kažkokių tradicinių patiekalų, kurie turėtų ant jo atsidurti? Be kokių patiekalų anksčiau neapsieidavo tradicinis Velykų stalas?
Paprastai Velykos buvo labai susijusios su bažnyčia. Bent vienas šeimos narys būtinai nueidavo į bažnyčia ir pašventindavo kažką, kas buvo dedama ant stalo. Tai galėdavo būti dailesni margučiai, verbos ar bent jau pasisemdavo šventinto vandens. Toliau nuo bažnyčios gyvenę ar ne taip ja tikėję žmonės vandens pasisemdavo iš netoliese esančio upelio ar marių, jūros. Nesvarbu kur, bet svarbu, kad vanduo būtų pasemtas anksti ryte. Vanduo – tai lietus, o lietus yra derlius.
Jeigu per Kūčias laužiame kalėdaitį ir nuo jos pradedame vakarienę, tai per Velykas turime pradėti nuo margučio. Ant stalo būtinai turi būti ir kiaulienos. Nors sakoma, kad tai nesveika mėsa ir dabar jos privengiama, tradiciškai negalime jos išsiginti. Riebi mėsa ar kumpis parodydavo, kad šeima – turtinga. Kiaulė taip pat simbolizuojasi ne tik su sotumu, bet ir su darbštumu. Ji knisa ir arią žemę, o šie jos gebėjimai lietuviui atrodydavo pranašiški. Sakydavo, jei ant stalo yra kiaulienos, tai ir derlius bus geras, ir gyvuliai tvarte – visada sotūs.
Ant stalo privalėdavo būti ir produktų iš pieno. Tai tam tikra duoklė karvei maitintojai. Anksčiau žmonės, jei karvė dar neduodavo pieno, specialiai važiuodavo į miestą jo pirkti. Sūris būdavo tam tikra stalo puošmena. Ir pyragas – tradicinis mielinis pyragas. Per Velykas jis turėdavo būti ypatingas. Viskas, kas turima geriausio, būdavo sudedama į pyragą – tai tam tikras turto simbolis. Netgi ir sakydavo – papyraginti žmogų. Tai reikšdavo jį pamaloninti. Stalas nebūdavo labai turtingas, bet viską, ką žmogus turėjo geriausio, jis sudėdavo ant Velykų stalo.
- O kaip traktuojate prekybos centrų siūloma idėją, raginančią nesiterlioti namuose su dažais ir jau nudažytų kiaušinių įsigyti prekybos vietose?
Jeigu tokią galimybę būtų turėję ano meto žmonės, manau, kad būtų ja pasinaudoję. Žinoma, vieniems šventės neįsivaizduojamos be tam tikrų ritualų, tačiau kitiems šventės yra tuomet, kai nereikia vargti. Ir anksčiau moterys nešdavo gabesnėms kiaušinius, kad jos už lašinių riekę ar sūrį juos dailiau nudažytų. Tokie kiaušiniai būdavo nešami į bažnyčią, dovanojami. Tačiau bent kelis kiaušinius namams nudažyti yra svarbu, sakydavo, kad jei to nepadarysi, tavo vištos kiaušinių daugiau nedės.
- Dabar vis daugiau žmonių atsigręžia į ekologiją ir natūralumą. Gal jaučiamas susidomėjimas ir senosiomis tradicijomis bei papročiais?
Šioje vietoje turbūt reikėtų kažkokių tyrimų, tačiau asmeniškai aš pastebiu, kad susidomėjimas auga. Ypač inteligentiškame sluoksnyje. Žmonės pakeliauja, pamato pasaulio ir supranta, kad niekuo kitu negalime išsiskirti kaip tik savomis tradicijomis ir papročiais. Dabar žmonės moka ir labai didelius pinigus, kad sudalyvautų pamokėlėse, pavyzdžiui, kaip nudažyti kiaušinius ar vyti vyteles. Džiaugiuosi, kad sugrįžta tokios tradicijos, nes jas buvo pakeitę lipdukai ar visiškas kiaušinių nepuošimas.
Didelį indėlį įdeda ir darželiai bei mokyklos. Būna, kad vaikams užduoda kokią užduotėlę padaryti verbą ar atsinešti margutį ir štai jau tėvai turi stengtis, kad tai padarytų. Teigiamų atsiliepimų išgirstu ir iš sodų gamintojų. Pasirodo, žmonės vis dažniau juos perka, puošia namus per Velykas ar Vestuves. Grįžta ir šiaudinių paukštelių darymas, žmonės vis noriau neša margučius į bažnyčią pašventinti. Nėra tai ypatingas pamaldumas, daugiau – tradicijos.
- Per Kūčias ir Naujuosius metus populiarūs įvairūs būrimai, ar panašių būrimų galima rasti ir Velykinėse tradicijose?
Žinoma. Merginos susėdusios rateliu sukdavo margutį. Į kurią smaigalys atsisukdavo, ta, buvo tikima, pirma ištekės. Taip pat sakydavo, kad jei kiaušinis lupasi gerai, tai reiškia ir tavo gyvenimas bus lengvas ir paprastas, o jei sunkiai, tai šiemet nesiseks. Būdavo žiūrima ir į oro duobutę. Jei ji ant šono, juokaujama, kad ir tu šiemet nueisi į šoną. Būdavo paplitęs ir paprotys padalinti pirmąjį margutį visiems po gabalėlį kaip kalėdaitį. O kur dar tradicijos ridenti margučius – kieno toliau nuriedės, tas ilgiau gyvens. Tad margutis buvo ne tik stalo puošmena ar maistas, o ir žaidimas. Tikiuosi, kad atgims ir šios tradicijos.
